Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

— Ateik, galbūt ji panorės su tavimi susipažinti.

Puiku, pirmiausia apsimausiu kelnes, juk neisi susipažinti su kieno nors motina tabaluojančiais kiaušiais, situacija vis dėlto kebli. Feunango motina mirusi.

— Mama, jis su manimi miegojo. Geras vaikinas.

— Tai visuomet matyti iš akių. Prieik arčiau. Nesibaimink.

Nesu išsigandęs, tik priblokštas. Man yra tekę girdėti apie reinkarnacijos programas, tik nemanau, kad kada teko ką nors panašaus matyti. Reinkarnacijos programa sukuriama iš milijonų gyvo žmogaus duomenų ir elgsenos formulių. Jei žmogus bijo mirties, manau, visi jos bijome, bet jei žmogus bijo mirties ir turi pinigų susimokėti už minėtą programą, jis įvedamas į daugybę atminties registrų ir elgsenos šablonų, užrašų, dienoraščių, grafologinių bandymų, neuroninių tyrimų, fotografijų, analizių, prisiminimų, namų sąlygomis atliktų vaizdo įrašų ir dar galai žino ko. Iš visos šios medžiagos sukuriama programa, galinti po mylimo asmens mirties jį atstoti ir pakeisti. Kaip ir tos šachmatų mašinos, kurios pribaigė rusų čempionus. Reinkarnacijos programa, pagrįsta instinktais, prisiminimais, genetiniu fondu, atkuria natūralias žmogaus reakcijas, galų gale nesu įsigilinęs į tą suknistą reikalą, tik galiausiai sukuriama kažkas panašaus į gyvenimą po mirties, bet ne išėjusiems, šitiems programa neaktyvinama, o pasilikusiems.

Galimybė neprarasti mylimų artimųjų arba, daugybės institucijų atveju, išsaugoti genialius nepakeičiamų protų sprendimus.

Teko girdėti, kad kai kurioms stambioms korporacijoms vadovauja seniai pasimirę finansininkai ir kad ne vienas prezidentas per reinkarnacijos programą konsultuojasi su iškiliais pirmtakais. Taip pat girdėjau, kad operos teatrui Paryžiuje vadovauja miręs baleto artistas. Savaime aišku, tai nelegalu, ir nėra būdų tai įrodyti. Legaliai tik tiesioginis giminaitis, tikrasis programos valdytojas, gali prisijungti tapatybę patvirtinęs pagal akies rainelę. Žinoma, legaliai mano verslas irgi vadinamas prekyba kontroliuojamomis atminties reduktoriaus dozėmis, o ne staigiu prisiminimų ištrynimu.

Bet grįžkime prie Feunango motinos; vargšė moteriškė egzistuoja nedideliame nespalvotame monitoriuje, panašiame į tuos, kuriuos naudoja apsaugos firmos.

— Tai tik nupasakotas vaizdas, — sako Feunango motina, kuri, nors jau mirusi, yra labai graži moteris.

— Šiaip ar taip, gražus vaizdas, noriu pasakyti, graži moteris.

— Dėkui.

Feunango motina nusišypso, nusišypso ir Feunangas.

Feunango motina sako:

— Vadinasi, jūs drauge miegojote?

Pirmiausia žvilgteliu į Feunangą ir, pajutęs jo pritarimą, į jos klausimą atsakau aš.

— Atrodo, kad taip, ponia.

Tada Feunango motina sako:

— Feunango kūnas gražiai sudėtas.

Geriau nepasakysi. Ir motina, ir sūnus, abu jaučiasi išdidūs. Juodu panašūs ir abu labai gražūs. Ji beveik tokia pat jauna kaip ir jis.

— Kai mirė, buvo tokio pat amžiaus kaip aš dabar, trisdešimt dvejų. Man tuomet buvo penkiolika. Programą parengėme drauge. Ji žinojo, kad greitai mirs. Ir aš tai žinojau.

Stebiuosi, kad jis pasakoja visa tai motinos akivaizdoje. Ji, regis, prie to pripratusi, bet, šiaip ar taip, atrodo nusiminusi. Jie abu tokie.

Ji, kaip ir visos motinos, apsimetinėja įtikinamiau.

Motinos puikiai atlaiko nejaukias tylos pauzes.

— Ką gi, grįžkit prie savo užsiėmimų. Berniukams reikia turėti draugų.

Feunangas vis dar nusiminęs, neatrodo, kad skuba palikti motiną.

— Kvailiuk, eik pas savo draugą. Duok pagaliau man ramybę, noriu daug ką apmąstyti... Kartais berniukai tokie nesupratingi...

Sugrįžus į miegamąjį Feunango pasiteirauju, ar ji suvokia, kas ir kaip.

— Žinoma, ji suvokia, kad yra mano motina.

Palieku Feunangą su jo sielvartu ir motina ir patraukiu per apartamentus ieškodamas lifto. Kadangi visur tamsu, du ar tris sykius paklystu, kol mergina kitame salės gale uždega šviesą. Tai Feunango sesuo, ji tokia pat daili kaip jis, kaip du vandens lašai panaši į motiną.

