Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

— Žmonės turi polinkį į ligas, — svarsto senasis draudimo agentas, paskui save tampantis vežimėlį su deguonies aparatu.

Jam už nugaros kiek tolėliau matosi baseinas.

— Dabar neveikia. Šį objektą statė kaip viešbutį, bet jis pernelyg toli nuo miesto, tad galiausiai įkūrė reabilitacijos centrą. Kažkas nusprendė, kad baseinas mums nereikalingas.

— Visiems reikalingas baseinas.

— Ir aš taip manau, bet, regis, aniems taip neatrodė.

Paskui vyras ilgam nugrimzta į tylą. Sėdime vienas priešais kitą. Mus skiria žemas stiklinis stalelis, ant jo du žali kokteiliai. Jis užsakė, nors prie savojo nė neprisilietė. Aš, atvirkščiai, išmaukiau visą.

— Čia lengvas gyvenimas, — galiausiai ištaria vyras. — Skausmas tarsi užsiėmimas, gali jam atsiduoti be sąžinės graužimo. Daugiau neturi ką veikti. Stebi, kaip skausmas keliauja iš nervų šaknelių į smegenis. Jį ten įkalini ir paskui seki kiekvieną judesį. Ir lyg kokį lietų stebi raminamųjų poveikį. Lauki, kas nuslops, o kas liks.

Kambaryje mano bičiulis turi tuziną monitorių. Kiekviename jų žirgai, žirgų lenktynės. Aplink lovą šuoliuoja šimtai žirgų. Ant rašomojo stalo — nedidukas kompiuteris ir butelis tekilos.

— Iš čia kontroliuoju statymus, visiems šiems seniams patinka švaistyti pinigus. Dirbu su pensininkais iš Sansičio ir su Snowbirds iš Kvarcsaito.

Prisėdęs ant lovos įsižiūriu į žirgus. Kvarcsaitas ir Sansitis — tai dvi didžiausios pagyvenusių žmonių bendruomenės šalyje. Snowbirds — tai organizuota senolių grupė, jie gyvena nameliuose ant ratų ir žiemas leidžia dykumoje netoli Kalifornijos valstijos.

— Gali nežiūrėti, berniuk, kai nestatai, visi arkliai atrodo vienodi.

Tai sakydamas jis prieina prie naktinio stalelio ir pasiima iš stalčiaus saują tablečių.

— Kišeninė saulė. Antidepresantai. Geriausi iš naujausių išradimų. Pasiimk, kiek nori. Čia ne tas šlamštas, kurį vartoja Kalifornijos sekretorės. Išgėręs šitų, galėsi tūnoti vonioje net ir be vandens, dievaži, nėra nieko liūdnesnio.

Dvi praryju, kitas pasilieku.

Savaime aišku, išgeriame po keletą taurelių tekilos. Senolis porina apie prieš daug metų pasimirusią moterį. Kalba taip, tarsi ją dar būtų galima rasti kur nors, labai ilgos virvės gale, tarsi jis galėtų jausti menkiausią judesį kitame virvės gale. Tarsi vienas būtų įlindęs į olą, o kitas lauktų išorėje.

Jau visiškai sutemo. Seniai turėjau išeiti, bet vis dar sėdžiu ant lovos. Senolis tualete, tad kambaryje tarp žirgų likau vienas. Nežinia kodėl atsisėdęs į fotelį kabinete, kitoje stalo pusėje, arba į autobuso vairuotojo vietą, arba paprasčiausiai matuodamasis policininko kepurę, arba imdamas mėsininko peilį, kelias sekundes pasijunti esąs kitu žmogumi, pasijunti galįs juo būti visą gyvenimą. Taip aš jaučiuosi sėdėdamas ant lovos, svarstydamas, koks galėtų būti tas gyvenimas. Kai senolis grįžta iš tualeto, lova, kambarys ir visa aplinkui vėl tampa jo.

— Dabar man paskyrė vieną tų prokaino terapijos kursų. Sakoma, kad prisiminimas apie skausmą padeda gydyti kūno traumas. Visos kūno dalys subadytos prokaino injekcijomis, kad išlaisvintų demonus. Švirkščia jį kiekvieno rando, kiekvieno rėžio vietoje, reikia manyti, oda irgi gali prarasti atmintį.

Išlenkiame dar po taurelę tekilos, tuo tarpu žirgas, pavadintas Kastru, aplenkia Santa Monikos hipodromo favoritą. Šešiasdešimt ir vienas.

— Velnias, nekenčiu staigmenų. Visuomet atsiranda senis, statantis už etatinius pralaimėtojus. Atsiranda žmonių, pasirengusių statyti už žirgą be vienos kojos.

Paskui buvęs draudimo agentas palydi mane iki vartų, kur ant juodų grotų puikuojasi strėlės ir skydas, verti senųjų kino žvaigždžių. Man sėdant į taksi vyriškis pamoja ranka.

— Kaip laikosi jūsiškis? — klausia taksistas. Jis nė neabejoja, kad senolis mano tėvas.

