Ричард Лури - Stalino autobiografija

Išsirengęs iki juosmens prausiu nuskustą veidą ir kūną. Valgydamas neskaitau ir iš pat ryto nemėgstu kalbėtis. Paprastai srebiu sultinį arba valgau lengvą mėsišką patiekalą, išgeriu arbatos ir stiklinę pieno, geriausia ožkos, padedančio, kaip manoma Gruzijoje, nugyventi ilgą amžių. Tuo ten rimtai rūpinamasi.

Po to užsirūkau pirmąją cigaretę arba pypkę, žiūrint, ko tą akimirką noriu. Kartais Hercegovinos tabako cigaretę sutrinu į pypkę, o kartais ją surūkau. Rytais pirmasis dūmelis yra svarbus savijautai. Jeigu pypkė blogai traukia arba kote lieka kartieji syvai, jeigu cigaretė aitri ir erzina trachėją, tai gali blogai nuteikti visai dienai.

Kam nors tai gali atrodyti egoistiška ir smulkmeniška, ir tai būtų tiesa, jei tos smulkmenos neturėtų įtakos daugybei kitų žmonių. Jeigu po gero dūmelio man atneša numatytų sušaudyti liaudies priešų sąrašą ir jei pamatau jame pažįstamą pavardę, galiu savo ranka užrašyti, kad šitą asmenį reikia siųsti į lagerį, o jeigu nemaloni pypkė sugadino man nuotaiką, aš į sąrašą nė nepažvelgsiu.

Tuos ir kitus popierius man atneša Poskrebyševas, vienintelis žmogus, kuriam galima įeiti į mano kabinetą neperspėjus. Istorija tikriausiai jį užmirš, nors, žiūrint iš tam tikros pusės, jis nepaprastas žmogus. Aš juo visiškai pasitikiu, o tai retai atsitinka. Jis turi net švarius mano pasirašytus popieriaus lapus.

Plikas ir kresnas, su kariniu munduru jis atrodo grėsmingai. Bet svarbiausia — jo charakteris, jo siela. Jis tarsi idealus padavėjas, pripildantis stiklą tau dar nespėjus pajusti troškulio. Gali jam esant su kuo nors kalbėtis ir jaustis, lyg kalbėtumei prie keturių akių. Iš prigimties šuniškai lojalus, visiškai nesugebantis įsižeisti, nors tą reikėtų kada nors patikrinti. Tačiau svarbiausia — yra visiškai patenkintas savo gyvenimu. Negali įsivaizduoti nieko geresnio už tai, ką daro, todėl už jokius turtus nerizikuos prarasti tos vietos. Gerai, kad išsirinkau būtent jį. Kadrai yra svarbiausia.

Šįryt Poskrebyševas padėjo ant mano rašomojo stalo tris dokumentus: nuteistųjų aukščiausiąja bausme sąrašą, specialų 1937 metų balandžio 2 dienos informacinį biuletenį „Padėtis šalyje ir pasaulyje“ ir raportą apie naujausius Trockio veiksmus kartu su jo laiškais.

Pusryčiai buvo geri, ir pypkė gerai traukė. Taigi nuteistųjų sušaudyti lape prie Jurijaus Grišino, visada žinojusio naujausių anekdotų, pavardės rašau: „Dešimt metų“.

Tai užuomina apie anekdotą:

— Kiek tau davė? — klausia.

— Penkiolika metų, — atsako.

— Už ką? — klausia.

— Už nieką, — atsako.

— Negali būti, — sako, — už nieką duoda dešimt.

Viliuosi, Grišinas įvertins užuominą ir tai, kad aš jo pagailėjau.

Visada stengiuosi sužinoti naujausius anekdotus, man jie labai svarbūs, nes atskleidžia liaudies nuotaikas. Rusijoje anekdotai yra vienintelė maišto išraiška.

Tačiau visiškai nejuokinga, kad išdavikų trockininkų sąraše matau pavardes žmonių, su kuriais kažkada buvome artimi. Mane apima neviltis. Jeigu nesugebėjo būti lojalūs, turėjo bent suprasti ir numatyti, jog ateitis priklauso man. Ši mintis man drumsčia ramybę, norisi išbraukti nuosprendžio pakeitimą paraštėje, bet jeigu jau parašyta, tegu taip ir lieka. Įteikiu Poskrebyševui sąrašą ir kartu duodu ženklą išeiti. Išeina lyg niekada jo čia ir nebuvo, — tai dar viena gera jo savybė.

Kai žvelgiu iš Kremliaus į Rytus ar Vakarus, horizonte matau tik viena — karą. Be abejonės, Trockis iš Meksikos mato tą patį. Be abejonės, Trockis supranta, kad kilus karui jis turi gerokai daugiau šansų mane sunaikinti. Trockis žino, kad per karus Rusijoje paprastai nuverčiami valdovai — taip atsitiko velioniui carui Nikolaškai. Todėl nėra nė mažiausios abejonės, kad karas Trockiui suteikia dar vieną galimybę mane sunaikinti. Trockis ir aš kariaujame, o karas taps mūsų kare ginklu.

