Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Здесь есть возможность читать онлайн «Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Tokijas mūsų nebemyli: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Tokijas mūsų nebemyli»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Netolimoje ateityje jos bevardis pagrindinis veikėjas keliauja po visą pasaulį, prekiaudamas „chemija“, padedančia užsimiršti. Jo klientams gėrimėliai ir žirneliai iš atminties išvalo nuoskaudas, praradimus, kaltę, sąžinės priekaištus, ilgesį ir suteikia visišką laisvę daryti ką nori ir paskui nieko neprisiminti. Pasaulyje, kuriame galima pergudrauti netgi mirtį, kuriame nei meilė, nei nusikaltimas neturi pasekmių, kuriame amžinai gyvenama „dabar“, virtuali popdievaitė nusižudo, viso to nebepakeldama, o pagrindinis veikėjas, net ir pamiršęs viską, negali pamiršti kadaise mylėtos žmonos...

Tokijas mūsų nebemyli — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Tokijas mūsų nebemyli», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Sveikinimai iš kompanijos už tokį puikų, nuostabiai greitą ir įstabiausiai švarų sandėrį. Piniginis paskatinimas, ir tavo vardas, mano vardas, jau skamba svarstant dėl paaukštinimo, gal koordinatorius, tiekimo kontrolierius ar dar kas nors. Tiesa, nevalia pamiršti mano bylos. Ne, žmogau, juodu ant balto mano byloje parašyta, kad pačių gražiausių apartamentų durys man uždarytos, nes kompanija niekada, ir tai reiškia, kad tikrai niekada, nieko nepamiršta. Ir aš tuo nepaliauju stebėtis, turint galvoje, kad mūsų verslas kaip tik ir yra ištrinti prisiminimus. Kad ir kaip ten būtų: sveikinimai, paskatinimai, ir labanaktis.

Sapnuoju, kad lošiu pokerį. Niekuomet neteko lošti, todėl, suprantama, prakišu. Tavo motinai pavyksta į ruletę įsprausti krepšinio kamuolį, taip ji atspėja visus skaičius.

Pabundu svajodamas apie švarką, nesapnuoju jo, o svajoju apie žydros vilnos švarką, jis kabo ant auksinio pakabo medinėje trobelėje, o šalia, ant kito pakabo, — kaklaraištis raudonais, geltonais ir žaliais rombais, jie visai mažučiai, ir viena tų gumų su kabliais, kuriais ant automobilio stogo tvirtinami daiktai. Nemanau, kad švarkas ir kaklaraištis mano. Veikiausiai tai bus tiesiog fotografija. Niekuomet neturėjau kaklaraiščio. Bent jau savęs juo ryšinčio neįsivaizduoju.

Ketvirta valanda ryto.

Vargšelis Otas. Ir tie jo paikiausi batai.

Pateka saulė, tad išlįsiu kur nors ir nusipirksiu neoninio žydrumo marškinius. Nevyniokite, aš jais apsivilksiu, savo senus marškinėlius įmetu į popierinį maišelį, ir tik juos nusivilkęs pastebiu kažkokį užrašą, jis maždaug toks: GALVOK APIE MANE, o po juo — paplūdimio vaizdas, nors paplūdimys ir tuščias. Man tai atrodo taip kvaila, kad akimirką pamanau: veikiausiai tiesa, kad velnias sumaišo visas kortas, suprantama; nelieka nieko kita, kaip eiti lauk iš krautuvės, maišelį su marškinėliais įmetu į šiukšlių dėžę, prisiekęs sau niekuo nesivilkti, prieš tai nepaskaitęs.

Sukertu kelis kaimiškus kiaušinius ir išsyk pasigailiu, tada užsisakau kavos, bet negeriu, tada paprašau alaus ir, savaime aišku, padavėjas atneša man meksikietiško. Pasistatau jį šalia kavos ir šįsyk paprašau vokiško. Jokių problemų. Lėtai gurkšnoju, o lauke siaučia baisus vėjas, dievai žino, iš kur jis, už lango kažkoks tipas rankomis prispaudęs skrybėlę, viena moteris įsiręžusi laiko vaiką, o šis, atrodo, tuoj pakils į orą. Kitoje gatvės pusėje matau mergaitę, kuri stebi, kaip vieni ir kiti skrajoja, ji labai susikaupusi, tarsi vėjas jai nė motais. Išgeriu ir meksikietišką alų, kuris jau spėjo sušilti.

