Ричард Лури - Stalino autobiografija

Kai jis tvirtina, jog Stalinas nėra oratorius, lieka tik stebėtis, kad jis pats, didis oratorius, yra taip toli nuo Rusijos, kad jo balso visiškai nesigirdi.

Vis dėlto Trockis nebuvo toks jau žymus oratorius. Pripažįstu, kad revoliucijos ir pilietinio karo metais jis sugebėjo sukurstyti darbininkus maištauti, o kareivius sukilti. Bet daugelis žmonių buvo apdovanoti tokiais pačiais sugebėjimais, be to, darbininkai ir kareiviai buvo pasirengę sukilti ir kovoti. Kitaip nebūtų įvykusi revoliucija. Kaip marksistas, Trockis puikiai tai žino.

Tačiau nors darbininkai ir kareiviai buvo pasirengę sukilti, revoliucija nebūtų nugalėjusi, jei komunistų partija nebūtų pasiruošusi jai vadovauti, — tą įrodo ankstesnių maištų ir revoliucijų nesėkmės. Taigi pagrindas buvo komunistų partija, o tikroji kiekvieno oratoriaus vertė priklausė nuo jo sugebėjimo tą pagrindą paveikti.

Trockis neturėjo didelio pasisekimo tarp draugų.

Kas būdinga žydams, rusiškai kalbėjo pernelyg taisyklingai, ištisas valandas pagautas įkvėpimo taškėsi seilėmis, pamokomai mosuodamas rodomuoju pirštu. O ką Trockis darydavo baigęs puikią keturių valandų kalbą? Nulipdavo nuo scenos ir pranykdavo. Kaip angelas, kuris atneša žinią ir dingsta be pėdsakų. Angelai nepasilieka pabūti su žmonėmis, nepaklausia apie tėvų sveikatą, nesurūko kartu papiroso.

Draugams tai nepatiko. Draugai netiki angelais.

Trockis turi intelektualo humoro jausmą ir ironiją, bet nemoka juokauti. O vaikinai visada mėgsta pajuokauti.

Dar tada, kai įgyti mano palankumą nebuvo taip būtina, daugelis draugų sakydavo, jog jiems daug labiau patinka mano gebėjimas apibendrinti reikalus keliais suprantamais ir gerai įsimenamais žodžiais. Trockis sakė kalbas, o aš ieškojau šalininkų.

Tad kas turėjo „gyvojo žodžio“ valdžią?

Ją turėjo Stalinas.

Ir Trockis visiškai klysta, manydamas, jog yra geresnis rašytojas už mane.

Būdamas komunistas, Trockis žino, kad literatūros vertę lemia tik tai, kaip ji padeda reikalui. Jo darbai tikrai neturi jokios išliekamosios vertės, nes jo reikalas, bent iki šiol, praloštas. Vis dėlto nors Trockis yra ištremtas ir vienišas, apsuptas tik saujelės atsidavusių šalininkų, manęs tai nė kiek neramina. Leninas taip pat buvo ištremtas, taip pat turėjo tik saujelę atsidavusių šalininkų, bet įvykdė Rusijoje perversmą.

Svarbu, kokią darai įtaką. Šiuo požiūriu visi Trockio parašyti tomai nieko neverti, palyginti su ketureiliu, kurį sukūriau jaunystėje:

Žinok, kas krito žemėn pelenais,

Nelaisvės jungą traukė,

Pakils šviesios vilties sparnais

Viršum kalnų aukščiausių.1

Šios eilutės atspindi dvasią gruzinų jaunuolio, pakilsiančio iš skurdo ir dugno valdyti Rusiją. Kokia to jauno žmogaus ambicijų galia! Kas kitas visame pasaulyje galėtų išdrįsti turėti tokią viltį? Nebūtų perdėta, jei mokslininkai Staliną jaunystėje apibūdintų kaip „vilties poetą“.

Jokios kitos eilės — Homero, Šekspyro ar Puškino — neturėjo žmonijos istorijoje tokios reikšmės kaip tas ketureilis. Per vieną iš didžiųjų mano gyvenimo krizių, kai buvau nugrimzdęs į neviltį ir abejones, šie žodžiai suteikė man ryžto padaryti nusikaltimą, kurio Trockiui jokiu būdu negalima leisti atskleisti. 2

Taigi jaunystėje rašiau eilėraščius.

Po to, ieškodamas nuotykių, pasukau nusikaltimų keliu.

Galiausiai tapau revoliucionieriumi, nes tik tai leido sujungti poeziją ir nusikaltimus.

Tokia mano gyvenimo dialektika. Visa kita tik smulkmenos. Bet Trockis naudojasi tomis smulkmenomis kaip kulkomis, norėdamas mane sukompromituoti. Maža to, knaisiojasi tarp jų ieškodamas mano charakterio vingių, vedančių į nusikaltimą. Ir kas žino, koks nežymus vaikystės nutikimas gali jį pagaliau užvesti ant kelio.

