Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Nogaleso autobusas vėluoja dėl lėktuvo katastrofos. Šįryt ant devynioliktojo greitkelio sudužo keleivinis lėktuvas. Visas eismas šiaurės ir pietų kryptimi sutrikdytas. Televizijos naujienos dvelkia įprasta neviltimi, ir aš įsistebeiliju į kelią, kaip žiūrima į daiktus, kurie dar prieš keletą akimirkų turėjo prasmę, bet prarado. Tarsi sudužęs butelis arba suplėšytas banknotas. Autobusus pakeitė visą rytą skraidantys sraigtasparniai. Du iš jų praleidau, nes niekur neskubu ir nedegu noru skristi virš greitkelio, nusėto mirusiųjų kūnais. Ramiai prisėdu tarptautiniuose blynų namuose, išgeriu alaus ir sirupo bei marmelado draugijoje neramiai laukiu, tarsi žmogus, pasigirdus dunkstelėjimui po savo automobiliu, negalintis rasti užmušto šuns. Tikrai keistas užsiėmimas. Sienas puošia galybė grietinėle ir šokoladu aplietų blynelių nuotraukų ir šimtai siaubingai apkūnių vyrų bei moterų sėdi priešais blynelių stirtas. Stalai ir kėdės nudažyti rožine spalva, sienos ir lubos — žydra, į vazonus prikaišiota plastikinių gėlių, senutė, keliaujanti iš Sansičio, pintinėje slepia šunį, protiškai atsilikęs nelaimėlis plastikiniu šaukštu grūmoja padavėjai, sėdi bent du vienarankiai seneliukai, o fontanėlyje ties paradinėmis durimis nebeliko vandens.

Dievas to nė neįtaria.

Prieina padavėjas ir man sako: aš vardu Roza, bet aš ne meksikietė. Paskui dar sako: neturėtum valgyti šito šlamšto. Žmonės, valgantys miltinius patiekalus, išeina iš proto. Pernelyg daug cukraus kraujyje. Tie, kurie neapanka, išeina iš proto.

Roza, kuri pasirodo besanti augalotas keturiasdešimtmetis vyras tatuiruotomis rankomis, pasikviečia eiti drauge į automobilių aikštelę kitapus blynelių imperijos, priešais senojo pulkininko keptų viščiukų užkandinę. Tenai nusimeta prijuostę, kepuraitę su snapeliu, šoka į seną džipą, ant odinės sėdynės kaipmat paruošia du ruoželius kokos ir tūtele susuka dolerio banknotą. Paskui parodo dviejų vaikų, sėdinčių šalia kaktuso plastikinėse kėdutėse, nuotrauką. Nežinau, ką jam sakyti. Vėliau jis taria: gali nesakyti nieko. Užrakinęs džipą vėl pasiriša prijuostę, užsimaukšlina kepuraitę ir grįžta į darbą. Apsauginis ištempia lauk nelaimėlį beprotį, vis dar ginkluotą plastikiniu šaukštu. Rozos kokainas tikrai puikios kokybės. Tarptautiniai blynų namai spindi saulėje tarsi cukraus kalnas. Žmogus su šaukštu sėdi ant asfalto aikštelėje ir verkia. Savaime aišku, dabar man reikia dar kokaino. Vienas ruoželis beveik nieko nereiškia. Jautiesi kaip nukryžiuotasis, prikaltas viena vinimi.

Po teisybei, vienas iš vaikų nuotraukoje laikė medžioklinį šautuvą, o kitas — negyvą kiškį.

Kaibabe, netoli Kolorado kanjono, yra slėnis, kuriame rūkas slenka pažeme, ir tas rūkas toks greitas ir ledinis, o tai sukelia tokį keistumo pojūtį, kad nelieka kitos išeities, kaip sustabdyti automobilį ir vaikštinėti iš vienos pusės į kitą. Nors turistus masinanti didžioji įgriova išties įspūdinga, man daug keistesnis slėnis, bauginantis tuo, kad niekaip negali jo užmiršti.

Vairuotojas, įjungęs šildymą ir išjungęs radiją, lieka sėdėti automobilyje. Kol vaikštinėju slėniu, nesigirdi nieko daugiau, tik balta migla, sėlinanti pažeme nelyginant vaiduoklių nykštukų armija.

Dantų plokštelė? Ačiū, viskas gerai, ir, savaime aišku, per plačiai nesišypsau, nes dantistai tykoja kitų šypsenų su tokiu nerimu, su kokiu skolintojas dėbčioja į išlaidas tavo banko sąskaitoję.

Tuo metu, kai dalis Amerikos pensininkų kerta sieną, kad pasirūpintų prieinama geros kokybės dantų priežiūra Meksikoje, mano bičiulis dantistas geria prancūzišką vyną seniausio ir prabangiausio šios pasaulio dalies kalnų viešbučio apartamentuose. Ant kanjono skardžio iš ąžuolo jį surentė dar prancūzų kolonistai. Statinys toks įspūdingas, kad nė vienas apsilankęs Arizonoje negali jo pamiršti. Mano bičiulis sako, kad dantistai meksikiečiai mažina kainas, bet įstato juokingai išbalintus arklių dantis.