Tačiau koks karas? Su kuo? Ispanijos karas nuvylė. Iš pradžių veikiau pagal taisyklę — jeigu karas turi vykti, tegu vyksta kuo toliau nuo čia. Turėjau viltį, kad Ispanija taps naujaisiais Balkanais, kad situacija susikomplikuos, peraugs į pasaulinį karą ir kad imperialistai, fašistai ir užsienio komunistai, kuriuos visada sunku pažaboti, tiesiog išsipjaus tarpusavyje. Ir bus po visko.

Tačiau taip neįvyko. Hitleris ir Mussolinis daug padėjo Franco’ui, o amerikiečiai, anglai ir prancūzai nepajudino nė piršto padėti respublikonams. Tarp Vakarų inteligentų paplito mada vykti kariauti į Ispaniją — Hemingway’us nuvažiavo, Orwellas, kiti, bet jų vyriausybės ta mada nepasekė. Ispanija taps dvigubu nuostoliu — ten, toli nuo Rusijos, ne tiktai nebus didelio karo, bet galų gale laimės fašistai.

Turėjau ką nors iš to išpešti, todėl pilietinį karą Ispanijoje perdirbau į vietinį, naminį kariuką. Aišku, geriausi ir veikliausi užsienio trockininkai nuskubėjo į Ispaniją. Tai reikia laikyti šiokiu tokiu laimėjimu — tavo priešai patys renkasi ten, kur palyginti lengva jų atsikratyti: per karą, kai kulkos visur laksto, vienas Dievas težino, kas gali nutikti.

Taigi galiu gana aiškiai numatyti, kad dvigubo pilietinio karo nugalėtojai bus Franco’as ir Stalinas.

Antrasis Maskvos procesas, be jokių abejonių, įrodė, kad Trockis su Hitleriu ir Japonijos imperatoriumi sudarė formalią sąjungą. Trockis sutiko bendradarbiauti su tais išgamomis, kad suduotų SSRS karinį smūgį, o paskui atiduotų Hitleriui Ukrainą. Kaip to įrodymai pateikti sabotažo atvejai, be to, išgauti visi būtini prisipažinimai.

Tačiau atsirado kai kurių keblumų. Paneigtas pagrindinis kaltinimas, kad 1935 metų gruodį vienas iš kaltinamųjų slaptai susitiko su Trockiu. Po dviejų dienų nuo teismo pradžios norvegų spauda pranešė, jog gruodį joks civilinis lėktuvas Oslo Kjeller oro uoste nenutūpė. Netvarkingai atliktas darbas. Už tai neteks pareigų dabartinis slaptosios tarnybos vadovas Jagoda. Jo atsikratyti yra ir rimtesnių priežasčių.

Jei ne tai, antrasis Maskvos procesas būtų nuobodokas. Ant kaltinamųjų suolo trūko svarbių asmenų, nebuvo įsimintinų kalbų, tokių kaip per pirmąjį teismą, kai Lenino ginklo draugas Zinovjevas prisipažino kaltas verksmingai tardamas: „Mano klaidingas bolševizmas virto antibolševizmu, o per trockizmą priėjau prie fašizmo“.

Zinovjevas mirė labai juokingai. Kai jį nuvedė į rūsį, kur atliekama egzekucija, Zinovjevas priešinosi ir stenėjo pakvaišusiomis iš siaubo akimis. Vienu momentu puolęs ant kelių apkabino sargybinio batą ir sušuko: „Dėl Dievo, maldauju, paskambink Stalinui!“ Matydamas, kad nėra jokios vilties, tas senas bolševikas pradėjo melstis: „Klausyk, Izraeli, tavo Viešpats Dievas, tavo Viešpats yra vienas“. Kai baimė pasiekė viršūnę, Zinovjevas prabilo net hebrajiškai: „Šmai Israel Adonai Eluhenu Adonai Ehud “. Kai man per pokylį apie tai papasakojo sargybos viršininkas, juokiausi taip, kad net šonai skaudėjo. Dar kartą, prašiau, papasakok tai dar kartą. Neprilygstama!

Apskritai antrąjį Maskvos procesą reikia laikyti sėkmingu. Visus nuteistuosius pripažino kaltais dėl priskiriamų jiems nusikaltimų ir nuteisė mirti. Trockį mirti nuteisė už akių. Įrodyta, kad jo sūnūs taip pat dalyvavo išdavikiškoje veikloje — Liova, tvarkęs jo reikalus Paryžiuje, ir kitas sūnus, likęs SSRS ir kėsinęsis nunuodyti visus gamyklos darbininkus. Būdamas tėvas, negaliu suprasti, kaip Trockis galėjo palikti sūnų Stalino Rusijoje.

Aišku, Trockį įsiutino žinia, kad yra už akių nuteistas mirti, ir jis laikinai liovėsi tyręs mano gyvenimą. Buvo pernelyg užsiėmęs — kvietė tarptautinę komisiją, vadovaujamą amerikiečio filosofijos profesoriaus Johno Dewey, kuri turėjo tirti jam mestus kaltinimus. Trockis taip pat paskelbė viešą pareiškimą: