Ричард Лури - Stalino autobiografija

— Prašau Tavęs, Aukščiausiasis Dieve, išsaugok vienintelį mano sūnų Josifą, kurį pavadinau Tavo vienintelio Sūnaus žemiškojo tėvo vardu, ir aš atiduosiu savo sūnų Tavo Bažnyčiai tarnauti popu, kad šlovintų Tavo šventąjį vardą.

Motina ir aš buvome artimi dar ir todėl, kad tėvas retai būdavo namuose. Žaisdavau vienas ir dažnai daug laiko praleisdavau žiūrėdamas į kalnus. Tik peržengęs slenkstį matydavau juos, tamsius ir sunkius, iš visų pusių supančius miestą. Ant vieno jų šlaito stūksojo pilies griuvėsiai. Nekantravau sulaukti, kada gi užaugsiu didelis ir stiprus ir galėsiu užkopti ten, kur kažkada gyveno aukštas didikas. Apie tai, kas nutiks man pasiekus pilį, prigalvojau įvairių istorijų, daugiausia pagrįstų motinos pasakotomis liaudies legendomis, kurių žinojau begales.

Kartais užmiršdavau apie kalnus bei pilį ir gėrėdavausi kalnų ereliais, nepaprastai oriai sklandančiais virš aukščiausių jų viršūnių.

Išeidavau anksti, įsidėjęs gabalėlį duonos paplotėlio ir arbatos. Motina, kvepianti muilu ir garais, nustodavo skalbti — tą darydavo stengdamasi sudurti galą su galu, — išeidavo į priebutį ir uždėdavo rankas man ant pečių. Iš to, kaip ji mane paliesdavo, žinojau, ką tokiomis akimirkomis jautė. Jeigu prisimindavo tris mirusius savo vaikus, kurie gimė prieš mane, jos pirštai suspausdavo mano pečius. O kai didžiuodavosi manimi ir norėdavo, kad mąstyčiau apie Dievą, sukūrusį dangų ir kalnus, stipriai mane priglausdavo.

Bet jeigu išeidavo vien įkvėpti ryto oro, delnais tik lengvai mane paliesdavo, kaip priebučio turėklus.

Kartais dainuodavo. Negarsiai, tik man, bet išraiškingai.

Jos pirštai visada susigniauždavo, kai išgirsdavo arklių kanopų bildesį. Gyvenome Katedros gatvės devintajame name, Rusiškąja vadinamoje miesto dalyje, mat ten buvo apsistoję caro kariuomenės daliniai. Pasprukdavau nuo motinos norėdamas pamatyti, kaip jie šuoliuoja ant žirgų — neryški batų, durklų ir ūsų juosta.

Jie galėjo užmušti bet ką, ką caras įsakytų užmušti. Caras gyveno dideliuose rūmuose, vadinamuose Kremliumi. Bet rūmai gali virsti griuvėsiais — tai matydavau kiekvieną dieną peržengęs namų slenkstį ir išėjęs į šaltą kalnų orą.

Palydėjęs žvilgsniu paskutinį prajojantį kareivį, bėgdavau atgal į namus. Motina būdavo šalta, įsižeidusi. Plaudavau grindis, kad vėl mane pamiltų.

Vis dėlto dabar tie vaikystės prisiminimai malonūs. Virš kalnų iškyla milžiniškas Trockio veidas, tyrinėjantis mane pro didinamąjį stiklą ir ieškantis būsimą žmogžudį pranašaujančių bruožų.

Džiaugiuosi, kad vienos svarbios detalės Trockis nepastebėjo. Galbūt svarbiausios mano vaikystės ir charakterio detalės, tiesiogiai su tuo susijusios. Kalbėdamas apie mūsų šeimą, kurioje buvau ir paskutinis, ir vienintelis vaikas, jis sako: „Pirmieji trys vaikai mirė ankstyvoje vaikystėje.“ Paskui nukrypsta į kitus dalykus, nė nepagalvodamas, kokią įtaką tai galėjo turėti vaikui. Trockis stokoja nuojautos, kaip ir humoro bei poetiškumo, nes per daug nutolo nuo savo vaikystės, jei apskritai ją kada nors turėjo, o ne gimė iš karto mažu seniu.

Vaikui, girdinčiam, kaip motina sielvartauja dėl trijų mirusių savo vaikų, turi ateiti į galvą kai kurios mintys. Jis pagalvoja — jeigu gyvi būtų visi trys, būčiau ketvirtas vaikas, mažai pastebimas ir apleistas. Jei būtų išgyvenę du, būčiau trečiasis, kuriam kartais pasiseka, bet kuris niekada toli nenueis. Net jei būtų išgyvenęs vienas, visada būčiau mažasis broliukas. Bet visi mirė, tad esu vienas vienintelis. Tai kitas ženklas.

