Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Gailestingosios sesers klausiu, ar nerado lagamino. Ji sako, kad ne. Aš net paso neturėjęs. Paskui liepia man ilsėtis.

Dar priduria, kad šiandien sekmadienis, nors aš jos visai neklausiau.

— Sekmadieniais paplūdimyje susirenka galybė žmonių, bet jokių nelaimių niekada nenutinka. Jau tris mėnesius čia dirbu, ir jūs esate pirmas mano pacientas. Atostogaujate?

— Nežinau. Manau, kad ne. Bet lagaminą turėjau.

— Tikrai niekas nieko iš jūsų nevogė. Čia vien garbingi žmonės, žvejai. Piratai renkasi kitame įlankos gale, arčiau kalnų. Piratai į uostą nebeužsuka.

Nesuprantu, ar ji kalba rimtai. Paklausiu, ar ji kalba rimtai, ir ji atsako, kad rimtai.

Paskui paklausiu, ar ji ištekėjusi.

Irgi atsako teigiamai.

Sugrįžęs į viešbutį, lagaminą randu prie lovos.

Savaime aišku, kambarys šaltas kaip ledainė. Absurdiškos tropikų oro kondicionavimo sistemos rezultatas. Kambaryje bus gal kokie penki laipsniai, taip šalta, kad šviežia menkė ant televizoriaus kuo puikiausiai išsilaikytų nesugedusi kokius šešerius septynerius metus.

Nauja žinutė iš Krumperio, tas pats žodis.

SUGRĮŽK.

Daugiau nieko.

Keistos geltonai vilkinčios moters su keistomis, į spirales panašiomis kasytėmis vaizdas po priepuolio mano galvoje įsikūrė su tokia arogancija, su kokia užimamas negyvenamas butas. Gali būti, kad už moters yra plytintis miestas Tokijas, galimas daiktas, tai Sindziuku rajono šviesos.

Dar viena žinutė iš kompanijos. Du paskutinėmis dienomis neatlikti užsakymai. Du prarasti klientai. Jokio paaiškinimo. Laukiame.

Nieko nelaukdamas nusiunčiu jiems atsakymą, savaime suprantama, pridedu ir medicininę išvadą. Jokio skubaus atsakymo negaunu. Dabar jau laukiu aš.

Sindziuku, Tokijo centras, šviečiantys daugiaaukščiai ir moteris, žvelgianti į kitą pusę, ne į mane, bet į kažką, esantį už manęs.

Paskui Sindziuku šviesos pamažu gęsta.

Tuomet aplanko kiti vaizdiniai, tarytum senas televizorius, kurį įjungus reikia laiko, kad daiktai atgautų savo formas.

Daiktai jau turi formą, ir moteris, savaime aišku, dingo.

Lyja smarkiai, lašnoja pamažu, ir šen, ir ten, ir vertikaliai, su absurdišku tobulumu, galiausiai lyja visais įmanomais būdais, tik ne iš apačios į viršų. Kompanija primygtinai siūlo atlikti nuodugnią apžiūrą pas neurologą. Panašu, kad epilepsijos priepuoliai dažnai yra susiję su nukrypimu nuo savinaikos pozicijos. Per paskutinius du patikrinimus buvau įvertintas neigiamai, bet tai, savaime aišku, jiems nieko nereiškia. Jie nerimauja dėl mano sveikatos, štai ką jie sako. Šį sakinį perskaičiau du kartus, tarsi jis būtų parašytas sanskritu. Kompanijai rūpi tik kompanija. Jie jau ne vieną agentą prarado svarbioje išvykoje. Kompanija tiesiog nori įsitikinti, kad atmintį globos tik ji vienintelė. Jiems nereikia atleisto agento, prisikaupusio chemijos iš jų pačių atsargų.

Svarbiausia, kad grįžtu į Bankoką nuodugniai išsitirti pas neurologą, o jie sustabdė medžiagų tiekimą ir visus mano įgaliojimus, kol įsitikins, kad esu tinkamas darbui. Nesu atleistas, tiesiog laikinai nušalintas. Esu nušalintas Bankoko gatvėmis vaikštinėjantis žmogus, kišenėje — paskyrimas po trijų dienų susitikti su baisiai garsia kompanijos Azijos sektoriui nusamdyta neurologe. Puikumėlis. Tad eime į kiną ir išgerti, ir šokti, iki viskas paaiškės, tada man grąžins lagaminą ir pagaliau duos ramybę.

Tiesa, elektroniniame pašte radau žinutę nuo kažkokio K. L. Krumperio, apie kurį, manau, niekada nesu girdėjęs.

Žinutė tokia:

SUGRĮŽK

Ir tai viskas, kas toje žinutėje parašyta.

Plaukioju tentu dengtame baseine. Neriu po vandeniu ir apie nieką negalvoju. Nebent apie tą Krumperį ir jo keistąją žinutę. Išlipęs pro permatomus skliautus regiu upe plaukiančius laivus. Ilgiausias valtis, vandens motociklus ir dešimt ar dvylika sraigtasparnių. Šalia manęs — stambus olandas, kurio vardas skamba panašiai kaip Gliuvanas, jis teigia prisimenąs laikus, kai Bankokas tebuvo lūšnų krūva, anksčiau, nei atsirado traukiniai, šešios oro linijų bendrovės, stikliniais koridoriais sujungti komerciniai centrai ir netgi anksčiau nei oro kondicionieriai.

