Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Pramerkiu akis — filmą teberodo, bet, savaime aišku, aš jau pametęs siūlo galą, tad palieku salę ir pro atsarginį išėjimą einu į gatvę, tai pagrindinė ir beveik vienintelė Sedonos gatvė, nes Sedona tėra abipus greitkelio įsikūręs miestelis, pro kurį važiuojama toliau. Miestelis — lyg pusiau perpjautas apelsinas. Jau beveik naktis, tik mėnulio nematyti, kalnagūbriai aplink miestelį nebe raudoni, o juodi — lyg būrys gobtuvais prisidengusių žmogystų. Pereinu kelią link užkandinės. Ji tėra vienintelis veikiantis baras. Išgeriu vieną alaus, ir padavėjas paklausia, kaip man patiko filmas, atsakau, jog geras, tik tam, kad atsakyčiau, o jis man sako, kad jį jau užkniso visokiausios pabaisos, nes jis dar mena, kai filmuose vaidindavo tikri žmonės, ir kad kartą jo žmona, tegu ji ilsisi ramybėje, pėstute įveikė kelią nuo Sedonos iki Moktesumos ežero, kad su juo pasimatytų, o jis dirbo šalia ežero statomame oro uoste, ir kad galybė baltųjų ir indėnų paaukojo sveikatą ręsdami tą prakeiktą oro uostą, bet jo veiklą vėliau, praėjus vos metams nuo iškilmingo atidairymo, nusprendė nutraukti vienas Finikso politikas.

Savaime aišku, pasiteiravau, kaipgi mirė jo žmona, ir jis be didelės širdgėlos atsakė, kad žmona mirė gimdydama jaunylę ir kad ši vardu Elena, o pirmagimė vardu Andrėja, ir kad jis nė sekundės nedvejojęs atiduotų už jas gyvybę.

Važiuojant iš Sedonos septynioliktuoju keliu, matyti apleisto oro uosto griuvėsiai. Tarp Sedonos ir tuščios aikštės — ne mažiau kaip dvidešimt kilometrų.

Paskui prie baro stovintis padavėjas paskutiniam lankytojui taria:

— Pastarieji dveji metai buvo sunkūs.

Kitas vyriškis, su žvejo kepure ir kraštus prilaikančiu raiščiu, pagal amžių tinkantis man į tėvus, nieko neatsako. Tik iš jo nunarintos galvos galima suprasti, kad pritaria, laikas išties buvo sunkus.

Anglų turistai apsistojo viešbutyje gran Sedona, visai prie miestelio išeigų, kur visuomet apsistoja grupės, nes jis pats pigiausias, o raudonų kalnagūbrių vaizdas auštant čia išties nepakartojamas. Aš apsistojau nameliuose slėnyje, kur apsigyvena golfo žaidėjai arba tie, kurie žino, koks ten vaizdas. Nameliuose daug geriau, ne tik dėl maisto ir tvarkos, bet ir dėl mokamų televizijos kanalų bei netikrų židinių. Už stiklo liepsnos virpa pagal nuotolinio valdymo pultelio komandas. Visi nameliai primena nedegtų plytų trobeles, tik pakliuvęs vidun turi saugotis, kad nenusisuktum sprando nerealaus dydžio sūkurinėje vonioje. Buteliukas viskio — ir į lovą. Per televiziją mačiau vyriškį, kuris teisme apraudojo nužudytą dukterį. Vyriškis kažką pasakojo apie mergaitę, paminėjo net jos vardą, Molė, gal šešis ar septynis kartus, tačiau ties vienu žodžiu jam užgniaužė gerklę ir negalėjo kalbėti toliau. Prokuroras paklausė, ar jis pasigedęs dar ko nors mergaitės kambaryje. Vyriškis atsakė, kad pradžioje nieko nepasigedo, bet vėliau, perrinkdami mergaitės žaislus ir drabužėlius, jie niekaip negalėję rasti jos... štai ties tuo žodžiu jam ir užgniaužė gerklę, jis ėmė verkti ir verkė tol, kol teisėjas buvo priverstas laikinai nutraukti bylos nagrinėjimą.

Savaime aišku, miegu svarstydamas, ko niekaip nepavyko ištarti tam vyriškiui ir kodėl to daikto nesurado.

Ir atsibudęs vis dar apie tai svarstau.

Kaip sekėsi Flagstafe?

