Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Tichuanoje irgi lyja, o kai Tichuanoje lyja, geriau pasiieškoti kokios veiklos. Todėl, kai apkūnus meksikietis baltais marškiniais ir šortais šūkteli iš seno juodo automobilio, ar nenoriu su juo pasivažinėti, atsakau, kad noriu. Įsukęs į nacionalinį greitkelį, tą patį, kuris veda į sostinę, meksikietis pradeda man jį liesti per kelnes, ir aš nesipriešinu. Paskui paprašau jo įjungti radiją, ir pasigirsta daina, kurios nežinau, bet vis tiek mėginu ją niūniuoti, nes tai Fabulosos Potros gabalas, o visos Potros dainos vienodos. Greitkelis veda į sostinę, bet mes taip toli nevažiuosime. Sustojame surenkamų namelių gyvenvietėje dvidešimt kilometrų nuo Tichuanos. Tebelyja, užeiname į vidų, ir kol tipas nusirenginėja, iš šaldytuvo išsiimu skardinę alaus ir geriu spoksodamas pro langą, kaip vanduo teka pro namelio apačią, mat jis pastatytas ant medinių ramsčių, lyg koks storas vabzdys plonomis kojytėmis. Aplink namelius, kurie panašūs vienas į kitą kaip du vandens lašai, žydi rožynai. Kitoje greitkelio pusėje šviečia degalinė, bet lyja taip smarkiai, kad ją vos galima įžiūrėti. Matyti įvažiuojantys ir išvažiuojantys sunkvežimiai — furgonai, tas tiesa. Dideli, Panamerikos greitkeliu riedantys furgonai.

Meksikietis apsitaiso sadomazochistų korsetu, dvi didelės jo lingės su plonyčiais, smailiais lyg adatos metaliniais antgaliais turi įsmigti į kūną. Korsete įtaisyta veržlė, leidžianti kontroliuoti smingančius antgalius. Meksikietis kol kas nekraujuoja. Smailės sminga į krūtinę, nugarą, kirkšnį ir apie kiaušius. Meksikietis žiūri į mane ir smaukosi. O aš stoviu prie lango ir žiūriu į jį.

Panamerikos greitkelis driekiasi nuo Čilės iki Kanados. Kai kurie furgonai dydžiu primena tanklaivius. Kai kuriuos lydi apsaugos sraigtasparniai. Jei bent kiek mąstai, Panamerikos greitkelį aplenksi. Furgonai čia užgrobę viską. Įprastas judėjimas uždraustas po įvykio, kai misionierių pilnas autobusas trenkėsi į pieno cisternų konvojų. Sako, dvasininkai plūduriavo piene kaip rąstai upėje.

Meksikietis pasuka veržlę ir smeigės įsirėžia milimetru giliau, iš po kai kurių ištrykšta smulkučiai kraujo lašai. Tada jis paprašo jį pabučiuoti, bet aš nė nepajudu nuo kėdės. Yra tokia daina pavadinimu „Nesusipratėlė širdis“, joje yra tokie žodžiai:

Tarp meilės ir susižavėjimo yra riba.

Išėjęs laukan pamatau, kad lietus liovėsi.

Ryte sugrįžus prie baseino viskas atrodo nauja, tarsi kaip tik šiandieną būtų prasidėjęs milijono vabzdžių gyvenimas. Meksikos policijos pareigūnas manęs pasiteirauja apie vokietį viešbučių statytoją. Būna tokių dienų. Savaime aišku, aš nesuprantu, apie ką jis kalba, todėl užsisakau pinja kolados kokteilį, nors žinau, kad jo nemėgstu, o kitą užsakau pareigūnui, nors jis, savaime aišku, atsisako.

— Esame priversti atlikti apklausą.

— Tuomet klauskite.

— Padavėjai teigia čia matę vokiečius. Sako, jie kalbėjęsi su kitu europiečiu.

— Pone, tai tiesa, esu europietis, bet kalbamės su galybe žmonių, sunku visus atsiminti.

Paskui pareigūnas man parodo nuotrauką — meksikietės merginos atvaizdą.

— Aš jos nepažįstu.

Mergina graži, labai didelėmis krūtimis. Aptempta palaidinuke su Brižit Bardo veidu.

— Štai šitą pažįstu.

Policininkas nusišypso.

— Mariau, jei būtumėt ją matęs, tikrai prisimintumėt. Tokios merginos nepamirštamos.

Savaime aišku, čia jau negaliu visiškai su juo sutikti.

— Patikėkit, viskas pamirštama.

Policininkas pasišalina, todėl pastūmęs į šalį pinja koladą užsisakau alaus.

Tuo metu prisimenu Astrud Žilberto dainą, kurią ji dainavo su savo šešiamečiu sūnumi Marselu.

Jei ir nebūtum gražuolis, vis tiek tave mylėčiau.

Atmintis — tai pats kvailiausias šuo; numeti jam lazdą, o jis atitempia tau visai kitą daiktą.

Naujienos iš namų.

