Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

— Maniau, kad tu žmogus, nuo kurio nusisuko sėkmė.

Štai ką pasako mano statymų priėmėja, juodos Tailando bokso aplinkos išvarginta senė.

— Sėkmė čia niekuo dėta. Tiesiog jiems reikia žiūrėti į akis.

Jei daugiau negali nieko pasiūlyti, geriau šokime toliau.

Visada prie išėjimo laimėtojų laukia limuzinai. Įsitaisau baltame Daewoo, jis toks ilgas, kad vairuotojas jau bus vietoje, kol aš dar tik važiuosiu.

Vairuotojas pasiteirauja, ar man patinka muzika. Tada įjungia radiją ir pasigirsta Koulo Porterio daina.

Jei daugiau negali nieko pasiūlyti, geriau šokime toliau.

Važiuojant pro Mehuango turgų, prie kanalų matau ant žemės sėdintį vyriškį, kuris degina žemėlapį.

Nežinia dėl kokios priežasties man atrodo, kad apvalius atmintį būtent šio vaizdo išnaikinti nepavyks. Jis būtų priešpaskutinis.

Važiuoti likusį kelio galą atrodo taip pat absurdiška, kaip mirusį vaiką supti karusele.

Automobilyje geriu prancūzišką šampaną, klausausi dainų, ištiesiu kojas ir mindau gėles. Mano bičiulis vairuotojas labai mandagiai paprašo nesudirbti jam puošmenų. Čia žmonės labai rimtai žiūri į gėles, ir teisingai daro. Bankoke visuomet limuzinuose pilna gėlių, iš tiesų visas Bankokas kupinas gėlių, tiesą sakant, nuo to nei geriau, nei blogiau.

Ilgasis limuzinas išlaipina mane Sukumite ir iš lėto išnyksta.

Merginos ant plastikinių pakylų šoka pagal madingus šlagerius. Išgeriu vokiško alaus, paskui japoniško, nors, po teisybei, nejaučiu skirtumo. Vietinis bičiulis, kurio anksčiau nesu matęs, parduoda man du GPG. Trumpos ekstazės akimirkos. Koncentruota euforija. Nei vokiška, nei jokia kita. Gatvėje vokiškos chemijos negausi. Tualete vieną užsimetu ir pasijuntu gerai. Ne nuostabiai, bet gerai. Namudinė vietnamietiška chemija, kurią mes vadiname „krepšių pynimu“. Kai sakau „mes“, turiu galvoje įgaliotuosius chemijos platintojus — agentus. Legalius asmenis. Taip mes ir vadinami gatvėje. Dievas žino, kad apjuosime žemę dešimčia ar dvylika antspauduotų dokumentų ir milijonu taisyklių, kurias kompanija ignoruoja su tikru užsispyrimu.

Mergina iš Kambodžos prišneka galybę dalykų, kurių nepajėgiu suprasti. Paskui primygtinai siūlosi nuvesti mane į privatų karaokės klubą, bet kadangi netrokštu numirti iš gėdos, pasiprašau mamos Sam leidimo parsivesti ją į viešbutį. Mama Sam — sena kekšė, prižiūrinti merginų biznį. Už neblogą priemoką mama Sam sutinka. Mergina pasiima keistą auksinio kailio apsiaustą ir atsisveikina su draugėmis, tarsi vyktų atostogų prie jūros, aš irgi su visais atsisveikinu, šypsausi ir mostaguoju rankomis lyg trenktas matadoras.

Sukumito gatvėje daugiau šviesų nei daugelyje Austrijos miestų, šiaip ar taip, net pigaus GPG džiugesio apimtas regiu milijoną tamsių debesų.

Važiuojant velorikša išgeriu antrą kapsulę. Atsilošęs sėdynėje laukiu, kada pradės veikti. Vos ne vos judame tarp dviračių ir tų mažų triukšmingų ir erzinančių motociklų, automobilių, sraigtasparnių, tarp niekada nemiegančių berniukų ir mergaičių. Mergina ir aš — vieniši drauge ir nuostabiausiai nusiminę.

Mergina vardu Lin To. Važiuojant pro šalį traukiniui, girdėti vien drebančių tiltų dundesys, bet netrukus pasigirsta ir visa kita.

Lin To šneka nedaug. Nelabai jai ir reikia. Įkarštis saugomas meilei. Lin To turi vaikiną džiunglėse. Tai meilė, kuri yra svarbi, visa kita nieko nereiškia. Kad ir kaip ten būtų, kai atvykstame į viešbutį, kartu su GPG priimdami sprendimus, mudu pasidulkiname. Lin To graži, jos kūnas — įstabus, bet jos mintys — Kambodžoje, ji apsikabinusi opijaus karo laikų kareivį.