Kartais motina apraudodavo mirusius vaikus tęsiamai užtraukdama giesmę, lyg kalbėtų su savimi. Kitais kartais staiga prisimindavo, apie ką taip dainingai užtraukdavo, ir pradėdavo kūkčioti, o jos veidą iškreipdavo kančios ir liūdesio grimasa. Mane nuo vaikystės juokino liūdesio vaizdas — gal dėl klouniškų jos veido grimasų ar kūkčiojimų, nors po vieno pliaukštelėjimo išmokau tai slėpti.

Tačiau išgyvenau ir sielvartą, kuris niekada nekėlė man juoko. Buvau šešerių, kai tai atsitiko pirmą kartą. Motina mane pamaitino ir peržegnojusi paguldė į lovą. Neturėjau jėgų net prašyti jos ką nors papasakoti, taip buvau pavargęs po ištisos dienos lakstymo kalnų šlaitais ir užtvankų statymo ant krioklių.

Buvau nugrimzdęs į gilesnį už sapną miegą, kai velnio ranka pasiekė mano sielos gelmes ir pažadino mane savo šnopavimu. Pamačiau jo krauju pasruvusias akis ir pajutau vyno ir odos smarvę. Tėvas grįžo namo.

Motina verkdama klūpojo prie durų.

— Na, pažiūrėsim į tavo riebų snukutį, dėl kurio aš turiu vergauti, — prabilo.

Paėmė mane už pažastų ir laikė pakėlęs. Karojau bevališkai, bijodamas, kad sukandžios man veidą. Bet jis tik trenkė mane į sieną kaip kačiuką.

Kai atsipeikėjau, buvo šviesu, o motina drėgnu skudurėliu šluostė man veidą. Jo nebebuvo.

Tėvas, vargšas ir surukęs siuvėjas, ne vien ant manęs liejo savo gyvenimo įtūžį. Ne, nebuvo taip, kad jis manęs itin nekęstų. Nekentė manęs žinodamas, kad išvengsiu jo likimo, kad būsiu geresnis. Aš jau buvau geresnis, jis tai žinojo ir todėl manęs nekentė. Buvau išrinktasis — suaugusių pirštų ir pirmųjų trijų jo vaikų mirties dėka. Girto įtūžio priepuolių metu kaltindavo mane dėl jų mirties. Galvodavau, kad iš dalies jis buvo teisus.

Trockis pateikia vieno mano vaikystės draugo mintis apie tai, kad tėvas, mušdamas Staliną, išgujo „iš jo širdies meilę Dievui ir žmonėms... Nepelnytas baisus nuolatinis mušimas taip paveikė vaiką, jog šis tapo toks pat paniuręs ir nejautrus kaip ir jo tėvas“.

Tai netiesa. Tėvas norėjo išmušti iš manęs mano viršumą, kad tapčiau tokiu pat nevykėliu kaip jis, palaužtu ir piktu žmogumi. Bet jam tai nepavyko.

Ne tėvas išgujo iš mano širdies meilę Dievui ir žmonėms. Žingsnis po žingsnio ją išgujau aš pats.

Tačiau nesvarbu, kad Trockis to nesupranta. Svarbus yra jo proto kuriamas mano įvaizdis: luoša azijietiška pabaisa, Čingischanas, tėvo negailestingai muštas sūnus, žmogus, neturintis meilės Dievui ir žmonėms. Taigi Trockis iš naujo kuria mano vaikystę. Iš esmės jis eina teisinga kryptimi. 3

Kartais ryte atsibudęs kurį laiką nežinau, kur esu — taip tikriausiai atsitinka daug kam. Net nežinau, kas esu.

Paskui prisimenu: esu Kremliuje, esu Stalinas.

Vis dėlto kas aš buvau prieš keletą akimirkų, kai atsibudęs dar nespėjau susivokti?

Kai kurie užsienio apžvalgininkai pastebėjo, kad kartais apie save kalbu trečiuoju asmeniu — Stalinas. Jie mano, kad tai didybės manijos požymis. Žinoma, jie klysta. Tiesiog neturi supratimo, ką reiškia „būti Stalinu“. Tai ne tas pats, kas būti kuo nors kitu.

Ne visada esu ir ne visada buvau Stalinas. Kažkada buvau tik Josifas Džugašvilis, vaikystėje vadintas Soso, jaunystėje — Koba. Kadangi caro policija nuolat manęs ieškojo, turėjau daugybę slapyvardžių. Iš jų išsirinkau Staliną. Stalinas — tai tikslas, laimėjimas, kažkas užbaigta ir galutina, kas visada manęs laukė.

Ir laukia iki šiol. Stalinas keršija už kiekvieną įžeidimą ir kiekvienam priešui, todėl tikrai negaliu būti Stalinu, kol gyvas Trockis. Kaip ir visi, nepajėgiu prilygti savo gerajai pusei.

Keletą sekundžių mėginu įminti mįslę, kas buvau, kai atsibudęs dar nespėjau susivokti?

Paskui keliuosi ir mankštinuosi. Mano mažoji dukrelė Svetlana, manydama, jog tėvelis per daug dirba, įslinkusi į kambarį paėmė žadintuvą, taigi yra vėliau nei maniau. Bet vis tiek stengiuosi neapleisti mankštos. Ji išvalo kraują ir ramina nervus.