Nepraėjo nė pusvalandis, o aš jau šoku su mulate viename iš tamsių užkaborių, kur moterys šoka labai arti ir trinasi į tave, tad moki kaskart, suskambėjus naujai dainai.

Žema, apvalaina, labai simpatiška mulatė, vardu Marija, kviečia eiti kartu su ja į rezervaciją, o aš jai sakau, kad ne, nes manęs nepalieka nuojauta, jog sykį ten jau buvau, galbūt ne ten, bet labai panašioje vietoje, o galbūt netgi ir ten. Marija neatlyžta, bet aš verčiau šoksiu toliau, nesvarbu, kad įtariu ir tuoj pat įsitikinu, jog esu niekam tikęs šokėjas. Kad būtų įtikimiau, Marija pažada nedaužyti man širdies, ir toks pažadas mane nuginkluoja, todėl nelieka nieko kito, kaip pakilti laipteliais, lipdamas ranka dar pamoju liekantiems apačioje ir suprantu, kad esu girtutėlis, ir dar suvokiu, kad vilkiu nuostabiais neoninio žydrumo marškiniais, tik nepamenu, kad juos būčiau pirkęs.

— Na, tai apie ką mes kalbėjome?

Pabudęs matau vargšelį Otą, su savo bjauriais batais sėdintį ant kėdės prie lovos, Marija, savaime aišku, dingusi, ir apima jausmas, kad Otas jau kurį laiką kalba pats su savimi.

— Kalbėjome apie tuos keistus žmones, kurie niekada nenorėjo, kad čia atvyktume, ir apie vyrus, kurie yra toli, labai toli nuo namų, ir jūs negalite su tuo nesutikti, nes pats esate senutės Europos sūnus.

Sulig tais žodžiais man nebelieka nieko kita, kaip sutikti, nors jo Europa ir maniškė, galimas daiktas, visiškai skirtingi dalykai. Leiskit man atsikelti, bičiuli Otai, paskui, dėl dievo, leiskit man apsirengti, nes mūsų nedidukas komercinis sandėris neparengė mudviejų tokiam intymumui. Ir tai taręs užsimaunu kelnes, apsivelku puikiuosius marškinius, apsiaunu batus ir patikrinu, ar piniginė tebėra kur buvusi, ir sekundę po to pasijuntu menkysta, kad suabejojau vargšele Marija.

— Ir jeigu jūs man padėsite, galėčiau grįžti namo ir tapti visiškai kitoks, nei esu dabar.

Mielo veido Otas jau atsistojęs ir stypso prie durų, o aš žiūrėdamas į jį negaliu pasakyti, koks jis dabar, bet man atrodo, kad tai blogesnis variantas, nei buvo anksčiau, todėl prie dviejų pridedu du, ir sekant paskui jį koridoriumi ligi kito kambario man pasidingoja, dar daugiau, mane užvaldo nuojauta, kad už durų rasiu vargšelę meksikietę negyvą.

Neabejotinai nutiko kažkas panašaus, kas mane išginė iš Rio. Koks liūdnas vėjo dvelksmas tolimuose kraštuose. Vargšelis Otas. Santūrus vokietis architektas ir beprotis sekmadienio žudikas. Tokios tokelės. Neverk, mano drauge. Tvirtybės. Nepraraskim savitvardos. Neturėjau ir netroškau turėti nieko bendra su įvykiu, bet prisimenu vieną kubietį vaikinuką, labai išvaizdų, labai gerai sudėtą, pirštais rodantį pergalės ženklą. Tačiau grįžkime prie Oto. Viskas vienaip ar kitaip grįš į savo vėžes. Tvirtybės.

Dabar atsikuria kai kurios mažutės nuotrupos, kaip tas kubietis vaikinukas.

Arba toks užrašas ties vonios kambario durimis: MIRUSIO VIŠČIUKO GALVOS.

Kitų, atvirkščiai, niekuomet neprisimenu.

