Ричард Лури - Stalino autobiografija

Žydų tiek nedaug, kad jų iš viso neturėtų matytis. O ką mes matom? Žydų pilna visur. Uždarame revoliucionierių būrelyje statistiškai neturėtų būti nė vieno žydo, o jų buvo net keli su Trockiu priešakyje.

Žydai nuolat ko nors nori ir reikalauja. Nori išgyventi, reikalauja, kad juos išklausytų. Trockis reikalauja pripažinti jį teisėtu Sovietų Rusijos ir pasaulio komunistų vadu. Taigi, jei Trockis laikosi žodžio, jei yra garbingas žmogus, visas savo jėgas jis turi sutelkti vienam tikslui — mane parblokšti ir numarinti.

Be slapčiausio mano nusikaltimo demaskavimo, Trockis turi dar du būdus mane pražudyti: smogti man pačiam — įsiskverbus į mano aplinką; smogti mano valdžiai perėmus armijos politinę kontrolę.

Jei man pavyko įsiskverbti į jo aplinką, kodėl jis negalėtų padaryti to paties. Jo namuose mums dirba valytoja, o neseniai ir sekretorė (Maria de la Sierra, slapyvardžiu Afrika). O kas jam galėtų dirbti pas mane? Sumaniausia būtų užverbuoti mano virėjus ir maisto tiekėjus. Su kruopelyte nuodų galima pasiekti puikių rezultatų.

Bet tai ne Trockio stilius. Jis mėgsta didelę sceną, efektus. Intrigų požemiuose jis jaučiasi blogai.

Trockis, kaip Raudonosios armijos „kūrėjas“, turi mąstyti taip: aš sukūriau armiją, ir ji mane prisimena, nes tai tradicinė organizacija, gyvai įsisąmoninusi praeitį. Karininkai nėra kvaili, turėjo progos įsitikinti, kas yra Stalinas. Armija ir ginklai — jų rankose, taigi jie turi priemonių valdžiai užgrobti.

Karininkai ir Trockis to dar nesuvokė, bet anksčiau ar vėliau tai ateis jiems į galvą. Vien todėl, kad tai tiesa.

Taigi iš mano pusės būtų tiesiog savižudybė nesiimti veiksmų, kol dar turiu persvarą.

Iškviečiu Poskrebyševą. Jo veidas ir abejingas, ir drauge budrus. Smalsumo nerodo, tačiau žinau, kad mėgsta teirautis, kur trenks kitas žaibas. Parinkdamas toną leidžiu jam suprasti, kaip turi atlikti mano įsakymus, — kaip greitai, kaip griežtai saugoti paslaptį, kokį pasitenkinimą tai turi man suteikti.

Taigi duodamas jam suprasti, kad tai tik įžanga ir viskas itin slapta, sakau:

— Jei Trockis norėtų mane pulti remdamasis armija, kuriuos generolus galėtų užverbuoti? Ir kodėl kai kurie generolai nenorėtų sąmoksle dalyvauti?

Poskrebyševas iš karto išėjo, nes žinojo, kad taip reikia. Reikalas jam visiškai aiškus — Stalinas retins Raudonosios armijos vadovybę. Jaučiau, pritaria tam, nors ir stengiasi tai paslėpti.

Vertinu jo reakciją. Tiems dalykams turi nuojautą ir polinkį — dalyvavo caro šeimos žudynėse. Jei nebūčiau pajutęs jo pritarimo, kai vilkdamas kojas ėjo iš kambario, būtų negeras ženklas.

Viskas bus gerai. Armija nustos buvusi potencialiu Trockio ginklu, o naujieji generolai bus man lojalūs. Reikia pašukuoti ir žemesniuosius karininkus bei eilinius. Generolus truputį palaikys kalėjime, slapta nuteis ir tuojau pat įvykdys mirties bausmę.

Tai, suprantama, bus paskelbta viešai. Sužinos Rusija. Sužinos Hitleris. Sužinos visas pasaulis.

Staliną domina tik taika: ar gali būti geresnis įrodymas už faktą, jog armiją jis paliko be vadovybės? Iš karo turėti naudos gali tik Trockis, o ne Stalinas. Trockis yra tikroji grėsmė pasaulio taikai.

Niekada nedera kariauti dviem frontais, o Stalinas pradėjo karą vidaus fronte. Stalinas ėmėsi teroro, kurio fone Ivano Rūsčiojo diktatas atrodo pasenęs. Rusija niekada nebuvo patyrusi ir niekada jau nepatirs tokių metų kaip trisdešimt septintieji. Lazdos. Prisipažinimai. Teismai. Gyvuliniai vagonai veža dešimtis tūkstančių žmonių į Sibirą. Akmeniniai rūsiai dieną ir naktį griaudžia nuo egzekucijų šūvių.

Visa tai projektuoti, koordinuoti, valdyti visus svertus, pedalus ir varomuosius ratus — didžiulis darbas.