Visi sukrėsti dėl sesers mirties. Tai moteris, kurios nepamenu. Mano motina, kurią, tiesa, dar pamenu, iš Karakaso skrenda į Madridą, ji dalyvaus laidotuvėse. Išsiskyrusi su tėvu grįžo į Venesuelą. Mano tėvas — puikus žvejys ir šiaip prislėgtas žmogus. Išvargęs žmogus, jo žodžiais tariant. Mano motina buvo cirko artistė. Liūtų tramdytojų ir durklų svaidytojo draugė. Per laidotuves visi klausinėjo apie mane. Nežinau, kas tie visi. Netoli Madrido mano tėvas turi nedidelį namelį prie upės. Žvejoja įspūdingo dydžio ungurius. Mano motina užaugo Karakase. Jos džiugus tropinis mentalitetas nesiderino su liūdnu ir sausu Madrido gyvenimu. Mano motina puikiai šoko tango, bolero, choropą1. Keliaudavo su cirko trupe. Paskui cirkas iširo, ir ji, manyčiau, išsyk sugniužo. Niekaip negaliu prisiminti, kaip atrodė sesuo, be to, man ramybės neduoda klausimas, kas traukia žmones su šautuvu prie kanjono skardžio ir kas mus, likusius, nuo to atgraso. Kompanija grasina grąžinsianti mane prie pramoginių narkotikų. Grįžimas prie vaikų, į diskotekas, galimas daiktas — juodžiausia ateitis. Turėčiau juos pasiųsti velniop, bet mano padėtis po paskutinių nušalinimų tapo kritiška. Būtent taip jie ir pasakė. Jiems reikia žmogaus Berlyne, ir mano kritiška padėtis neleidžia rinktis. Esu įtartinas agentas. Prekeivis, kuris ant kortos stato viską. Savaime aišku, viskas priklauso tik nuo manęs ir, savaime aišku, jie vertina mano sumanumą. O visa kita — tai pastangos ir lydinti sėkmė. Čia žinutės pabaiga. Tada įsijungiu televizorių, susirandu muzikinį kanalą ir iš mini baro išsiimu skardinę alaus. Nežinia kodėl keletą akimirkų apžiūrinėju savo rankas, paskui atsidarau langą ir stebiu pro šalį skrendančius sraigtasparnius. Šalia lovos — įrėminta šeimyninė krikštynų fotografija. Motina guldo mažylį ant krikšto pagalvėlės. Veikiausiai tai pati keisčiausia fotografija, kokią teko matyti viešbučio kambaryje. Bet visgi pasijuntu gerai, šiek tiek kelia nerimą grįžimas prie stimuliuojančiųjų ir prie nesiliaujančios diskotekų muzikos, pas sugedusias penkiolikametes ir kvailus girtus fašistukus. Jaučiuosi išvargęs kaip mano tėvas. Tarsi nuovargis būtų paveldima liga. Geriu iki aušros, tada išjungiu televizorių ir krentu miegoti.

Tėvas pasakojo, kad prie upės kartais tenka laukti valandų valandas, kol nepažįstamam praeiviui gali parodyti savo nuostabų laimikį — ungurius.

Daugiau nė žingsnio už linijos.

Pamenu, perskaičiau tai ant lėktuvo sparno. Dar kai kas. Prisimenu fotografiją: vaikas su tėvu sėdi ant kelmų. Savaime aišku, aš tik įsivaizduoju, kad vyriškis — vaiko tėvas, todėl taip ir pasakiau.

Bare prie manęs prieina mergina, panašu, kad ji meksikietė. Paaiškėja, kad gyvena San Diege, o čia atvyko sutvarkyti kai kurių reikalų. Būtent taip ji ir pasakė. Aš jos nieko neklausiau, bet ji primygtinai man nori viską papasakoti. Jos brolis — astronautas, o motina nepasitiki kosmosu, jos šuo pusaklis, į pasaulį beldžiasi kūdikis, o mylimą žmogų sukapojo į gabalus pramoninis ventiliatorius. Pagaliau tai tik dar viena absurdiška istorija, kuri paįvairina žmonių gyvenimus.

Ilgokai kalbamės ir gurkšnojame, paskui einame pas mane į viešbutį ir plaukiojame baseine. Jos maudymosi kostiumėlis miniatiūrinis, žydros spalvos, ji puikiai plaukia. Pakylame į kambarį, ji apsinuogina, ir stengiamės daryti tai, bet mano bičiulis visaip muistosi. Ji man trumpai pačiulpia, atrodo, jau viskas į gera, bet galiausiai išeina šnipštas, ir ji atsisėdusi ant lovos užsirūko.

— Ar minėjau, kad mano brolis astronautas?

Žinoma, ji man jau sakė.

— Pirmas astronautas meksikietis. Menkniekis.

Paskui ji apsirengia ir išeina. Vos jai dingus už durų, atidarau langą, iškrečiu pelenus ir vonioje išplaunu peleninę. Krentu į lovą ir užmiegu, ir nuostabiai aiškiai girdžiu skambant pragaro varpus, ir kai pagaliau pabundu, apima jausmas, kad praėjo dešimt metų, bet miegojau viso labo dvi valandas, ir į duris kažkas beldžiasi.