Grįžtant ten, kur buvome, derėtų paaiškinti, kad beviltiškose situacijose nauda, savaime suprantama, padidėja. Juk gerasis žmogus Otas negali grįžti į Miuncheną štai su tokiomis mintimis, čia nekalbame apie ūžavimus su kolegomis ar ypatingą draugužę, kuri lieka Tichuanoje laukti laiškų, bet jie niekada jos nepasieks, turime omeny kraują ant kilimo ir kad nevalia leisti vaikams dėdulės Oto akyse išvysti pabaisos šešėlį. Kaina, kai trokšti užmiršti siaubą, yra labai didelė, pakankamai didelė, kad laikinai nudžiugtų ir kompanija, ir agentas, ir tuomet atsiranda tai, ką kompanija vadina nematomomis pusseserėmis. Tad Otas nuseka paskui mane į viešbutį ir labai ramiai laukia, kol užlipu į kambarį ir sugrįžtu. Ir labai sėkmingam sandėriui įvykus jis išeina su chemijos doze, kurios pakaks paskutinėms trims savaitėms pamiršti. Suprantama, išėjęs iš vonios kambario jis manęs neatpažįsta ir, aišku, nė neatsisveikina.

Štai eina viskuo patenkintas Otas.

Lik sveikas, geros kloties.

Išeinu į sodelį ir prisėdu šalia baseino, ir jau taip vėlu, kad prie baseino nėra nė vieno žmogaus.

Skubiai nusimaudžiau. Prie baseino vis dar tuščia, vanduo ledinis. Senas pažįstamas, kurį, žinoma, esu užmiršęs, primygtinai nori šalia manęs pusryčiauti. Nesuprantu kodėl, bet nesugebu atsisakyti. Jis kalba apie dalykus, kurie man atrodo menkai suprantami, kurie iš tiesų bet kam atrodytų vargiai suprantami. Argi nepasibjaurėtina, kokiais būdais žmonės iššoka iš praeities, sėdasi prie tavo stalo ir pusryčiauja, tarsi prieš du tūkstančius metų bare persimetus trimis žodžiais būtų suteikta tokia teisė? Ar neatrodo kvaila toji viltis, kuria žmonės apgaubia praeitį, tarsi praeitis būtų tikresnė už dabartį ir ateitį? Kol aš geriu apelsinų sultis, jis vaikšto pirmyn atgal, tarp viešbučio ir bufeto, kraudamas į lėkštes absurdiškiausius dalykus, kaip antai burokėlių salotas ir pyragėlius su krabų įdaru. Jis tikina esąs laimingas mane sutikęs, bet akivaizdu, kad nesuvokia, ką kalba. Žmonės šneka negalvodami, o ypač kai valgo. Sužinau, jog atvyko čionai verslo reikalais. Jis ne toks kvailas, kad nesuprastų, jog nežinau, kas jis toks, bet nepasirengęs žemintis ir pakartoti savo vardą. Kai kam atrodo, kad visi turi prisiminti ir saugoti jų vardus ir veidus, tarsi tai būtų lobis. Vyriškis atsisveikina, bet prieš nueidamas dar čiumpa nuo lėkštės prancūzišką ragelį ir pasiteirauja apie tave. Savaime aišku, pasakau, kad tu mirusi, ir jis nedrįsta daugiau klausinėti. Deda ragelio liekanas atgal į lėkštę kaip pagarbos ženklą, įtariu, ir pasišalina su tokia veido išraiška, kokią nutaiso manantys, jog žinia apie mirtį ar vien jos paminėjimas daro mus šiek tiek reikšmingesnius. Šiaip ar taip, susitikimas sukelia įtampą, todėl grįžęs į kambarį iš mini baro išsiimu buteliuką šampano ir išgeriu kelias baltąsias šviesas, džiugų amfetamino derivatą, malonų tarsi pasivaikščiojimas parke, kai dingsta kankinanti pradinė įtampa. Elektroniniame pašte randu žinutę iš kompanijos ir naują prekių katalogą. Bet jame neužfiksuotas IAS, ilgalaikis atminties slopintojas, nebuvau to numatęs. Užsakymai administravimo centrui gali būti teikiami ištisą savaitę, todėl nusiunčiu atgalinę žinutę pabaisai tiesiai į širdį — į tiekimo ir skirstymo skyrių. Atrodo, vyksta kadrų kaita, ir ne visi gerai suvokia, kokia jų darbo esmė. Savaime aišku, jie atsiprašo ir pasižada pristatyti prekę kuo greičiau, o tai jokiu būdu neįvyks anksčiau nei rytojaus dieną.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Tokijas mūsų nebemyli»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Tokijas mūsų nebemyli» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Tokijas mūsų nebemyli»

Обсуждение, отзывы о книге «Tokijas mūsų nebemyli» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x