Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

6-oji apygarda nėra tinkamiausia vieta pasivaikščioti, bet centras manęs neužkabina. Nuo kokaino visuomet jauti įsitempusius nugaros raumenis ir sužadintus jutimus, ūpas, savaime aišku, labai krenta, nepalyginsi su švelnia ir miela vaikiška chemija prospekto diskotekose. Susistabdau velorikšą, nors mieliau važiuočiau taksi, vis tiek susistabdau velorikšą, nes karšta stypsoti saulėje, negaliu nejausti su vasaros pradžios entuziazmu senuose kūnuose atgimstančios vilties.

Važiuodamas svarstau apie būsimus savaitės susitikimus. Beveik visi paskirti mieste, nors vienas ir šiek tiek arčiau upės, Hujės prieigose, miestas dalija šalį perpus, tai labiausiai nuo visų karų nukentėjusi zona. Svarstau apie apsilankymus uždraustajame Hujės mieste, iš kurio nieko nelikę, ir kai stebiu žole apaugusią plynę, įsivaizduoju akį džiuginančią šventyklą ar prancūzų sudegintą didingą biblioteką. Staiga virš nematomų neaprėpiamų rūmų atsiranda dar kai kas: viešbučio kambaryje žalios šviesos užlieti ant sofos guli vyras ir moteris. Vyras guli ant jos, galva jos tarpukojy, net nežinau, su kuo palyginti, o ji šypsosi į fotoaparatą. Viena tų nuotraukų, kurios daromos automatiniu fotoaparatu, pernelyg sureikšminant kieno nors gyvenimo detales. Ateities pasveikinimas. Tik į vieną pusę riedanti laiko mašina. Savaime aišku, tarp kokaino ir vaizdinių nėra jokių sąsajų. Kokainas reikalingas tam, kad vaizdinys neužsifiksuotų, švystelėtų ir galiausiai pradingtų.

Velorikšą užtrunka veik pusvalandį, kol pasiekiame 2-ąją apygardą.

Išlipęs priešais Continental viešbutį užsisakau alaus ir patraukiu tiesiai į tualetą. Pirštais užčiuopęs nemažą žiupsnį sugrūdu į šnerves. Išeinu iš tualeto lyg ketindamas įmušti įvartį. Kupinas ryžto, tik jis nukreiptas į niekur; vis tas neapibrėžtas ir nervingas kokaino sukeltas entuziazmas. Gurkšnodamas alų pasveikinu grupę užsieniečių, laukiančių šokių vakaro.

Padavėjas, kuris man primena seną pažįstamą, susirūpinęs žvalgosi į šalis, orkestrantų vis dar nėra, o aplink šokių aikštelę jau būriuojasi nemažai žmonių.

Prislėgtas kokaino, prastai sustyguotas sąvaržėlių, kiek paramstytas IT ir galutinai sugniuždytas vietnamietiško ryžių likerio.

Naktį praleidžiu pakaitomis tai šypsodamasis, tai sukąstais dantimis spoksodamas į merginas šokių aikštelėje, nesugebėdamas imtis jokio veiksmo. Iškamuotas nekontroliuojamų ir, kas be ko, nepageidaujamų neuronų plykstelėjimų, nė viena kalba nesurezgu nė žodžio, negana to, per jau pamirštą pažįstamą įsiveliu į beprasmiškas peštynes dėl negrąžintos skolos, apie kurią neturiu žalio supratimo ir kuri, savaime aišku, mano atmintinėje nepažymėta. Atminties užtemimai sukėlė tikrą chaosą, kreditoriai ir skolininkai, susipynę tarsi driežai, nepajėgia rasti skolų pradžios nei pabaigos. Po keleto niuksų ir pasišvaistymų ore mano bičiulis nutaria, kad jis nėra visiškai įsitikinęs, ir nusprendžia mane palikti ramybėje iki galo nesuvokiantį, kas vyksta, ir išeina lydimas linksmai nusiteikusių vietnamiečių, jau kuris laikas besidarbuojančių prie vienišų našlių danių stalelio. Nudžiugęs užsisakau butelį šampano, nes du puikūs rytiniai sandėriai, papildę kišenes nedidelių kupiūrų banknotais, suteikė galimybę lengvabūdiškai paūžti. O sakoma, kad disko muzika mirusi, jei dabar skamba ne Donos Samer Love to love you baby, tegu dievas nusileidęs iš dangaus nupjauna man kojas.

Prieš užmerkdamas akis, kas žino, galbūt visiems laikams, elektroninėje užrašų knygelėje patikslinu šiandienos datą.

Ho Ši Minas. Rugsėjo dvyliktoji. Tretieji naujojo tūkstantmečio metai.