Kaip ir kiekvienas detektyvas, Trockis kelia įprastus klausimus. Pavardė? Gimimo metai? Gimimo vieta?

Visiškai nereikia būti detektyvu norint sužinoti, jog gimiau kaip Josifas Džugašvilis 1879 metų gruodžio 21 dieną caro imperijos pakraštyje, vadinamame Gruzija, Gorio mieste, esančiame aukštai Kaukazo kalnuose, kuriuos Trockis vadina „milžinišku turkų, armėnų ir persų kultūrų etnografiniu muziejumi“. Tačiau Trockis, matyt, negirdėjo seno persų prietaro, jog vyriškos lyties kūdikį, gimusį gruodžio 21 dieną, kai naktis ilgiausia, reikia užmušti vos gimusį. Kai būdamas aštuonerių ar devynerių metų apie tai sužinojau, kūnu perbėgo išgąsčio ir malonumo drebulys. Tai ženklas!

Paskui Trockis nuplėšia kaukes, kurias, kaip sako, kažkada užsidėjau: Stalinas vaizduoja esąs rusas, nors iš tikrųjų yra gruzinas. Bet ne, iš tikrųjų jis nėra ir gruzinas.

Nors Trockis teigia per daug nesigilinąs „į tautinę metafiziką“, gruzinų charakteriui atskleisti skiria ištisas pastraipas: tai „pagarbi, jautri, veržli“ tauta, nestokojanti „linksmumo, vaišingumo ir nuoširdumo...“. Taigi negaliu būti gruzinas.

Trockis šaukiasi įvairiausių „autoritetų“ pagalbos, norėdamas įrodyti, kad kuris nors iš mano tėvų yra osetinas, taigi kilę iš „netašytos ir laukinės“ tautos. Ta pati legenda, kurią savo eilėmis platino ir poetas Mandelštamas — dar vienas žydas, neturintis supratimo apie proporciją. Šias eiles jis deklamavo nedideliam patikimų bičiulių būreliui, o tai baigėsi jo areštu.

Kiekviena nauja mirtis laša medumi

ant plačios osetiniškos krūtinės.2

Tačiau iš tikrųjų Trockiui visos tos etninės detalės neturi reikšmės. Jis tiesiog nori įrodyti, kad esu „azijietis“, „Čingischanas“. Aiškiai sako: „Dažni kruvini Čingischano ir Tamerlano antpuoliai Kaukaze (...) paliko pėdsakus (...) Stalino charakteryje.“

Rusijoje net apmūsojusi istorija gali būti pavojinga. Tačiau mums, augusiems Kaukaze, Čingischano istorija nebuvo apmūsojusi. Daugelyje slėnių iki šiol stūkso aukštos gražios akmeninės tvirtovės, kuriose žmonės slėpėsi, gynėsi, ant jų kūreno laužus, perspėdami kitus apie Aukso ordos užpuolimą. Čingischanas gali pasigirti — jam vieninteliam pavyko nugalėti Rusiją. Tai rodo, jog Rusija — nuostabus grobis, kurio nepavyko užvaldyti Napoleonui — gali atitekti ateiviams iš Azijos smėlynų. Nors vietinės religijos atžvilgiu Čingischanas buvo tolerantiškesnis už romėnus, tokiam „europiečiui“ kaip Trockis, su binokliu ir ožio barzdele, Čingischanas pirmiausia yra nežaboto žiaurumo simbolis. Čingischanas buvo visagalis. Stalinas toks pat kaip Čingischanas. Taigi Stalinas gali viską, netgi tai , nors Trockis dar nežino, kas tai galėtų būti.

Trockis tęsia: „Net fiziškai jis nė kiek nepanašus į savo tautos atstovus, garsėjančius Kaukaze grožiu.“ Mano galva, tai blogas skonis. Trockis su liguistu malonumu aprašinėja mano kūną — raupų pėdsakus, iš dalies suparalyžiuotą kairįjį petį, taip pat du suaugusius kairiosios pėdos pirštus. Aprašydamas daugybę mano areštų pastebi: „Caro žandarų ataskaitose apie Stalino ypatybes neminimas peties paralyžius, bet kartą, 1903 metais, pastebėti suaugę pirštai.“

Petį iš dalies suparalyžiavo po baisios ligos, kraujo užkrėtimo. Gulėjau lovoje klausydamasis savo širdies, kuri, pažadinta nuodų, vis stiprino kraujo apytaką. Lėtai kvėpuodamas ir skaičiuodamas stengiausi sulėtinti širdies plakimą, bet niekas nepadėjo. Nuodai net mano paties širdį pavertė priešu.

Gulėdamas prakaitu permirkusioje lovoje jutau kepintų svogūnų dvoką. Norėjau pasakyti motinai, kad nuo to dvoko jaučiuosi dar blogiau, bet negalėjau priversti lūpų pakrutėti net tada, kai ji buvo čia pat, prie lovos. Matydama, kad stengiuosi kažką pasakyti, puolė ant kelių, pabučiavo kryželį, kurį nešiojo ant kaklo, ir pradėjo už mane melstis: