Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Kai man galutinai pakyri visų šokėjų veidai ir visų dainininkų atliekamos dainos, palieku tą iš dviejų furgonų suręstą patalpą. Žaidimų automatų gretos jau gerokai praretėjusios. Priėjęs prie vienos videokabinos peržvelgiu žinučių meniu. Savaime aišku, randu ir vieną savo išsiųstą žinutę. Susirandu ekrane savo nuotrauką, paskui pasigirsta įrašas. Kaip rodo data, jis įrašytas maždaug prieš mėnesį. Ekrane pasirodau aš ir žvelgiu netardamas nė žodžio. Už nugaros stovi kažkokia mergina, bet nesu tikras, kad ji su manimi. Veikiausiai esu vienas. Šiaip ar taip, mergina stovi nusisukusi. Aš su akiniais nuo saulės, vadinasi, buvo diena. Saulėta diena. Marškinių nepamenu, bet striukę tebeturiu savo kambaryje, lagamine. Tai mėlyna striukė su užtrauktuku. Panaši į paštininko arba elektriko. Striukė pirkta dėvėtų drabužių krautuvėje. Tebežiūriu į savo atvaizdą ekrane, bet mano atvaizdas ekrane nieko nesako. Jis tylomis žiūri, kol baigiasi laikas. Mano laikas, atvirkščiai, dar nesibaigia. Galiu pasirinkti kitą žinutę, tad grįžtu į meniu ir pasirenku žinutę iškart po manosios. Pasirodo mergina, kuri prieš tai buvusiame įraše stovėjo man už nugaros. Savaime aišku, tos merginos aš nepažįstu. Nei dabar, nei anksčiau nepažinojau. Ji pasako kažką tailandietiškai ir pasiunčia oro bučinį. Nei ji, nei bučinys nesusiję su manimi.

Išeinu iš mugės ir susimąstau, kiek jau esu Bankoke, pasijuntu apdujęs ir praradęs laiko pojūtį. Man neramu, kad patyriau staigią atminties eroziją ir, kas žino, galbūt nuotrūkį.

Nusisamdęs velorikšą paprašau vežti į centrą, bet vos įsukę į Končemingo gatvę įstringame spūstyje. Eismas Bankoke neabejotinai bjauriausias pasaulyje. Per valandą pajudėjome vos du šimtus metrų, tad palieku rikšą ir pėstute patraukiu prie upės. Tai geriausias būdas Bankoke judėti piko valandomis, o piko valandos čia trunka nuo šešių vakaro iki antros nakties. Laukdamas valties matau, kaip sraigtasparnių šviesų nutvieksta upe į vidurnakčio turgų medinėmis laivėmis traukia žvejų šeimos. Ramybė pradingo. Mano atvaizdas videokabinoje sutrikdo tiek, kad išgeriu kitas dvi ampules.

Kai priartėja valtis, jaučiuosi geriau, todėl vairininko paprašau, kad paplukdytų upe. Aukštupiu nusiiriame prie šventojo miesto, praplaukiame pro viešbučio oriental terasą. Abiejuose krantuose vakarieniauja ne mažiau kaip milijonas turistų. Sraigtasparnių aikštelėje baisus sambrūzdis. Tuzinai lėktuvų suka ratus laukdami oro uoste laisvos vietos nutūpti. Gem Towers paskutiniame aukšte tebešviečia vienas langas. Tai aukščiausias brangakmenių prekybos statinys. Kur tik pasisuksi, visur skamba viešbučio orkestrų muzika, o virš balkonų ir dangoraižių šokčioja gaisro liepsnos.

Dega Rakamujo ligoninė.

Pasiteirauju vairininko, gal jis ką žino.

— Žmones evakavo, bet liepsnų sutramdyti nepavyko. Dega jau kelios valandos. Viskas supleškės.

Kanalų labirintais grįžtame į viešbutį. LMB palaiko mane laimingai atitrukusį nuo žmonių, tad nėra reikalo eiti į Pat Pongo kekšių barus. Bet koks kontaktas dabar nepageidautinas. Kai atsirakinu duris, televizorius, savaime aišku, įjungtas. Liepsnų apimtos ligoninės vaizdas tarsi įkaitino kambario orą.

Išsitraukiu skardinę alaus, vėliau antrą. Apėmus paskutiniams LMB pojūčiams leidžiu prisėlinti miegui. Žinoma, tai dėl šilto oro, plūstančio pro langą, kambario temperatūra gana maloni.

Žvelgdamas į liepsnų laižomą pastatą ramiai užmiegu.

Rytas prasideda teniso klube. Verslo reikalai su grupe anglų chirurgų. Jie trise. Nežinau, ar tris jau galima laikyti grupe. Šiaip ar taip, jie kalba ir elgiasi kaip viena šutvė. Vieno iš jų dukra mėgino nusižudyti. Taip ir nesupratau kurio, nes visi trys kalba išsyk ir visi labai susinervinę, kai ką kartoja net po tris kartus, o kai ką išvis nutyli. Nuostabi diena. Visos aikštelės užimtos. Kamuoliukų taukšėjimas ir tenisininkų balseliai varo iš proto. Tiesiog pykina. Man nepatinka tenisas. Man nepatinka tenisininkai. Susinervinu radęs geltonų kamuoliukų tose puikiose ilgose valtyse, kurias būtų galima panaudoti visai kitaip.

