Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Iš ispanų kalbos vertė

Alma Naujokaitienė

Turinys

1. Baseino šviesa dykumos vidury

2. Žydrosios adatos

3. Lebu Čulija ir nesibaigianti sėkmė

4. Geresni laikai

5. Penfildo eksperimento dienos

6. „Paryžiaus“ baras

7. Didysis penktadienis

8. K. L. Krumperis ir žiemos paukščiai

9. Pavargusi širdis

Skiriu žmonai ir sūnui

1 BASEINO ŠVIESA DYKUMOS VIDURY

Sniego nebuvo.

Ne, iš tiesų snigo, bet tai buvo dirbtinis sniegas. Astrud Žilberto dainavo šalia Kalėdų eglutės, dėl to tas netikras sniegas. Paskui daina baigėsi.

Nuo tada, kai laikraščiuose imta rašyti, jog artinasi pasaulio pabaiga, pastebėjau, kad dainos vis trumpėja, o dienos ilgėja. Buvau užėjęs į tavo namus, bet man pasakė, kad tavęs nėra, nes išvykai kitur, į Tokiją.

Jau metai, kai jos nėra. Štai ką jie man pasakė. Nenustebčiau, jei tai būtų tiesa.

Per klasikos kanalą mačiau tą keistą Merginos iš Ipanemos vaizdo klipą. Astrud Žilberto dainuoja beveik nejudėdama, dirbtinis sniegas, daikiriai, muzikos grupė, puslankiu mažutėje scenoje išsirikiavusios panelės.

Aną savaitę per mugę buvo parduoti du senoviniai automobiliai, abu rausvi nelyginant rankos. Buvome Finikse, Arizonos valstijoje, ir tavo motina kažką parašė ant lango stiklo, paskui, mums nespėjus perskaityti, nutrynė.

Kaip manai, ką veikia kiti, kai tavęs nėra? Dalijasi tavo daiktus, mėgdžioja tavo judesius, nuvelka patalynę.

Viešbučio kambarį puošė plastikinės gėlės, du šimtai televizijos kanalų, žalias kilimas su žuvimis ir visokiausi fantastiniai paveikslai, jaučiausi išvargęs, akis lipdė miegas, tad, nusnūdęs tris ar keturias valandas, pabudau, atitraukiau užuolaidas ir ligi aušros stebėjau lėktuvus.

Finikse atsitiktinai sutikau tavo motiną, ji prasitarė, kad derėtų tau nunešti gėlių, o aš pasakiau, kad ne, nereikia. Paskui grįžęs į viešbutį palindau po dušu, nusnūdau valandėlę ir vėl stebėjau lėktuvus.

Tavo motinos galva pramušta rulete, ji sakosi nepralošianti, dievagojasi, kad laimi kur kas daugiau, nei stato, ir kaip moteris, išbandžiusi sėkmę visuose penkiuose žemynuose, ji atrodo puikiai. Dabar ji viena sau lošia Finikse, Arizonos valstijoje, ant langų pirštu kažką rašinėja, o paskui delnu nutrina. Geros širdies moteris tavo motina, be to, dar ir graži, puikiomis krūtimis, grakšti ir elegantiška. Lošia ir laimi, paprasčiau nesumanysi.

Miegoti, mielas mano, vėl miegoti ir stebėti lėktuvus.

Jokių gėlių.

Labanaktis.

Dešimtą ryto nulipau į vestibiulį nusipirkti laikraščio, bet likau gurkšnoti nealkoholinio alaus, kažkoks vyriškis teiravosi tavęs, ir aš jam atsakiau, kad tu negyva, pasimirei, savaime aišku, tai netiesa, bet ką nors juk reikėjo atsakyti. Nelaimingas atsitikimas. Autokatastrofa? Ne, visai ne.

Baseine taškėsi dvi identiškos mergaitės vienodais geltonos spalvos maudymosi kostiumėliais. Kai viena šokdavo į vandenį, kita išlipdavo, taigi ta pati mergaitė vienu metu būdavo ir vandenyje, ir ne vandenyje.

Dvyliktą valandą aš vėl griuvau į lovą, bet neužmigau. Kambarys buvo šaltas kaip ledainė.

Puerto Rike tris dienas praleidau dar blogiau, turėjau atverti langus, kad į vidų plūstelėtų bent kiek šilumos. Čia nebuvo taip šalta. Puerto Riko kazino irgi mačiau tavo motiną, taip pat viename iš plaukiojančių kazino Naujajame Orleane. Ji manęs nepastebėjo. Puerto Rike, ne Naujajame Orleane. Misisipė yra rudos spalvos. Kažkodėl įsivaizdavau ją kitokią. Tiesa, pasirodo, man skambino advokatas ir perspėjo, kad turiu tave surasti, jei žinau, kur tave surasti, nes skubiai reikia pasirašyti kažkokius dokumentus. Atsakiau jam nežinąs, kur tave rasti, be to, galimas daiktas, tu žuvai per nelaimingą atsitikimą, po tokios žinios advokatas baisiai sunerimo ir paklausė: autokatastrofa? Tiesiog atsakiau jam, kad ne. Visai ne autokatastrofa.

Misisipės vanduo rudos spalvos dėl birios krantų žemės, o upė labai taki ir nervinga, ir ilga, ir plati, ir ruda. Šiaip ar taip, tai nuostabi upė. Pasikalbėjęs su advokatu vėl nusileidau į barą, eidamas pro baseiną mergaičių nebemačiau, todėl gurkšnojau daikirį ar mochitą, o gal abu kokteilius sykiu, ir viskas akimirksniu pagerėjo, jau buvau beeinąs maudymosi glaudžių, reikėjo deramai tai atšvęsti, bet paskui, nesuprantu kodėl, to nepadariau ir likau gurkšnoti toliau, gal iki trečios ar ketvirtos valandos, kol kažkas pakvietė apsilankyti indėnų rezervacijoje, man ta mintis patiko, nes aš nevairuoju, o tai šioje šalyje tolygu nuodėmei, bet žinau, kad Arizonoje yra ką pažiūrėti. Taigi netrukus jau dūmėme plentu trise: storulis apačių indėnas su savo apkūnia apačių mergina ir aš.

Kajenta.

Sveiki atvykę į Kajentą. Labai dėkui. Ar jūs užsienietis? Taip, taip, aš visur esu užsienietis. Tik ne čia. Ar jūs viengungis? Ne, likau našlys.

Valgyti. Taigi mes užkandžiaujame, ir iš kažkur išdygsta stambus tamsaus gymio žmogėnas su petnešomis ir žandenomis ir sako esąs ispanas, ir aš atsakau jam: „Puiku, brolyti“, ir jis tada sako esąs Sido palikuonis, bet tai menkniekis, tada aš sutrinku, aš baisiai sutrinku, ir žmogėnas atrodo veik įsižeidęs, tuomet sakau jam, kad stebiuosi, savaime aišku, bet nė per nago juodymą tuo neabejoju, ir jis atšauna; kad nėra dėl ko, paskui jo mergina, kuri yra indėnė, atneša kukurūzinių paplotėlių su tipiškais meksikiečių įdarais: vištiena, plėšyta mėsa ir gvakamolės padažu. Ir mano bičiuliai iš apačių genties, kurie nežino, kas tasai Sidas, akimirksniu praryja viską, užsisako dar, ir dar alaus, paskui tekilos, paskui vėl alaus, galiausiai žmogėnas atneša sąskaitą, ir viską tenka apmokėti man.

Sėdame į automobilį ir riedame į miestelį, tokį mažutį miesteliuką su surenkamais namais, parduotuvių alėja ir viena iš tų viešųjų valgyklų, kokias matėme Rytuose prieš žlungant komunistinei santvarkai, jos čia vadinamos makdonaldais.

Amerikos skurdas spalvingas lyg tarptautiniai blynų namai.

Riedame toliau Apačių forto link, privažiavę nuostabius kalnus ir nuostabų miškelį, ir netgi nuostabų ežerą, parūkome žolės, jie manęs klausinėja šio bei to, lygiai kaip aš, noriu pasakyti, aš taip pat klausinėju juos kai kurių dalykų, ir atvykstame į miestą, pravažiuojame kazino, aš prisimenu tavo motiną ir manau, kad būtų šaunu susitikti ją čia, vieninteliame apačių krašto kazino, ir paskui, nežinia kodėl, užvaldo nuojauta, kad ji čia yra, ir nusprendžiu nesustoti. Mus stebi žmonės. Iš tiesų vieni stebi, kiti — ne, bet sakau tai apibendrindamas, kad taptų aišku, jog kai kurie tikrai mus stebi.

Namas kiek geresnis nei kiti Kajentos namai, bet vis tiek griuvena, berniūkštis priduria, kad ta griuvena — socialinės rūpybos skyriaus dovana, ir aš jam atsakau, kad tai ją daro neeiline griuvena, ir sakau tai nuoširdžiai.

Mano bičiuliai apačiai turi didžiausią pasaulyje televizorių ir plakatą su Džeronimu, ir Džonio Halidėjaus atvaizdą, kabantį anam iš kairės. Dar parūkome žolės ir išgeriame alaus. Kai alus baigiasi, ji nueina prie automobilio ir atneša dar vieną pakuotę, kurią, matyt, laikė bagažinėje, ir dėl to alus šiltas, bet nieko, mes jį taip pat išgeriame. Kai žolė baigiasi, vaikinukas pasišalina, girdžiu, kaip jis įjungia automobilio variklį ir nuvažiuoja, bet netrukus grįžta, ir per tą laiką mudu su bičiule apačių mergina nepersimetame nė vienu žodžiu.

Ji paklausia manęs apie žmoną, ir aš atsakau, kad mano žmona mirusi.

Ji baisiausiai nuliūsta, todėl aš sakau jai, kad iš tiesų ne, tai viso labo pokštas.