Nesugalvosi nekaltesnio klausimo, bet aš vis tiek neatsakysiu, man nepatinka kalbėtis su nepažįstamais, jei tai nėra susiję su piniginiais sandėriais. Todėl geroji moteris, kuri, be viso kito, yra maloni senyva indėnė, man išlipant iš autobuso nuleidžia akis ir imasi šukuoti mergaitę, veikiausiai savo dukraitę, ši ramutėlė sėdi ir žaidžia su viena iš kišenėlės sagtelių. Jau esu Holbruke, šalia autobusų stoties, nuo tilto žvelgiu į Kolorado upę, nors turėčiau būti Vinslou, trisdešimt mylių labiau į rytus, matyt, būsiu užsnūdęs autobuse, o gal viskas todėl, kad visi dykumos miesteliai panašūs vienas į kitą. Tiesą sakant, Flagstafe nebuvo pernelyg gerai. Paskubomis atliktas sandėris su kokonus primenančių indėnų porele ir nelauktas susitikimas su kompanijos kontrolės agentu, kuris man priminė, kad gerieji žmonės iš administravimo grupės susirūpinę dėl vadinamųjų mirties zonų mano darbotvarkėje ir mano pasiaiškinimų nepagrįstumo. Arizona laikoma labai didele valstija. Taip jam ir pasakiau, ir jis atsakė, žinoma, jie tai suprantą, bet šiuo metu neturį laisvų žmonių, be to, vienas dalykas neturi nieko bendra su kitu. Tai, beje, gali būti tiesa. Nepaisant jų įtarimų, testo rezultatai neigiami, ir su visais chemijos sąrašais bei pardavimu tvarka, todėl galiausiai jie šiek tiek atlyžo. Žvalumo ir tvirtybės. Tokie buvo jo paskutiniai žodžiai, kai prie mano viešbučio įlipo į japonų gamybos automobilį tamsintais stiklais. Paskui sėdau į autobusą, riedantį į Vinslou oro uostą, bet užsnūdau ir vėl atsidūriau apačių zonoje Holbruke, netoli akmenuoto miškelio, toli nuo namų. Kompanija nerimauja dėl neaplankytų objektų, agentai kažkur neteisėtai prapuola ir vėl atsiradę lyg niekur nieko tęsia savo veiklą. Kompanijai derėtų suvokti, kad dirbant su chemija viskas gali atrodyti daugiau ar mažiau neteisėta ir kad užmiršti, nors ir kaip jie nenori to pripažinti, yra vienas iš tarnybos aspektų, lygiai kaip sužalotas riešas teniso žaidėjo profesionalo karjeroje ar dūmų kvapas gaisrininko gyvenime. Šiaip ar taip, reikia grįžti į Vinslou, nes iki skrydžio man liko šešios valandos, žinoma, ligi pat nakties nesulaukiau autobuso, tad visą popietę praleidau su indėne viešbutyje Sahara inn. Po teisybei, mergina pusiau apačė, pusiau meksikietė, ir ne visą popietę mudu taip. Atlikome tai mažiau nei per dvidešimt minučių, o likusį laiką spoksojau į baseiną.

Lėktuve viena moteris norėjo kažką nusipirkti, bet aš jai priminiau taisyklę, draudžiančią prekybą oro linijų erdvėje. Jai tas nepatiko. Ji atkirto, kad lėktuvuose viskas perdėm prasta, ne tik chemija, bet ir filmai, gėrimai, sumuštiniai. Galbūt ji teisi. Palaukit, ar aš vienintelis suvokiu, kad lėktuvai skraido vis žemiau? Dievaži, pasienyje su Meksika galėčiau perskaityti raudono kabrioleto markę.

Žinoma, Tichuanoje mačiau tavo motiną furgonėlyje, juodadarbių meksikiečių draugijoje, visi girti, visi dainuoja sau laimingi. Jeigu ir matė mane, tai dėjosi nepastebinti. Atrodo, geroji moteris ir toliau laimi.

Tichuana išsklidusi dykumoje — tarsi benzino dėmė ant ledo.

Didysis komercinis pasisekimas. Čia riogso keletas vokiečių, degančių noru statyti viešbučius. Visi solidūs ir rimti, tikras Bauhauzas. Ką gi, ponai, metas užsimiršti. Kaip visuomet, kiekvienam savo. Francas troško užmiršti savo meilę, Otas — lengvabūdiškai duotą pažadą. Dėl paslapčių, tai vokiečiai visiškai nemoka laikyti liežuvio už dantų, kad ir kas būtų, išpliurpia viską, pakanka trijų skardinių alaus. Vargšelis Otas — akys įsmeigtos į batus. Kvailiausius batus, kas be ko. Raudonos ir baltos spalvos, primenantys golfo batelius, tik be kapliukų. Visų pirma Otui derėtų pamiršti šiuos batus. Labai susirūpinę jie manęs klausinėja, ar tai patikima chemija, ir aš patikinu juos, kad tai vienintelė patikima chemija. Jie klausia dėl to, kad vienas draugo draugas senutėje Europoje, panašu, užmiršo savo šuns vardą, norėdamas užmiršti dainelę, kuri niekaip nėjo iš galvos ir kurios jis nieku gyvu nesiliovė niūniavęs. Tikrai, žmogau, baisiausiai linksma, bet nesirūpinkit, čia taip pat tikra, kaip beisbolo lazda užtvatyti kanarėlę. Taigi pakako dar kelių skardinių alaus, ir vokiečiai pranyko Tichuanos naktyje, pasirengę šokti ir užsimiršti, o rytoj, kaip visuomet — ręsti dar daugiau viešbučių.