Geriau, dabar jau geriau.

Kišeninė saulė pradeda veikti, patys liūdniausi laiškai taip ir nepasiekia tikslo. Būtent taip veikia antidepresantai. Išsiblaškę laiškanešiai pamiršta perduoti blogas naujienas. Neuronai tampa slėnių nameliais su žaliais sodeliais ir nenaudojamomis pašto dėžutėmis.

Įsukame į dešimtąjį greitkelį ir su besąlygišku nuolankumu atsiduodame sekmadienio kamščiui. Savaime aišku, nėra kur skubėti. Priešais San Chavjero rezervaciją riogso nudrengtas džipas. Ant žemės, šalia didžiulės ragų formos neono reklamos, kviečiančios aplankyti Best western tinklą, uždengtas antklode, guli žmogus. Antklodę kedena vėjas. Bent tuziną kartų matau vis atidengiamą mirusiojo ranką.

Taksistas, pažvelgęs į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, temato angeliškai besišypsantį romų vyriškį.

Tavo motina tvirtina, kad verslas man sekasi. Taip pat sako, kad niekas dorai nežino, kur tu bastaisi. Gali būti, esi Tokijuje, bet gal ir ne. Tavo motina visuomet išlošia, kad ir kaip tai stulbintų. Ji išmano apie ruletę daugiau nei kiti.

Paskutinėmis dienomis nepasitaikė jokių komercinių sandėrių, elektroniniu paštu iš kompanijos negavau jokių skubių žinučių. Nepasitikėjimas po vadinamųjų skaidrių dienų, kitaip tariant, be jokių sandėrių, užsakovų, įrašų. Dienos išsibarsto lyg sliekai iš skylėtos dėžutės.

Popietę leidžiu siurbčiodamas agavų degtinę. Išorėje viskas juoda, nors ne ištisai. Kartkartėmis medžiotojų prožektorių atšvaitai nutvieskia dykumą.

— Kaip laikosi jūsų žmona?

— Aš neturiu žmonos.

— Žinoma, turite. Bent jau turėjote. Graži mergina. Ar tik ne judu šokote prie baseino vieno meksikiečių kino prodiuserio namuose Finikse?

— Aš nešoku.

— Na, bet ji tikrai šoko. Ji basa šoko aplink baseiną. Visur maklinėjo nuogos žmogystos. Amfetaminų, TT ir prancūziško vyno fiesta. Buvo marijačiai ir netgi tigras, lyg nedrąsus svetys vaikštinėjantis tarp žmonių. Tokio vakarėlio neužmirši.

— Ji mirė.

— Mirė?

— Taip. Ir jau nebešoka. Nieko nedaro. Ji negyva.

— Dieve mano! O buvo tokia šauni mergina.

— Taip, atrodo, kad taip.

— Negyva. Velniai rautų, čia tai bent.

— Taip, ir nieko čia nepadarysi.

— Dievas visuomet pasiima geriausius.

— Taip sakoma. Dabar, jei neprieštaraujate, man metas eiti, turiu išvykti iš Finikso prieš uždarant biurus, nes vėliau bus neįveikiami kamščiai...

— Atleiskite. Negalėjau nė įsivaizduoti, noriu pasakyt, kaip galėjau įtarti?.. Turbūt jums buvo nelengva.

— Taip, buvo sunku, siaubingai sunku, bet ką padarysi... Dabar ji dangaus karalystėje, kaip jūs pats suprantate, iš ten negrįžtama. Galiausiai, jei duosite, kas man priklauso, galėsiu dingti iš Finikso ir užsiimti kitais reikalais.

Mano klientas, kuris, be to, dar ir mandagiausias žmogus, ištiesia voką su pinigais ir bent šešis ar septynis kartus atsisveikina, kol laukiu prie jo biuro durų pasirodant taksi.

Kai pagaliau įsukame į septynioliktąjį greitkelį, paaiškėja, kad vis vien per vėlu. Nutįsusi ilgiausia po sunkios darbo dienos į užmiesčio namelius skubančių automobilių eilė. Visi esame išvargę. Vieni žino kodėl, kiti nesugeba to prisiminti.

Blogos naujienos iš valstijos kalėjimo. Kita vertus, nieko naujo.

Šeštą valandą valstijos kalėjime vienam tipui, pririštam prie neštuvų, kvailiausiai primenančių kryžių, suleido šešias mirtinas injekcijas. Nuodų būtų pakakę žmogui nugalabyti šešis kartus. Savaime aišku, kad ledai ir gėlės, dribsnių paketai, vaikai, motinos, automobiliai greitkelyje, parabolinės antenos, labų dienų pasveikinimai, labų naktų palinkėjimai, avarijos, šaldytuvai, apkabinimai ir baudos — viskas, absoliučiai viskas lieka kaip buvę. Viskas lieka tos pačios formos, ir kažkas prisėda lūkuriuoti prie kino teatro su galybe salių ir paskui, daug vėliau, supykęs stojasi ir nueina, mat žmogus, kurio laukė, taip ir nepasirodė.