Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Rūkydamas prisimenu senus gerus viruso laikus ir kaip vis dėlto pasikeitė pasaulis.

Kai baigiau rūkyti, aikštelėje jau nieko nebuvo.

Tam, kuris net vairuoti nemoka, automobilių aikštelė sukelia liūdesį.

Viešbutyje, savo kambaryje, rastas negyvas belgų prekiautojas, persipjovęs venas tiesiog ant Arizonos kelių žemėlapio, savaime suprantama, jokio priešmirtinio laiško, jokio ženklo, jokios žinutės. Įjungtas televizorius, sujaukta lova, katalogas plastikinių medžiagų, skirtų darbiniams kostiumams, kokius dėvi skerdyklose, daugiau nieko.

Nubundu patenkintas, pasirengęs dirbti, peržiūriu užsakymus, nusiprausiu duše, apsirengiu ir prieš išeidamas per televiziją pamatau pranešimą apie mirusį belgų prekeivį. Policija mano, kad tai savižudybė. Negana to, jie nė neabejoja. Policija žino, kad žmonės dažnai nusižudo viešbučių kambariuose. Pirmiausia rodomas kambarys, tik mirusiojo nebematyti, vien kruvinas žemėlapis, paskui pateikiamas viešbučio vaizdas iš išorės, ir tada suvokiu, jog tai kitoje gatvės pusėje esantis pastatas. Pažvelgęs pro langą prie pagrindinių durų matau policijos automobilius ir būrį žurnalistų. Aplink baseiną maklinėja dar koks tuzinas žioplių.

Popiet prasuku reikalą su porele vienoje šalia šešioliktojo greitkelio esančių gyvenviečių. Kelias jungia Tusoną su San Diegu. Moteris šviesiaplaukė ir nedrąsi, vyras tamsiaodis ir kiek drąsesnis, nors išsyk suprantu, kad jie niekada nėra pirkę chemijos ir gerai nenutuokia, kokį efektą ji gali sukelti, pasirodo, juodu bijo pamiršti savo vaikų vardus, nes vaikai dabar vasaros stovykloje, jiems ne daugiau nei septyneri ir dvylika, vienas jų — prakaulus berniūkštis, kita — nedrąsi mergaitė, lygiai kaip mama, ir abu juos tėvai labai myli ir, savaime aišku, trokšta atpažinti, kai jie pagaliau sugrįš.

Nėra ko nerimauti, tad ir sakau jiems, kad nėra ko nerimauti, ir abudu atsišlieja į sofos atlošą, atsipalaiduoja, paskui man pasiūlo alaus, pasiūlymą priimu. Sriūbteliu vogčiomis žvalgydamasis po namelį ir mėginu įsivaizduoti, ką juodu iškrėtė šią vasarą, kad neranda kitos išeities, kaip užsimiršti, iki vaikai grįš iš stovyklos ir viskas stos į savo vėžes.

Sudarius sandėrį, vyras palydi mane ligi sodo vartelių, o moteris žiūri į kiemą pro langą, bet ne į mane, ne į savo vyrą, ne į pievelę, ne į nedidelį pripučiamą baseiną, tiesiog į kelią priešais namą, kuriuo tuo metu, ačiū dievui, niekas neina.

Jau lipant į taksi vyras man sako:

— Jūs tik nieko baisaus nepagalvokite.

Paskui apsisukęs pažvelgia į savo moterį lange, lyg baimintųsi ką per daug pasakęs.

Leisk tau paaiškinti, kaip aš tai suprantu. Finiksas naktį — tai atskiras pasaulis. Transvestitai kubiečiai būriuojasi aplink zoologijos sodą šiauriau nuo Tempės parko. Aukštaūgės, nuo migdomųjų apsnūdusios moterys, gražios kaip kino žvaigždės, lengvabūdės, už vieną mėsainį jos pačiulps tau tiesiog prie lokio narvo. Ant nuogo kūno vilki dirbtinės odos drabužius ir vietinių vaikėzų neprisileidžia nė per šautuvo šūvį. Vietiniai vaikėzai pešasi, kuriam pavyks tai padaryti veltui automobilyje, kol jų motinos ir seserys medžioja turistus Brodvėjaus moteliuose, kitoje Solt Riverio pusėje. Centrine gatve cirkuliuoja visų spalvų amfetaminai, juodos indėnų laboratorijų liepsnos veda iš proto futbolo aistruolius, raituosius policininkus, patrulius, iš dangaus stebinčius policininkus, kurie žydra sraigtasparnių šviesa nutvieskia gatves, lėktuvus, kurių apačios beveik liečia telekomunikacijų bokštus, japoniškus karaokės barus, pilnus ginkluotų kolumbiečių, bažnyčias su prasigėrusiais pamokslininkais ir sužvėrėjusiais tikinčiaisiais ir, savaime aišku, galybę ramių žmonių, miegančių savo baltutėliuose Rojaus slėnio nameliuose.

