Ричард Лури - Stalino autobiografija

Ivano valdžia buvo pagrįsta teroru. Tuo jis domėjosi net labai šiuolaikiškai ir „moksliškai“. Kartu su sūnumi stebėjo masinius kankinimus ir egzekucijas. Darė, ką galėjo, remdamasis to meto technologija — išdavikus plakė, kastravo, perpjaudavo jiems pilvus, spirgindavo ant mažos ugnies, po to įmesdavo į upę po ledu. Tų, kurie išplaukdavo į paviršių, laukdavo kirvis.

Ivanui tai buvo praktiški eksperimentai — kraštutiniai ir kontroliuojami. Kiek laiko žmogus išlieka orus? Per kiek minučių išgaruoja drąsa?

Savo vaikiškose svajonėse kartais būdavau Ivanas, o kartais jo sūnus. Taip buvo iš pradžių, bet vėliau sužinojau, jog Ivanas, įtardamas sūnų išdavyste, trenkė jam į galvą aštria geležine lazda, kurią visada turėjo po ranka. Sūnus numirė Ivano glėbyje tardamas: „Mirštu kaip atsidavęs tau sūnus ir paklusniausias pavaldinys“. Ivanas pamišo iš gailesčio ir kankinamas kaltės klajojo iš vieno vienuolyno į kitą, melsdamas Dievą atleisti, — argi Dievas neleido savo Sūnui mirti ant kryžiaus?

Man labiau patiko Ivanas, turėjęs poetiškos drąsos apakinti architektą, pastačiusį jam Raudonojoje aikštėje Šventojo Vasilijaus cerkvę, — kad niekam daugiau nesukurtų nieko gražaus.

Bet istorijos mokiausi ne tik iš knygų. Jutau ją Gorio miesto aikštėje, kur kelioms dienoms buvo pastatytos kartuvės ir rusai viešai pakorė du gruzinus.

Stovėdamas minioje, kreipiausi tiesiai į Dievą, mesdamas jam pirmąjį iššūkį: jeigu nori, kad patikėčiau Tavo buvimu, padaryk, kad viena virvė nutrūktų.

Aišku, nieko neįvyko. Abu vyrai kelias minutes pasispardė, patrūkčiojo, ir buvo baigta.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad tą akimirką mano tikėjimas mirė. Ne, kova tada tik paaštrėjo.

Buvau vienuolikos metų, kai per muštynes smuklėje užmušė tėvą. Nenustebau. Tėvas prašėsi nužudomas. Net jo paties sūnus metė į jį peilį.

Dabar man ėmė rūpėti didieji filosofiniai klausimai, Dostojevskio vadinami „prakeiktaisiais klausimais“.

Kur dabar yra mano tėvas? Danguje? O gal pragare? Kažkur, iš kur mato, kas vyksta mūsų gyvenime?

Jeigu Dievas iš tikrųjų yra, ar egzistuoja ir pomirtinis gyvenimas? Jei egzistuoja pomirtinis gyvenimas, tėvas kažkur yra. Iš ten jis gali pažvelgti į savo sūnaus širdį.

Širdyje buvau įsitikinęs, kad yra tiesi magiška gija, siejanti mano tėvo mirties troškimą su jo nužudymu per muštynes. Nesijaučiau kaltas. Visiškai ne. Buvau nustebęs.

Ir bijojau, kad tėvas iš ten gali mane kaip nors nubausti.

Bet jei Dievo nėra, nėra ir pomirtinio gyvenimo. Tada ir tėvas nieko nereiškia.

Taigi labiausiai ėmiau trokšti, kad nebūtų Dievo.

Kad būtų galima žiūrėti į tuščią dangų.

Paskelbiau Dievui karą ir laukiau, kad mane nubaustų, kaip dera nubausti priešą. Bet manęs nenubaudė. O kuo labiau vadavausi iš jo galios, tuo geriau, lengviau ir laisviau jaučiausi.

Augo mano naujas tikėjimas pačiu savimi, bet dėl Dievo dar turėjau abejonių.

Per pamaldas giedodamas chore žvelgiau į berniukų ir popų veidus ieškodamas tikėjimo ženklų. Ir drauge tyčiojausi iš Dievo giedodamas tarsi angelas.

Taip mąstyti ir jausti yra viena, bet ryžtis veikti — jau visiškai kas kita. Kartą išėjau vienas pasivaikščioti į kalnus, už pilies griuvėsių. Buvo giedra diena. Skraidė ereliai. Atsisėdau po medžiu ant jodo spalvos pušies spyglių.

Pažvelgiau į kalną ir patetiškai, kaip kalbėdavo popai ir motina, tariau Dievui: „Čia ir dabar pasiaukoju Tau. Jei Tu esi ir gali mane priimti tokį, koks esu, paimk sielą, nuoširdžiai Tau paaukotą. Jei Tu egzistuoji, neverta būti savimi, taigi mirsiu Tavyje ir tapsiu, ko visada troško mano motina, Tavo tarnu ir Tavo šventiku. Priimk mane, Viešpatie!“

Ir Viešpats manęs nepriėmė.