Stalinui reikia ramybės — terorui vykdyti. 7

Du nemalonūs įvykiai. Trockis grįžo prie mano bylos, o vakar, 1937 metų liepos 9-ąją, mirė mano motina.

Gyvenime ji troško trijų dalykų — kad jos sūnus taptų popu, kad jos sūnus dalyvautų jos laidotuvėse ir kad ant jos kapo pastatytų kryžių.

Stalinas nedalyvaus laidotuvėse.

Stalinas nebūtų Stalinas, jei dalyvautų. Dialektiškai žiūrint, nebūdamas jis yra.

Tą vienintelį kartą, kai apsilankiau Goryje motinos aštuoniasdešimtmečio proga, ji atvirai, kaip tik gruzinai moka, pažvelgė man į akis ir tarė:

— Nepaisant nieko, norėčiau, kad taptum popu.

Nusijuokiau, negalėjau susilaikyti. Tai ją truputį įžeidė, bet neilgam.

Galų gale nusivylė manimi — neįgyvendinau to, apie ką svajojo.

Kurį laiką atrodė, kad jos troškimas išsipildys, tad vėliau jai turėjo būti itin sunku. 1894 metų rugpjūtį aš, keturiolikmetis ateistas, buvau priimtas — skiriant visą stipendiją — į Tiflisio dvasinę seminariją.

Ta stipendija tikrai buvo motinos nuopelnas. Savo pirmūnui sūnui Josifui padarė viską, ką galėjo.

Seminarija kvepėjo žvakių vašku ir trenkė pelėmis — keistas drėgmės ir sauso oro mišinys, būdingas daugeliui kalėjimų. Tiesą sakant, ir buvome kaliniai, išleidžiami į laisvę kasdien tik dviem valandoms — nuo trečios iki penktos.

Trockis dabar sutelkė dėmesį į tikrąjį išsimokslinimą, kurį įgijau seminarijoje — apsimetinėjimo, o ne teologijos: „Kiekvieną jo žingsnį sekdavo vienuolių akys. Norint laikytis jų tvarkos septynerius ar penkerius metus, reikėjo būti nepaprastai apsukriam ir turėti neeilinių sugebėjimų apsimetinėti. (...) Jo priešiškumas buvo santūrus, paslėptas ir akylas.“

Vis dėlto apsimetinėjimas buvo sveikas refleksas. Tai buvo vienintelis būdas išsaugoti dalelę savęs tame griežtame paskaitų, pamaldų, maldų, šykštaus maisto, netikėtų revizijų, ieškojusių pasaulietinės literatūros ar nacionalistinės propagandos, kurios taip pat bijojo, pasaulyje. Tai, aišku, kėlė dar didesnį mūsų susidomėjimą tais autoriais ir tomis temomis. Rijau grožinę literatūrą — Hugo, Dostojevskį, Gogolį. Nacionalistinė propaganda manęs taip netraukė kaip literatūra. Iš dalies todėl, kad tada išgyvenau savo „literatūrinį“ laikotarpį. Kita vertus, supratau, kad net tapusi laisva, Gruzija bus tik maža vyninių ir vendetos karalystė. O Rusija — didybė. Tai matyti iš jos literatūros. Puškinas, Dostojevskis, Tolstojus — vardai kaip patrankų šūviai.

Seminarijos metais bandžiau savo jėgas poezijoje. Svajojau tapti didžiu poetu. Buvo tik vienas keblumas: nors rusiškai kalbėjau laisvai, rašyti vis dar buvo lengviau gimtąja kalba. Bet tapti didžiu gruzinų poetu nevertėjo. Turėjau iš tiesų gerai išmokti rusų kalbą, kad galėčiau rašyti tikrą poeziją. Taigi rimtai ėmiausi darbo.

Po kurio laiko susitariau susitikti su Arkadijumi Volskiu, vietinio laikraščio, leidžiamo rusų kalba, literatūros redaktoriumi. Jam redakcijoje prieš keletą dienų per trečios ir penktos valandos pertrauką buvau palikęs savo eilių.

Prie valdančiosios rusų klasės mėgstamo renesanso stiliaus pastato durų su laikraščio pavadinimu, išėsdintu ant žalvarinės iškabos, mane staiga kone suparalyžiavo. Kurį laiką negalėjau prisiversti žengti į vidų. Pradėjau save įkalbinėti. Susivaldęs lygiais akmeniniais laiptais užkopiau į redaktoriaus kabinetą.

— O, seminaristas! — pasitiko Volskis, sunkus, stambiakaulis žmogus, sugebantis greitai mąstyti. — Prašau sėsti. Arbatos?

Papurčiau galvą.

— Taigi ponas nori iš karto sužinoti mano nuomonę. Gerai. Greičiau aš tapsiu garsia balerina, negu ponas rusiškai parašys nemirtingas eiles. Taškas.

Buvau palaužtas, įsiutęs.

Užsisklendžiau savyje. Sielvartavau daugelį dienų ir savaičių. Niekada netapsiu didelės literatūros dideliu poetu. Taškas.