Ричард Лури - Stalino autobiografija

Taigi vieną dieną po pamokų liepiau keliems berniukams visus sušaukti. Vieni sugeba gerai atlikti užduotį, kiti išsiųsti kartais užsiima kažkuo kitu ir negrįžta. Berniukams patiko, kad visada parinkdavau tinkamus. Vadas turi pelnyti autoritetą.

Kai visi susirinko, tariau:

— Rytoj per pietus atsistosime ir pradėsime šaukti: „Gruzinų kalba yra mūsų kalba!“ Šauksime iš pradžių gruziniškai, po to rusiškai.

Patikinau juos, kad pats pradėsiu, ir liepiau kiekvienam visų akivaizdoje prisiekti, kad seks paskui mane.

Kitą dieną, kai sėdėjome tamsiai ruduose suoluose, jaučiau, kad visi mane stebi. Turėjau gal dešimt sekundžių. Vienuoliai bėgiojo aplinkui, dalydami berniukams pliaukštelėjimus už blogą elgesį. Sienos staiga pasidarė labai storos. Net ir oras tapo sunkus, slėgė mane prie suolo.

Tai buvo labai įsimintina akimirka. Valios pastangomis pašokau ant kojų, šaukdamas pakylėtai ir su neapykanta:

— Gruzinų kalba yra mūsų kalba!

Kai kurie berniukai pašoko pirmiau už kitus, bet greitai visi stovėjo ir šaukė. Į orą išlėkė cinkuotas puodukas.

Mane nubaudė, bet iš mokyklos neišmetė.

Koba įkvėpė mane ir kovojant su tėvu. Kai tik „sublizgėjau“ mokykloje ir tapau vadu, tėvas nutarė, jog turiu eiti jo pėdomis ir tapti siuvėju.

Gal jį paveikė gandai, kad nesu jo sūnus, esą mano mama buvo susidėjusi lyg su popu, lyg su kunigaikščiu, nelygu, kas apie tai kalbėjo. Tris kartus jai nepavykę pagimdyti sūnaus, kuris išgyventų, taigi pasiieškojusi kito vyro.

Netikiu. Ji nebuvo tokia. Zazos Džugašvilio kraujas teka mano gyslomis. Mano tėvas buvo tas šunsnukis.

Taigi išsitempė mane su savimi į Tiflisį, kad kartu dirbčiau Adelchanovo batų fabrike.

Pirmą kartą buvau sostinėje ir apskritai dideliame mieste. O, koks miestas buvo Tiflisis! Rūmai, katedros, parduotuvės, bankai — ir tas pagrindinis, kurį vėliau apiplėšiau, — kupranugariai, gatvės pokštininkai, madingos moterys, knygų pardavėjai, dervišai iš Turkijos, armėnų pirkliai, maišai pistacijų, medus, chalva.

Taip pat pamačiau, kas buvo fabrike tėvas. Jis niekuo neišsiskyrė. Keletas kitų nevykėlių jį mėgo. Kai kurie bijojo jo pykčio — girtas siuvėjas ginčo metu visada turi po ranka daugybę aštrių įrankių. Tačiau dauguma jį matydami atlaidžiai ir niekinamai šypsojosi.

Dažniausiai būdavo blaivus, o būdamas blaivus gerai dirbo. Nors tuo metu ant jo pykau, jis įskiepijo man gero darbo taisykles.

Taip šiek tiek susipažinau su batų gamyba, su klijų ir odos kvapais, galvos svaiguliu visą darbo dieną prisikvėpavus fabriko garų. Tai buvo vertinga patirtis — ji padėjo man pažinti darbininkų klasės gyvenimą. Tačiau greitai visko išmokau ir po poros savaičių žinojau, kad veikiau numirsiu, nei taip dirbsiu.

Zaza niekada nebūtų siuvėjas, Koba niekada nebūtų siuvėjas, taigi ir aš nebūsiu. Supratau — jeigu nepasipriešinsiu tėvo valiai, niekada negrįšiu į mokyklą ir niekada neturėsiu tokio gyvenimo, koks man skirtas.

Geriausia išeitis būtų, jeigu tėvas tiesiog numirtų. Tada rūpestis išnyktų kartu su juo. Jau seniai troškau jo mirties, bet niekada taip stipriai kaip dabar. Dabar jis ne tik norėjo daužyti mane kumščiais, dabar jis norėjo atimti man gyvenimą.

Meldžiausi: „Prašau Tave, Dieve, tegu tėvą sutraiško arkliai, tegu girtas pakliūva po traukiniu, tegu kaip aš suserga kraujo užkrėtimu ir tegu nuo to miršta“.

Net bandžiau pats jį užmušti.

Motina riejosi su tėvu. Vienintelį kartą gyvenime ji jam pasipriešino. Nusprendė kovoti už savo sūnaus Josifo sielą ir išsvajotąją kunigystę.

— Vadinasi, jis per geras dirbti kaip jo tėvas, kuris peni jį ir tave!