Įvyko tai, ko aš ir laukiau.

Pergudravau Dievą.

Taip jis pasirodė nesąs.

Tačiau man kažko trūko.

Trūko nepaneigiamo įrodymo.

Ir suradau tą įrodymą.

Mano trečioje didžiojoje knygoje.

Darvino veikale.

Lyginau beždžionės ir žmogaus rankos piešinius. Viskas buvo aišku. Žmonės nebuvo Dievo sukurti. Kilo iš beždžionių. Mokslas teigė, jog Dievas nereikalingas. O kas gali būti nereikalingesnis už nereikalingą Dievą?

Mano džiaugsmas buvo begalinis, tryškau laime. Laksčiau ir pasakojau visiems apie tai. Trockis cituoja vieną iš mano moksladraugių, atsimenantį mane kalbėjus: „Žinai, jie mus apgaudinėja. Dievo nėra,(...) tai įrodė Darvinas, (...) perskaityk jį tuojau pat.“

Trockis čia dukart suklysta. Jis teigia: „Mažai tikėtina, kad trylikametis berniukas užkampyje skaitė Darviną ir taip prisirankiojo ateistinių idėjų.“

Goris nebuvo užkampis. XIX amžiaus pabaigoje jame jau buvo šaligatviai, apšviestos gatvės, telegrafas ir geležinkelio linija iki Tiflisio. Darvino knyga galėjo būti atgabenta geležinkeliu. Be to, Goryje buvo toks knygininkas Arsenas Kalandadzė, kuris jausdavo malonumą pakišti jauniems protams skandalingos literatūros.

„Mažai tikėtina, kad (...) skaitė Darviną ir taip prisirankiojo ateistinių idėjų.“ Ne tik tikėtina, bet taip ir buvo. O kokių kitokių idėjų buvo galima prisirankioti?

Kaip vėliau įsitikinau bendraudamas su darbininkų klasės atstovais, daug kas būdamas maždaug tokio paties amžiaus skaitė Darviną, ir rezultatas buvo lygiai toks pat. Neturėjo reikšmės, kokią religiją prieš tai išpažino — krikščionių, žydų, musulmonų. Jie pamatė beždžionės delną.

Darvinas padarė man didžiulę įtaką. Jis parėmė mano maištą prieš Dievą ir paskatino mane sistemingai laužyti visus dešimt įsakymų, kuriuos dabar laikiau vien tik antrankiais. Nors ir anksčiau vogiau ir melavau, dabar vogiau ir melavau iš aukštesnių paskatų — vardan asmenybės laisvės. Šitai paveikė ir mano politinę filosofiją. Galima net sakyti, kad darvinizmas + leninizmas = stalinizmas.

Trockiui nepakenčiama net pati mintis, kad jaunystėje Stalinas skaitė Darviną. Ir ne tik skaitė, bet suprato jį daug geriau, negu Trockis apskritai galėtų suprasti. Trockiui Darvinas nebuvo jokia vidinės kovos priežastis, o tik dar viena svarbi teorija. O Trockis, žinoma, turėjo gerą atmintį teorijoms.

Trockis niekada nesigalynėjo su Dievu — ignoravo jį taip pat, kaip mane Londone 1907-aisiais. Pasirodė, jog jam tai neišėjo į gerą.

Jeigu Trockis būtų galynėjęsis su Dievu, užuot tiesiog spjovęs į savo žydiškas šaknis, būtų buvęs geresnis žmogus. Tačiau Trockis, aišku, niekada sau neprisipažins, kad pranokstu jį savo dvasios gelmėmis. Josifu Stalinu netampama, prieš tai nesuvedus sąskaitų su Dievu. 6

Hitleris padarė man paslaugą — jo paskutinė kalba taip įerzino Trockį, jog šis metė tyrinėti mano gyvenimą, norėdamas iššauti savo atsakymą.

Aš taip pat skaičiau visas Hitlerio kalbas ir kai kuriais klausimais su juo sutinku. Pavyzdžiui, kad žydai yra kenkėjai. Tačiau šį klausimą jis traktuoja pernelyg siaurai. Visada turi įtakos daug žalingų veiksnių, ir vertėtų jų neišleisti iš akių. Vis dėlto žydai yra ypatingi kenkėjai.

Kadangi prieinu prie valstybinių archyvų, žinau, kad antisemitinė knyga Siono išminčių užrašai yra caro slaptosios policijos klastotė. Hitleris tiki Užrašų tikrumu, nes nori tuo tikėti, be to, jo priešai tuo netiki.

Nors Užrašai suklastoti, nereiškia, jog išmintingiausi žydai kur nors paslapčia nesusirenka ir nerezga sąmokslo. Tokiems žmonėms kaip Hitleris ir aš, kurie iškilo valdžios siekiančių slaptųjų organizacijų dėka, tokia mintis nėra nei neįprasta, nei egzotiška. Jei bolševikai ir naciai sugebėjo sukurti slaptąsias organizacijas, kodėl to negalėtų padaryti žydai?