Jis kalba apie visa tai be jokio kartėlio, paskui pūkšteli į vandenį, nuplaukia iki kito galo ir grįžta, pakartoja tai dar sykį, paskui uždusęs išlipa ir pasiėmęs kimono pamojuoja ranka ir dingsta.

Aš lieku mąstyti, kad be galo keista sutikti žmogų, kuris dar šitiek prisimena.

Antroji laukimo diena praeina kino teatro ir Tailando bokso salėse. Atsikėliau vėlai, nes vakar po visų slampinėjimų negalėjau užmigti ir gėriau Sukumite, kol filipinietis šokėjas pagrasino žirklėmis nukirpti man smilių. Galų gale būna geresnių vakarų, būna blogesnių. Elektroniniame pašte nė vienos žinutės. Nei iš Krumperio, nei iš kompanijos, nei jokios kitos. Tad kuo greičiau spaudžiu iš viešbučio, įpuolu į vieną iš multiplekso salių ir pirmiausia pasižiūriu Silver Surfer, the movie, o paskui kažkokį nevykusį filmą apie ligonius, kurie verkia, vieną iš tų amerikiečių filmų, sukuriamų tam, kad pažiūrėtų, gal pavyks gauti „Oskarą“; vienas labai garsus aktorius, — nepamenu, kad būčiau jį matęs, — vaidina septyniasdešimtmetį senį, nors pačiam tik devyniolika. Holivudo žvaigždėms patinka persikūnyti į tokius neįmanomus amplua, bet paaiškėja, kad ne visi net batų raištelius sugeba užsirišti ar taisyklingai suregzti paprasčiausią sakinį, pavyzdžiui, „prašom įpilti dar vieną alaus“, kad nuskambėtų tinkamai. Gal pusvalandį iškenčiu. Paskui išeinu į gatvę, nusiperku alaus ir paslėpęs jį popieriniame maišelyje grįžtu žiūrėti Silver Surfer, the movie ir darsyk pasižiūriu nuo pradžios ligi galo. Labai geras filmas. Silveris Serferis klajoja kosmose, jis velnioniškai nelaimingas ir jam bloga, bet jei jį užkabinsi, vienu spinduliu tave nukirs ir skrisi lauk iš galaktikos. Kino salę palieku apie trečią valandą popiet, susistabdau velorikšą ir važiuoju į Radžadamnoeną, nes kaip tik turi prasidėti pirmas raundas.

Geriausias kovas galima išvysti Radžadamnoene ketvirtadieniais, visi tai žino, todėl nenuostabu, kad stadionas sausakimšas. Prie įėjimo nusiperku programėlę ir atsisėdu netoli ringo. Vietos čia dešimt kartų brangesnės, bet už metalinio atitvaro sėdinčiųjų statymai visuomet didžiausi. Tolėliau — prastuomenė ir turistai. Žinau, „prastuomenė“ — kvailas žodis, žinau, kad tas žodis likęs nuo būrų karo, jį ištaria tik medžiokliniu šautuvu besitaikantis olandas, bet galų gale prasideda kova. Pastatau 100 batų už žemesnio ūgio, bet puikios formos kovotoją. Jis nepernelyg raumeningas. Bet tvirtas kaip arklys. Tailando bokso kovotojai juda kaip arkliai. Pakelia kelį ir nuleidžia galvą tarsi Chereso veislės arkliai. Mano bičiulis atlieka keletą triukų, kad įkaistų atmosfera, bet paskutinio raundo pabaigoje priešininką vienu mostu paguldo ant menčių. Vaikinas pasikelia, bet gavęs dar vieną spyrį į paširdžius nuo patirto smūgio vėl susmunka. Vis dar skaičiuoju pinigus, kai pasirodo antroji kovotojų pora. Juodu man nematyti, statau už nepatrauklesnį ir pralaimiu. Trečioji pora man nepatinka, vienas jų — protežė buvusio Liverpulio policininko, kuris treniruoja kovotojus ir rengia varžybas. Nemėgstu nešvaraus žaidimo, tad patraukiu prie baro išgerti alaus. Žmonės susižavėję šūkauja, kai anglo globotinis kitą vargšelį patiesia ant žemės, bet tas vaizdas man jau matytas. Išlošiu per ketvirtą ir penktą kovą, pralaimiu šeštoje ir vėl laimiu per paskutinę. Manasis vyrukas teisėjų sprendimu laimi. Savaime aišku, galybė žmonių lieka nepatenkinti, bet taip dažnai nutinka. Pasiimu savo laimėjimą ir einu lauk. Nuolatinė mano statymų priėmėja neatrodo patenkinta. Manau, jau seniai buvau atsiriekęs tokį gabalą. Nors, kita vertus, šito niekada nesužinosi.