— Aš Feunango sesuo.

— O aš jo bičiulis.

— Žinau, kas tu toks. Girdėjau jus ir mačiau drauge. Mačiau jus tai darant. Žinau, kad nesi joks bičiulis, esi čia, kad ištrintum jam iš atminties mamą.

Aš tiesiog prekiauju chemija, o ką kiekvienas iš jos išgauna — ne mano rūpestis. Todėl pažvelgiu į ją labai įdėmiai ir pasakau štai ką:

— Nepurkštauk. Jau pribrendo metas. Jis visą gyvenimą buvo prie jos. Tas įrenginys jį veda iš proto. Tas įrenginys sustingdo skausmą tarsi vabzdį, smeigtuku prismeigtą prie sienos.

— O jūs nesikalbate su savo motina?

— Ne, su programa aš nesikalbu, atiduodu mirčiai tai, kas priklauso.

Ji palydi mane ligi lifto, tylomis laukiame, kol jis pakils.

Paskui teištaria:

— Iki, sėkmės.

Kai pro langą pamatau mugę ir dainininkus šalia viešbučio, visa kita pradingsta. Savaime aišku, langas atviras, tad patalpoje maloni temperatūra, nors drėgna. Visame viešbutyje, savaime aišku, šalta kaip ledainėje. Ledinis koridorius, ledinis liftas, didžiulis ledinis vestibiulis. Išėjus į gatvę plūsteli maloni šiluma. Nors ir drėgna.

Priešais viešbutį vyksta mugė. Tarp daugiaaukščių pastatų, viešbučių ir prekybos centrų riogso dvaras. Veikiausiai statyba nutrūko dėl lėšų stokos, nes pats statinys aptvertas, ties paradinėmis durimis prikrauta statybinių medžiagų, matyti, kad jos suverstos seniai. Be elektrinių mašinėlių ir žaidimų automatų, mugėje daugiau nieko nėra. Videožaidimai, videožinutės, ateities videoskaitiniai. Vaikai laukia eilėje išsiųsti videožinutės. Daugiausia tai meilės žinutės. Tavo atvaizdas ir balsas užregistruojami, ir vėliau kiekvienas gali juos išsirinkti iš meniu. Konditerio duktė — pati gražiausia Sukumito gatvės mergina. Mačiau tave šalia pakeliamojo tilto, laukei mokyklos autobuso. Tokios tokelės. Vaikai vieni kitiems siuntinėja žinutes ir kvatojasi lyg pamišę.

Atokiau nuo žaidimų automatų įrengtas įėjimas žiūrovams. Du sustatyti furgonai ir užuolaida atstoja duris. Žiūrovų salė — tiesiog išlyginta žemė su nediduke scena ir galybe plastikinių kėdžių priešais ją. Susimokėjus berniukas paduoda plastikinę kėdę, o nedaug už jį vyresnė mergaitė pasiūlo šalto alaus. Paimu kėdę ir alų ir įsitaisau paskutinėje eilėje. Visi dainininkai — vyrai ir visi dalijasi tuo pačiu orkestru. Šeši muzikantai šalia iš kartono iškirptų pieštų dekoracijų, vaizduojančių jūrą. Jūros bangas. Tarp bangų ir dainininkų sustoja šokėjos. Dešimt ar dvylika merginų, apsitaisiusių juokingais blizgančiais apdarais, pernelyg plačiais ir dideliais, tarsi žemaūgės dėvėtų aukštaūgių kostiumus, o lieknosios — apkūniųjų. Kiekvienas dainininkas, atsižvelgdamas į publikos reakciją, dainuoja vieną, dvi ar tris dainas. Šokėjos kartkartėmis keičiasi. Yra dvi grupės. Kai vienos šoka, kitos tuo metu persirengia kostiumus. Apdarai irgi kartojasi kas dvi trys dainos. Publika ne vien ploja dainininkui arba jį ignoruoja. Kai daina ar atlikimas turi pasisekimą, dainininkas prieina prie pirmos eilės, ir merginos papuošia jo kaklą gėlių girliandomis. Geras dainininkas surenka po trisdešimt keturiasdešimt girliandų. Kartais per gėles net veido nesimato, bet ir tuomet vaikinai dainuoja lyg niekur nieko. Savaime aišku, tuo pat metu, kai žaviuosi dainininkais, gėlėmis ir šokėjomis, nesiliauju gurkšnojęs alų ir ištuštinu kelias LMB ampules. Nors automobiliai, orkestras ant scenos ir mugėje erzeliuojantys vaikai kelia siaubingą triukšmą, nuo LMB jaučiuosi visiškai ramus ir stabilios dvasinės pusiausvyros, pasiekęs nuosaikaus džiaugsmo ir mažiausio pykčio stadiją. Esu prikaustytas prie žemės. Tarsi alaviniais batais jūros dugnu vaikščiojantis naras.