Pusė Kambodžos merginų Pat Ponge ir Sukumite dulkinasi su nenaudėliais, kad užsidirbtų ir ištrauktų iš kalėjimo savo vaikinus. Karo veteranai prekiauja belaisviais, kad padengtų išgrobstytas japonų arsenalo brangenybes. Kai Lin To galiausiai išeina iš kambario, imu verkti. Ne todėl, kad norėčiau, bet todėl, kad vietnamietiškas GPG — mėšlas be laipsniškai nugludinto nusileidimo. Namudinė chemija primena taisomą krėslą: tas, kuris jį meistrauja, džiaugiasi labiau nei tas, kuris jame sėdės. Akimirką viskas atrodo labai liūdna, tarytum cirke su pasikorusiais trapecininkais. Netrukus, stebuklingai tarsi pynimo vingiuose, liūdesys išnyksta. Bravo šauniems Saigono entuziastams. Maniau, kad bus blogiau. Iki neurologo konsultacijos man dar liko šešios valandos.

Nors sraigtasparnių gausmas netyla, krentu ir akimirksniu užmiegu.

Čia yra moteris, ir tai turėtum būti tu. Tu stovi, užsikabinusi ant kaklo fotoaparatą, nepaprastai sulysusi. Avi guminiais batais, segi ilgu Velso princo sijonu, vilki prigludusia juoda palaidinuke ir šypsaisi, nors neatrodo, kad būtų ko šypsotis. Nežinau kodėl. Tau už nugaros plyti ežeras, o galbūt labai labai rami jūra. Vienoje rankoje laikai nendrinę lazdelę. Todėl man kyla mintis apie kelionę upe. Malaizijoje, o gal Vietname. Kita ranka, nelaikanti nieko, kietai sugniaužta, tarsi kumštyje saugotum kažką, ko šiukštu negalima pamesti. Begalinis atstumas skiria tavo šypseną ir kumštį. Anarchijos išsekintas kūnas.

Kai kalbama apie tave, aš nesuprantu, apie ką jie kalba.

Apžiūrinėju Vat Po stogą, tai viena didžiausių ir seniausių Bankoko šventyklų, visai šalia gulinčio budos. Neišmatuojamos baltos sienos ir medinis stogas simbolizuoja, bent jau taip aiškinama, tradicinės Tailando medicinos išmintį ir, savaime aišku, geriausių šios pasaulio dalies masažuotojų rankas, ir nors anapus kamščiai ir smogas gąsdina iš mokyklų pabirusius uniformuotus vaikus, čia laikas yra sustojęs ir virvena tavo nugara kaip milijonas patenkintų vorų.

Po dušo procedūrų senosios masažuotojos nuo galvos iki kojų mane išplaka viržių vantomis, kol oda praranda atmintį, ir jos vietą su nežinia kaip ir kodėl atsiradusiu džiugesiu ir geresnių laikų nuojauta užima kita, naujoji oda.

Gera diena, ištaria Feunango sesuo, ji nuoga tyso ant ąžuolinio gulto, visai greta manojo ąžuolinio gulto, ir akimirką nesusivokiu nei kas ji tokia, nei kodėl mane kalbina, bet ji iškart pasako: aš Feunango sesuo, ir jau vėliau, prie šventyklos durų, ir mudu, savaime aišku, jau apsirengę, ir saulė jau guldo drakonus prie užgintojo miesto vartų, nes jau beveik naktis, ji man sako:

— Feunangas mirė.

Vėliau, Gem Towers dangoraižio kambaryje, virš plytinčio miesto, ji papasakoja, kad Feunangas nutarė nutraukti gyvybės siūlą stiprios koncentracijos opijaus antpilu. Jis nespėjęs atsikratyti savo mirusios motinos prisiminimo, nes jo ryžtas pasirodė silpnesnis už prisiminimo skausmą ar mirties slogutį.

Feunango sesers kambarys irgi baltos spalvos, labai erdvus, pro langą matyti upė, kitame upės krante — lėktuvai, o dar tolėliau — Birmos džiunglės. Feunango sesuo vis dar dėvi gedulo rūbus, ji graži, pasiūlo man sakės ir lėtų naktų, o tai geriausi Azijos morfino derivatai, paskui, savaime aišku, mes dulkinamės.

Nėra nieko geriau nei dulkintis su moterimi, kuriai liūdna, ir galbūt todėl, tegu dievas man atleidžia, mirusiųjų našlės, motinos ir seserys visuomet išskirtinai geros sugulovės.

Feunango sesuo nuoga atsisėda ant lovos ir sako, kad motina tebegyvena Feunango sukurtoje reinkarnacijos programoje.

— Ji ilgai netrauks. Be brolio akies rainelės registracijos visa programa susinaikins trumpiau nei per dvi savaites.

Savaime aišku, aš paklausiu, ar ji žino apie sūnaus mirtį.

— Aišku, ji apie tai žino, tik sielojasi, kam atgimė, kad pamatytų sūnaus mirtį, ir svarsto, ar ne geresnė vis dėlto ana, pirmoji, mirtis, kuri ją užklupo žinant, jog sugniuždyti artimieji bent jau gyvens.