Ричард Лури - Stalino autobiografija

Be galo stengiausi rasti atsakymus į tuos klausimus. Tai buvo sunkiausia našta, tos Dievo tonos. Kiekvieną kartą bandydamas jas pajudinti įgaudavau jėgų.

Trockis niekada tuo nesirūpino. Su panieka žiūrėjo ir į Dievą, ir į Staliną.

Dabar, nelyginant koks iškrypėlis, Trockis siautėja po mano mokyklinę vaikystę, tykodamas manęs tarp kitų juodaplaukių berniukų.

Mokykla visada yra tokia pati, mokykla amžina. Joje visada būna storas berniukas, nuovokus berniukas, blogas berniukas.

Mokykloje visada egzistuoja grupės. Vienas kitas berniukas vaikšto savais keliais, bet dažniausiai tik tada, kai lieka nepriimtas į kokią nors grupę. Vaikai visada duoda aiškiai suprasti, ar jiems tavęs reikia ar ne.

Nėra grupės be vado. Grupė gali pradėti formuotis be vado, bet galiausiai buriasi aplink jį.

Tokiame amžiuje, kai viskas daroma nuoširdžiai ir instinktyviai, žinojau, kad turiu tapti vadu. Kitaip užsitraukčiau didelę gėdą.

Kai vienas berniukas pamato kitą berniuką, pirmiausia pagalvoja — ar galėčiau jį įveikti?

Svarbu, kaip elgiesi ir kalbi, bet anksčiau ar vėliau reikalas sprendžiamas kumščiais.

Kai pradėjo burtis mūsų grupė, vienas kaimynų berniukas, tokia pat pravarde kaip ir aš — Soso, metė man iššūkį. Iš to, kaip jis pradėjo kalbą, supratau, kad neketina trauktis. O kai taip kalbama, berniukai subėga iš visų pusių.

Dar kartą atidžiai jį nužvelgiau. Jis atrodė stiprus, o aš tada buvau persirgęs raupais, kraujo užkrėtimu. Jei nebūsiu atsargus, galiu pradėti abejoti savo jėgomis.

Po to prasidėjo susistumdymas ir klyksmai. Visi berniukai grūdosi aplinkui, bet paliko mums pakankamai vietos kovoti. Ieškojo bent mažiausio silpnumo ženklo — mirktelėjimo, seilių rijimo.

Skardėjo baisus triukšmas. Vieni rėkdami rėmė mane, kiti jį, treti šaukė tik tam, kad šauktų.

Paskui susistumdymas baigėsi, suduodamas pirmas smūgis. Pirmieji smūgiai labai svarbūs, nors susirėmimo neišsprendžia. Net jeigu iš pradžių pralaimi, ir minia palaiko priešininką, gali laimėti, jei neprarandi drąsos ir proto aiškumo.

Buvau patenkintas, kad pralaimėjau pirmąjį susidūrimą. Tai tik padidino mano įniršį, o jis visada padeda. Antrą kartą smūgiavau galingai ir greitai, jo smūgiai manęs nesulaikė. Minia dabar kurstė mane.

Kadangi turėjome tas pačias pravardes, visi šaukė vadindami mus pavardėmis, nors keli idiotai plyšavo: „Duok jam, Soso“, bet šiems buvo svarbios tik pačios muštynės.

Per trečią susirėmimą jėgos pasirodė apylygės. Nebyliai ir darniai dabar pradėjome kirsti per veidą. Berniukai tai dievino, nes galėjo pasipilti kraujas, galima buvo išmušti dantį, o gal net akį.

Prisimenu, kaip juodi ano Soso plaukai šokčiojo jam ant kaktos. Žiūrėjau tiesiai į akis, atsakydamas į jo pasitikintį žvilgsnį. Galima pralošti mūšį akimis, nė nepradėjus kumščiuotis.

Paskutinis puolimas buvo trumpas. Smūgiavau kaire jam į veidą, paskui dešine į saulės rezginį. Parbloškiau Soso ant žemės, ir šis akimirką prarado kvapą.

Mačiau, jog jis tuojau atsigaus. Stovėjau jam už nugaros, atrodė, tarsi trypčioju vietoje laukdamas, kol jis atsikels.

Kovos būdą — švarų ar nešvarų — paprastai reikia nustatyti iš pradžių. Bet nėra įstatymo, draudžiančio pakeisti sąlygas, jei to nori ir jei esi pasirengęs už tai sumokėti.

Soso pasikėlė ant vieno kelio ir kratėsi dulkes, kai iš nugaros trenkiau jam po ausimi. Nuvirto aptemusiomis akimis, apstulbintas mano klastos. Tada spyriau jam į galvą, taikydamas bato galu į akies kamputį. Nesilioviau spardyti, kol sušuko „Pasiduodu!“. Šaukė negarsiai, bet taip, kad visi išgirdo.

Atsitraukęs pažvelgiau į minią. Kai kurie berniukai švilpė, bet nutilo, kai susidūrėme akimis. Pasigirdo dar keletas švilptelėjimų, bet atvirai niekas neprotestavo.