Tos keistos senyvos prancūzės ganėtinai trenktos, jos leidžia metams bėgti pro šalį ir, nekęsdamos savęs už tai, svajoja apie geresnius laikus. Tarsi senti būtų principo reikalas. Jos rengiasi juodai ir šoka terasose. Mes Continental viešbutyje, ir prancūzė moteris pasakoja istoriją, kuriai ne mažiau nei šimtas metų. Istoriją, kurią ši šalis ignoruoja. Ji taip ir pasako. Panašu, kad mudu jau esame kartu dirbę, bet nėra tam jokių įrodymų. Aplinkui besisukinėjantis amerikietis prasegtais marškiniais, primenančiais uždangą, iš už kurios turi pasirodyti garsus aktorius, pagaliau išsikviečia moterį šokti. Ir juodu šoka taip puikiai, kad visi kiti akimirką stabteli jais pasigrožėti, ir aš jaučiuosi keistai išdidus, galbūt dėl to, kad dainai pasibaigus moteris sugrįžta prie mano stalelio ir šypsosi, ir visiems tampa aišku kaip dieną, kad ji su manimi.

Toliau gurkšnojame Continental salėje, kol prieina kvailas Vietnamo slaptosios tarnybos agentas ir paliepia elgtis atsargiai. Atvirai kalbant, nesuprantu, ką tai galėtų reikšti. Gali būti, mane supainiojo su piliulių pardavėju, nes mudu su prancūze nesiliaujame riję geltonąsias, kurias iš visų nesąmonių — paskutinės kartos amfetaminų — dar galima vartoti. Jos lengvai valdomos, greitos, trumpos, drąsios ir absurdiškos lyg bengališkos ugnelės.

Nespėjus man nė išsižioti, agentas šasteli prie kito stalelio patrukdyti vietos prekeivių. Bet mano draugė gerokai išsigandusi, todėl pasiūlo susitikti jos namuose rytoj, netgi pažada vidudienį atsiųsti savo švariai nusiskutusį vairuotoją, tada ramiai galėsime užbaigti sandėrį. Savaime aišku, aš sutinku, ir netrukus ji išeina, šokių aikštelę kirsdama išdidžiai nelyg karalienė rūmų griuvėsius. Labai elegantiška moteris, ir sandėris neabejotinai puikus.

Prieš miegą užsuku į rex baseiną. Aplinkui nė gyvos dvasios, tad maudausi nuogas. Paskui grįžtu į kambarį, ilgokai žiūriu žinias. Pasirodo, skrydžio simuliatoriuje mirė meksikietis astronautas. Žinia mane sunervina, negaliu suvokti kodėl. Žinoma, jie turi filmuotos medžiagos iš degančios simuliatoriaus kabinos. Rodo, kaip meksikietis astronautas išlipa ir dega ant žemės kaip degtukas. Kai pagaliau užmiegu, esu tikras, kad susapnuosiu astronautą, bet vietoj jo matau dvi nuogas moteris ir tuziną keistų gyvūnų: zebrus briedžių galvomis ir mažučius šalia cirko miegančius dramblius.

Vyriškis senu rusišku automobiliu rieda Ho Ši Mino priemiesčiu. Iš fabrikų pasipila merginos žavingomis mėlynomis uniformomis, juokdamosi tarsi mokinukės pamokoms pasibaigus. Dviračių apsupti, lėtai įsukame į nacionalinį greitkelį. Visą kelią mus lydi maisto furgonai, o važiuojant pro naują anglišką degalinę triukšmingai aplenkia muzikos grupė, švenčianti kažkokią kaodaoistų šventę. Neįtikėtina, kaip tie žmonės mėgsta muziką. Kaodaoistai atsigavo po niūrių karo metų; pastaruoju laiku jiems pavyko suburti daugiau kaip tris milijonus sekėjų, turi puikią džiunglėse išsislapsčiusią armiją, įsitvirtina prekybos opijumi sferoje, nes Kambodžos gyventojams nepavyko apdairiai pasinaudoti jau visą amžių trunkančiu pilietiniu karu. Juo blogiau jiems. Diena nuostabiai graži, ir storas vietnamietis vairuotojas, atvirai kalbant, ganėtinai keistas reiškinys, praneša, kad jau beveik atvykome. Po valandos pasiekiame keltą, kuris Mekongo upe plaukia į Tien Li. Kelte išlipu iš automobilio apžiūrėti upės, pakvėpuoti ir pasisveikinti su vaikais, kurie čia pat šratinukus keičia į saldumynus.

Vairuotojas paklausia, ar man patinka upė, todėl aš jam visai nuoširdžiai atsakau, kad Mekongas — mano mėgstamiausia upė, ir vairuotojas nudžiunga tarsi sodo savininkas.

Neilgai trukus vienoje iš senųjų prancūzų plantacijų moteris, mano klientė, sako jau visas upes pamiršusi, prisimenanti vien Seną, todėl šiek tiek pasikalbame apie Seną. Apie tiltus ir pasivaikščiojimus prie vandens, staiga suvokiu, kad nėra nieko liūdnesnio, kaip kalbėti apie upę, kurios negali matyti. Geriame arbatą ir prancūzišką vyną, valgyti beveik nieko nevalgome. Moteris pakviečia su ja praleisti naktį.