Netikėtas sandėris oro uosto prieigose, ir aš jau Tempėje, šniukštinėju ko nors švaraus, trokšdamas susistumti dvi ampules LTC, kurios laiko mane tarsi ant kopėčių be trijų paskutinių pakopų, ir aš niekaip negaliu pasiekti grindų. Meksikiečių užkandinėje išgeriu bokalą alaus. Televizoriaus ekrane vyriškis spokso į liepsnojantį kryžių. Gatve maklinėja veršis raudonu šilkiniu apsiaustu, su išsiuvinėtu ant nugaros drakonu. Bent aš taip manau. Jei kada nors nuo viso to atsiribosiu — nuo platinimo, chemijos, amfetaminų ir morfino, vaikiškų stimuliatorių ir rytietiškų miltelių, sraigtasparnių gausmo, — jei vieną gražią dieną to atsisakysiu ir sukursiu šeimą viename tų baltutėlių slėnio namelių arba toli nuo čia, senutėje Europoje, nesvarbu, jei man kada nors tai pavyktų, galimas daiktas, bus jau per vėlu, nes kažkas mane traukia atgalios, tarsi laivelyje miegančio žmogaus per kraštą nukarusi ranka, beveik liečianti vandens paviršių.

Kostiumuotam, kaklaraiščiu ryšinčiam meksikiečiui nuperku saują tablečių, jis skersgatvyje prekiauja biblijomis. Paskui iki ligoninės nusisamdau taksi, ten pasiimu krepšį euforijos slopintojų ir antidepresantų. Naktiniai sargai kasnakt ateina į automobilių aikštelę ko nors įsigyti, jei kišenė leidžia. Naktinė prekyba pagyvėja pasigirdus greitųjų sirenoms.

Gatvėmis zuja daugybė žmonių, lyg vyktų kokia šventė, nors taip nėra. Šiaip ar taip, užsienio šalyje šventė ar bomba — tas pats, tai yra nieko nereiškia.

Stabtelime prie pernakt veikiančio prekybos centro, bet įėjęs vidun nutariu nieko nepirkti. Tiesiog pastoviu tarp produktais nukrautų lentynų ir grįžtu į taksi. Vieni dalykai lyg prisiminimai mane gąsdina, bet aš niekaip negaliu suvokti, kas už jų slypi. Jaučiu baimę, tarsi būčiau gavęs paštu tuščią voką arba vidurnaktį sulaukęs skambučio, bet kitame laido gale išgirdęs tik tylą.

Sugrįžęs į Holiday inn patikrinu elektroninį paštą, užpildau dvi paskutines kompanijos anketas, atlieku keletą centro užsakymų. Puikūs pranešimai, geri sandėriai, sveikiname. Savaime aišku, pasiteirauju, kada prie Meksikos pasienio atvyks kitas agentas. Jie pažada nedelsiant atsakyti. Tai pernelyg didelė valstija, kad kiekvieną dieną vyktum į Nogalesą. Atrodo, Meksikoje platinęs tipas rastas negyvas Sonoros dykumoje. Kalbama, kad gerklę jam perpjovė prisiminimų sergėtojai, tačiau tai nepatikrintas faktas. Žmonėms tokios istorijos patinka, bet dar niekas neįrodė, kad tų fanatikų grupės būtų pavojingesnės už pagrobtųjų konvencijos narius.

Pagrobtieji renkasi Finikse kartą per metus, dalijasi patirtimi apie skraidančias lėkštes. Jie tai vadina pirminiu protu.

Iš mini baro pasiimu buteliuką šampano ir prisėdu terasoje stebėti lėktuvų.

Tokiais vakarais ne vienas klausinėja savęs, kiek visko pasimiršo ir ką iš viso to prisimins ateityje. Paskui antidepresantai užblokuoja visus prakeiktus neuronus, ir žmogus liaujiesi save kankinęs tokiais klausimais.

Visuomet buvau ligotas, dejuoja prie lango sėdintis vyriškis, kiti ligoniai važinėja invalidų vežimėliais arba lėtai šliaužioja ramstydamiesi lazdomis arba be jų.

Negaliu prisiminti ligų pavadinimų, bet skausmą prisimenu. Tarsi žmogus, praradęs namą, bet tebeturintis raktus.

Vyras yra senas draudimo agentas. Patalpa pilna pensininkų ir seselių, nors ji veikiau primena prabangų viešbutį. Tusono prieigose tokio tipo gydymo įstaigų devynios galybės. Klimatas čia lepina visus metus, o senukams jis daug svarbesnis nei visiems kitiems.

— Jei neturėčiau gero draudimo, manęs čia nebūtų. Ši vieta nemažai atsieina.

Vyras nėra turtuolis. Jis tegali nusipirkti dozę blogam sapnui pamiršti. Suprantama, paprastai tokių menkų užsakymų negabenu, bet senuką rekomendavo kompanija, be to, jis ir taip buvo netoliese, šiaip ar taip, ligoninėse mano siela džiūgauja. Veikiausiai dėl švaros ir tylos. Gydymo įstaigose galima mąstyti. Nebent neturi apie ką.