— Dantys — tai ne šaldytuvo durys. To žmonės niekaip nepajėgia suvokti, — sako mano bičiulis, iki kaklo mirkstantis sūkurinėje vonioje su vyno taure rankoje, jo žvilgsnis skrodžia apsnigtus medžius ir miško papėdėje plytintį didįjį skardį.

Kai užsakymas atliktas, riedame atgal į Finiksą, o man visą kelią iš galvos neišeina baltoji Kaibabo slėnio migla, ir kai su kitu užsakymu atvykstame į hualapai indėnų rezervatą, mintys vis dar neduoda man ramybės. Kažkodėl neatrodo keista, jei ta migla liks su manimi visiems laikams. Pats seniausias iš indėnų man papasakoja absurdišką istoriją apie prieš trisdešimt metų miške siautusį gaisrą. Per tą gaisrą visko netekau, rypuoja senis, atrodo, tarsi ta ugnis vis dar rusena. Todėl kreipiuosi į jus, nes užgesintas gaisras kitus gali deginti visą gyvenimą.

Po visų terlionių su indėnais automobilis mane nugabena į auksinio slėnio oro uostą, laukdamas, kol lėktuvas pakils, vieną akimirką pamatau save kaip kitokio gyvenimo šeimininką. Įsivaizduoju namą priemiestyje, bet gana toli nuo miesto, ir sode nėra nė gyvos dvasios, ir išvis nėra ką vertėtų pamiršti, juo labiau — prisiminti.

Tichuanoje jau švinta, o aš esu vienas; kambarys apmuštas žydra vilna, užuolaidos geltonos spalvos, darsyk reikia pereiti kontrolę, ir šįkart, to ir reikėjo tikėtis, rezultatas teigiamas, nors nelabai suvokiu kodėl, ir tai, beje, visai normalu, nes tik užsimiršęs tampi visiškai nekaltas ir kartu galų gale — kaltas.

Belieka laukti atsakymo iš kompanijos. Tuo tarpu pirmąsyk vaikštinėju Tichuanos gatvėmis ir, kaip visuomet, pirmąsyk pasiklystu.

Paskutinėmis dienomis vyksta kažkas keista. Pernakt būdrauju. Matyt, paūmėjo tachikardija, ir kiekvienas kambaryje žengtas žingsnis pirmas ir vienintelis, ir pirmąja skardine alaus iš mini baro užbaigiamos visos skardinės, paskui ateina metas mažučiams viskio, džino ir kitokiems buteliukams, ir kai galų gale kompanija atsiunčia pranešimą, kuris jau besąs šeštas, bėga dienos, praeina trys savaitės, ir, savaime aišku, aš vėl nušalintas.

Šįryt labai malonus agentas atsiėmė iš manęs lagaminą ir visus sąrašus. Jis tarė: suprantu tave, ir jie tave supranta, tik savotiškai. Paskui kalbėjo apie vieną vokietį viešbučių statytoją ir apie mirusią meksikietę. Bet visa tai man nieko nesako. Jis pasiteirauja, ar aš pasirengęs priimti pasiūlymą vykti į Braziliją, atsakau, kad būčiau linkęs to nedalyti, bet jei nėra kitos išeities, ką gi... Išeitis visuomet yra. Būtent taip jis ir pasakė. Šiuo metu man rekomenduojama pailsėti, o paskui pamąstyti apie naują tarnybą. Puiku. Lik sveikas, bičiuli, sudie. Man pasirodė, kad žodį „bičiuli“ jis sako nuoširdžiai. Visaip gali būti. Likusią dienos dalį praleidau kambaryje, o naktį — gatvėje.

Suprantu, tai ne pirmas kartas, kai esu laikinai nušalintas nuo pareigų. Yra dalykų, kurių neįmanoma pamiršti, pavyzdžiui, lėktuvų gausmo ar sustirusių rankų.

Naujienos. Jie nutarė mane priimti, o dabar nutaria grąžinti namo. Bet atrodo, jie dar nepriėmė galutinio sprendimo. Po truputį pradedu atsigauti. Greitutėliai įsilieju į realybę. Iš ryto geriau, o popiet tampa visai gerai. Dar dvi dienos Tichuanoje. Vakar Amerikos taurėje Meksika laimėjo prieš Braziliją. Žmonės džiūgauja. Nacionalinė šventė. Gatvėje bučiavausi su viena mergina. Vėliavos, muzika ir tekila. Baseine mačiau keistą vyruką su paikiausiais batais, jie priminė golfo batelius, tik be kapliukų, ir padavėjas man atnešė daikirio kokteilį, užeiga vaišina.

Kai dangų užtraukė tamsa, nors tai ir buvo viso labo debesys, mane apėmė jausmas, kad viskas baigta ir kad tai jau teko išgyventi milijoną kartų.