Soso nuo žemės pažvelgė į mane, ir mūsų santykiai tapo aiškūs. Paklus.

Vėl pažvelgiau į berniukus, norėdamas įsitikinti, ar jie tai pastebėjo. Pastebėjo.

Jei britai teisūs dėl kovų Itone3, tą dieną buvo nulemtas tuzino tautų likimas. 5

Buvau geriausias ne tik mokyklos kieme, bet ir klasėje.

Tai labai erzina Trockį. Jis cituoja mano bendraklasio žodžius: „Pirmaisiais metais, jaunesnėse klasėse, Josifas mokėsi puikiai, o laikui bėgant (...) tapo vienu geriausių mokinių.“ Po to Trockis rašo: „Atsargus pasakymas vienas geriausių labai aiškiai rodo, kad Josifas nebuvo geriausias, netapo pirmuoju klasėje, nebuvo neeilinis mokinys. Panašiai kalba ir kitas moksladraugis, sakydamas, kad Josifas buvo vienas gabiausių. Kitaip tariant, nebuvo gabiausias.“

Levas Trockis, arba Leibas Bronšteinas, kaip tada vadinosi, buvo, be abejonės, geriausias, nuostabiausias ir gabiausias mokinys visoje mokykloje. Net ir dabartiniame mūsų žaidime Trockiui rūpi įrodyti, kad buvo geresnis mokinys už Staliną!

Patinka Trockiui ar ne, dokumentai liudija, kad mokydamasis Gorio seminarijoje gaudavau tik pačius geriausius pažymius ir baigiau mokyklą kaip klasės pirmūnas.

Turiu fenomenalią atmintį. Žmonės visada į tai atkreipdavo dėmesį. Sugebu iš karto atsiminti. Tokio sugebėjimo neturėjo mūsų kaimynai, broliai Čarkvianiai. Jie negalėdavo nieko išmokti garsiai nerėkdami. Išeidavo į kiemą ir balsu skaitydavo tos dienos užduotis. Stovėdavau prie durų ir klausydavausi. Kai baigdavo, aš jau būdavau pasirengęs rytdienos pamokoms. Kartą kažką blogai perskaitė ir kitą dieną pakviestas blogai atsakiau. Tai atsitikdavo labai retai. Tada norėdavau juos užmušti.

Trockis cituoja keleto mano mokytojų ir bendraklasių prisiminimus apie mano „fenomenalią“ atmintį, bet būtinai prideda: „Iš tikrųjų Stalino atmintis — bent jau kalbant apie teoriją — labai vidutiniška.“ Ar čia nėra kruopelytės erezijos, juk marksistams egzistuoja tik viena verta įsiminti teorija?

„Visada būdavo palinkęs ties kokia nors knyga“, pasakoja vienas kolega. Tiesa. Buvau ir tebesu aistringas skaitytojas.

Trys knygos turėjo man didžiausią įtaką — apysaka, istorinė knyga ir mokslo veikalas. Tokia eilės tvarka. Ta tvarka turi savo logiką.

Apysaka vadinosi Tėvažudys. Didvyris Koba — beteisis gruzinas, maištaujantis prieš rusus ir keršijantis už jo tautai padarytas skriaudas. Koba yra fechtuotojas, puikus šaulys, energingas, drąsus ir tragiškas. Verčiau būti tokiam nei popu ar siuvėju.

Liepiau berniukams vadinti mane Koba. Jie buvo ganėtinai nuovokūs ir sutiko. Pagaliau visi perskaitė tą knygą ir jiems patiko mintis turėti savo Kobą: o kas kitas galėjo juo būti, jei ne aš. Gerai suprasdavau knygas, bet dar geriau perpratau berniukus: vienas nori kuo nors sekti ir yra laimingas, kad nereikia galvoti, laimingas, kad gali tai palikti man; kitas trokšta mano draugystės ir globos; trečią reikia priversti paklusti. Ketvirtas trokšta būti giriamas. Yra ir slaptai manęs nekenčiantis, nes laiko save geresniu.

Bet nepakanka suprasti, kas yra kas. Reikia išmokti jais žaisti — vienais prieš kitus. Turi eksperimentuoti įvairiai juos derindamas ir žiūrėti, kas iš to išeina. Toks mokslas gali tik užaštrinti instinktą, kurį turi. Arba jo neturi. Tai talentas.

Visada buvau praktiškas. Taip vertinau ir knygų skaitymą — kokia nauda iš knygos, jei ji negali padėti gyvenime? Tad ėmiausi įgyvendinti apysakos apie Kobą idėjas. 1890-aisiais, po dvejų metų, kai pradėjau lankyti mokyklą, rusų kalbą padarė privalomą, o gruzinų buvo skirtos dvi valandos per savaitę kaip užsienio kalbai. Tai įžeidė mūsų išdidumą. Aišku, visi buvome uolūs patriotai, kaip tie karštakošiai mužikai, ypač kai būdavo pretekstas drumsti vandenį.