Chirurgo duktė atsirado jau po vidurnakčio, ją aptiko plūduriuojančią baseine. Laimė, kai ją ištraukė, buvo dar gyva. Dėl to aš nuoširdžiausiai apsidžiaugiau. Merginai nelabai sekėsi mokslai, bet tai nieko nepaaiškina, pasikeitė žemynas, nauji draugai, tailandiečių virtuvė, galbūt, tuo jie nėra visiškai tikri, padėtį komplikuoja vyresnis vyriškis, vakarietis, žinoma. „Komplikuoti“ ir „padėtį“ yra būtent tie žodžiai, kuriuos jie pavartojo. Chemija bet kokiu atveju skirta ne jai, o motinai. Chirurgo žmonai. Tai ji žydrame baseino vandenyje aptiko plūduriuojantį dukters kūną. Savaime aišku, ji pamanė, kad duktė jau mirusi. Kuo greičiau iš baseino išleido vandenį, bet to negana, nes vargšė moteris negali atitraukti akių, nors vandens jau nebėra, ji vis žiūri, tarsi baseinas būtų pilnas ir jame dar plūduriuotų dukters kūnas.

Medikai man ištiesia užklijuotą voką. Įsikišu jo nė neatplėšęs. Paskui bent tuziną kartų padėkoja. Jie vilki teniso apranga ir kiekvienas turi po raketę ir kalbėdami jas judina tarsi kvailo gyvūno letenas.

Kol jie dar nenuėjo, pasiteirauju apie ligoninę. Regis, gaisras buvo tyčia sukeltas, nors tučtuojau prideda, kad tai viso labo prielaidos. Taip pat prasitaria, kad gaisras įsiplieskė neurologijos skyriuje, o jie jau dvi savaites laukia naujo paskyrimo.

Dvi savaitės man atrodo ilgas laiko tarpas. Noriu pasakyti, kad man dvi savaitės dar nepraėjo. Susirūpinimas koncentruojasi į kamuoliukų dunksėjimą, ir netrukus suvokiu, kad negaliu to pakęsti, tad prisėdu ant suolelio saulėje, šalia aikštelių. Žvelgdamas į visus šiuos baltai vilkinčius žmones, svaidančius ir atmušinėjančius geltonuosius kamuoliukus, tą pat akimirką jaučiu, kaip išgaruoja kraujas, kaip du saulės spinduliai, kieti lyg dvi šakutės, pasiekia akis, kyla link smegenų ir tada prasiskverbia pro pakaušį ir, savaime aišku, aš apalpstu.

Palmės, žaidėjai, baltos aikštelių linijos — viskas akimirksniu išnyksta.

Ir kaip dažniausiai nutinka, nepakenčiamasis triukšmas pradingsta paskutinis.

Bankoko oro uoste šešta valanda, visus apėmęs siaubas dėl tragedijos. Mažiau nei per tris savaites į upę nukrenta jau ketvirtas lėktuvas. Svarstoma, kad reikėtų sugriežtinti sraigtasparnių skraidymo taisykles. Netikėtai visi skrydžiai atidedami. Nedidukų kapsulės formos kambarių neužtenka tokiai gausybei žmonių. Turistai begalinėse eilėse apimti panikos. Parodęs kompanijos kortelę gaunu nediduką kambarį vip zonoje. Ant grindų guli moteris ir verkia. Ji kažko neteko per avariją. Savaime aišku, oro uosto tarnautojai mėgina ją guosti, bet jai veikiausiai niekuo nepadėsi, nes vargšė moteris taip ir lieka gulėti ant grindų. Esu tai matęs anksčiau, sudužus lėktuvui žmonės apraudodami savo netektį tiesiogine šio žodžio prasme glėbesčiuoja žemę. Neįmanoma to nesuprasti, vip salėje apima slogutis. Todėl išgėręs keletą skardinių alaus įsitaisau miegoti. Sapnuoju, kad ramiai sau sėdžiu bare, gurkšnodamas burboną su tamsiuoju alum. Salimais sėdėjęs tipas atsikelia ir patraukia link muzikos aparato labiau ryžtingai nei tiesiai ir įjungia airišką dainą. Tai viena tų liūdnų melodijų, kurios labai tinka, jei geri bare vienas ir artimiausiu metu neturi nei kuo užsiimti, nei kur eiti. Dešimtą valandą iš palubėje kabančio ekrano mane pažadina simpatiška tailandietė mergina. Praneša, kad jau laipinami keleiviai mano skrydžiui, o lėktuvų judėjimą pavyko suderinti. Dar praneša, kad virš Malaizijos praūžė taifūnas, bet Vietname, regis, oras puikus. Išėjęs iš patalpos iki įlaipinimo salės pereinu dešimt koridorių. Lėktuve vienas vyriškis mėgina iš manęs ką nors nupirkti vaikui. Atsisakau dėl keleto priežasčių. Visų pirma mūsų praktikoje įprastas susitarimas, kad lėktuvuose prekyba draudžiama. Kita vertus, dar svaresnė priežastis — nepilnamečių neuronų apsauga, tapusi mums vieninteliu nerašytu įstatymu. Bent jau tarp legaliai veikiančių kompanijų. Ypač po Kosa Mui užmigdytų vaikų skandalo. Šimtų pajūrio viešnamiuose rastų vaikų, kuriems kasdien buvo slopinama atmintis, siekiant išsaugoti jų lytinę nekaltybę, kurios pageidaudavo rinktiniai sekso turistai europiečiai.