— Visi mokytojai sako, kad jis gabus, kad gaus stipendiją Tiflisio seminarijoje. Apie tave taip nekalbėjo.

— Iš kur, po velnių, žinai, ką apie mane kalbėjo jaunystėje? Ir kas gali pasakyti, kad būti popu yra geriau nei siuvėju. Siuvėjas bent jau dirba, kažką kuria.

— Ir vienas, ir kitas yra gerai, abu gerai. Nieko nesakau. Tik sakau, kad pažadėjau Dievui, jei Josifas išgis, padarysiu viską, ką galėsiu, kad jis taptų popu.

— Bet manęs niekas to nepaklausė.

— Tavęs nebuvo, kai jis sirgo.

— Tiesa, manęs nebuvo, nes dirbau, kad pragyventume — kaip vyras. Vyras ir vadovauja šeimai. Moteris jai nevadovaus.

Kirto jai į veidą. Dvokė vynu, bet šį kartą tai buvo ne tik vynas. Tai buvo kažkas kita. Tai buvo viskas.

Jam įėjus motina raikė duoną, ir peilis tebegulėjo ant stalo.

Paėmiau jį norėdamas paslėpti, bijodamas, kad tėvas gali jį panaudoti prieš motiną ar prieš mus abu.

Tačiau jis tai pastebėjo.

— Ką darai, sušiktas mamos sūneli!

Sviedžiau peilį tiesiai į jį. Praskriejęs virš pat jo peties įsmigo į sieną, pasilaikė akimirką ir nukrito ant lovos.

Laikas kelioms sekundėms sustojo, po to, kai tėvas puolė ant manęs, vėl pradėjo eiti. Praslydau pro jį ir išbėgau, nė karto neatsigręždamas. Keletą dienų slėpiausi pas kaimynus, kol jis vėl išvažiavo.

Niekada nesužinojau, kas iš tikrųjų atsitiko. Gal motina kreipėsi į vietos valdžią — bažnyčią, žandarmeriją, mokyklą. Bažnyčia geriausių savo mokinių niekada neatiduoda be kovos. Ypač girtam siuvėjui, kuris neturi jokios valdžios, tik muša moteris ir vaikus.

Paskui — batų fabrikas, peilis, slapstymasis atrodė lyg blogas sapnas — vėl atsiradau mokykloje, savo vietoje, palinkęs virš knygų. Kartais, aišku, pakeldavau galvą ir prisimindavau tėvą — tada mokykla ir knygos atrodydavo kaip sapnas.

Gal todėl, kad jau buvau važiavęs traukiniu ir matęs didelį miestą Tiflisį, susidomėjau istorija. Kita labai svarbi knyga mano gyvenime buvo Rusijos istorija. Prarijau kelias Rusijos istorijas. Svetimšaliai ir svetimi kraštai man nerūpėjo. Norėjau žinoti tiktai apie Rusiją, kur nuolat vyko neįtikėtini dalykai.

Mano požiūris į Rusijos istoriją buvo vaikiškas, labai suprastintas, bet iš esmės teisingas.

Visi mokykloje mokosi apie rusų valstybės mitinę kilmę. Vikingai buvo pakviesti valdyti Rusiją. Tų metų kronika rašo, jog rusinai jiems pasakė: „Mūsų šalis didelė ir turtinga, bet joje nėra tvarkos. Atvykite tvarkyti ir valdyti mūsų kraštą.“

Man buvo gėda dėl rusų, neturėjusių išdidumo ir sveiko proto ir neištrynusių to žeminančio įvykio iš istorijos.

Man patiko didysis kunigaikštis Vladimiras Kijevietis, privertęs rusinus apsikrikštyti ir įsakęs sukapoti, sudeginti ir įmesti į upę pagoniškus stabus.

Stebėjausi ir Čingischano mongolais, užplūdusiais kraštą 1240 metais. Tada daugiau kaip du šimtmečius Rusija žinojo rimbo skonį. Norėjo būti valdoma, tai ir buvo.

Mongolų nedomino nei pavaldinių religija, nei vidaus politika. Norėjo tik pinigų ir paklusnumo, tad 250 metų tą turėjo. Paskui jų imperija subyrėjo iš vidaus, taigi mongolai paliko ir rusų žemes.

Paskui atradau savo didvyrį, savo pavyzdį, savo varžovą — Ivaną Rūstųjį. Ivano tikslas buvo iš naujo suvienyti į šimtą smulkių kunigaikštysčių mongolų suskaldytą Rusiją. Tai buvo sunku, nes kunigaikštukai neskubėjo atsisakyti valdžios.

Ivanas suprato didžiausią istorijos paslaptį — žiaurumas yra pagrindinis istorijos variklis. Svarbiausia, kad žiaurumas būtų taikomas itin sumaniai.

Taigi Ivanas įsteigė pirmąją slaptąją policiją. Surinko šešis tūkstančius žmonių. Jie vilkėjo juodais drabužiais, buvo raiti. Balnai ant juodų žirgų buvo papuošti geležine emblema su šuns galva ir šluota. Ji reiškė: susekti išdavikus ir nušluoti.