Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Kartais dienos atrodo tokios liūdnos, kad nė gyventi neverta. Neverta bėgti, laukti, stebėti. Liūdnos dienos nevertos nė menkutės pastangos, nė menkiausio judesio. Tokioms dienoms tarytum naktiniams traukiniams reikia leisti bėgti. Nepaisant to, stačia galva neriu į baseiną ir ilgokai plaukioju ir kiekvieną kartą, kai iškeliu galvą iš vandens įkvėpti oro, matau penketą japonų ir skirtingose baseino pusėse dvi palmes, ir pilką ežero vandenį, ir tamsų dangų virš jo.

Išlipęs iš vandens priimu padavėjo pasiūlymą išgerti, išsirenku tekilą, atsidrebiu laukti hamake kitoje baseino pusėje, kaip tik priešais savo penketą japonų. Geriu tekilą, o jie tuo tarpu gurkšnoja savo keistus kokteilius. Penki prieš vieną.

Kad ir koks bus tas žaidimas, šią akimirką, man regis, neturiu jokių šansų laimėti.

Tavo motina dėlioja kortas privačiame salone šalia valgomojo. Negaliu jos įžiūrėti, bet žinau, kad ji ten yra. Matau, kaip atėjus vakarienės metui vis išeina prislėgti lošėjai. Visi japonai. Ne tie, kur prie baseino, visai kiti. Nieko keista, Hanojuje pilna verslo reikalais atvykusių japonų. Vienas jų, senyvas vyriškis, kurį sėkmė aplenkė dar anksčiau, man sako, kad tavo motina lošia kietai ir vis laimi.

— Žinau.

— Iš kur žinote?

— Ji visuomet laimi.

— Jūs nelošiate?

— Nežinau.

— Nemokate lošti?

— Nemoku pralošti.

Vyriškis prisėda šalimais. Pirmiau pasiklausia:

— Ar galiu?

Aš neatsakau, jis supranta savaip ir atsisėda.

— Ji baisi moteris.

— Ir tai man ne naujiena.

— Ar gerai ją pažįstate?

— Manau, kad taip, tik nežinau iš kur.

Vyriškis užsako vieną alaus sau ir kitą man. Kurį laiką geriame tylomis. Valgomasis ištuštėjo, o mano bičiulis japonas ir aš tebegurkšnojame alų, vieną bokalą po kito, pagaliau prisigeriame tiek, kad jau per daug. Tuomet jis pasako kažką japoniškai. Nieko nesuprantu.

— Apgailestauju, bet aš nekalbu japoniškai.

— Reikėtų paskambinti žmonai, bet ta geroji moteris kazino išlošė iš manęs mobilųjį telefoną. Galėčiau pasinaudoti jūsiškiu?

— Apgailestauju, bet man tokie dalykai nepatinka.

— Mano žmona mane myli, kad ir kaip neįtikimai tai skamba.

— Tai puiku.

— Šie viešbučiai labai pavojingi. Jie išdekoruoti įprastai ir kartu taip keistai, kad ateina diena, kai savižudybė atrodo vienintelė priimtina išeitis.

Paskui vyriškis pakyla ir išeina, prieš tai dar palinkėjęs labos nakties.

— Labos nakties, bičiuli. Tik neloškite su ja.

— Nesirūpinkite.

Rytas. Dar nė gerai neatsibudęs jau žinau, kad tas vyras nebegyvas. Berniukas, atnešęs pusryčius, pasakoja, kad jo kūnas be gyvybės ženklų rastas vonioje.

Kūnas be gyvybės ženklų — man atrodo, puikus apibūdinimas, nes jis tinka mums visiems.

Slenka tuščios dienos. Dienos, kai jautiesi vienišas, kai neturi ką veikti, tik sėdinėji aikštėse, stebi kirpėjus ir būrėjus, masažuotojus ir mopedais važinėjančias poreles. Stoja tokios tuščios dienos, kad nežinai, kuo jas užpildyti. Jos neišvengiamai užgriūva. Leisiu joms ateiti, paskui kitoms, tada vėl įsitrauksiu į veiklą, atgausiu sąrašus, užsakymus, vizitus, susitikimus, darbą.

Pirmiausia tariu sau:

— Dabar man darbas yra viskas.

Ir išsyk priduriu:

— Bet to nepakanka.

Ir sugrįžau į Ho Ši Miną, nes sugrįžti — tai lyg užsirišti akis raiščiu, tai iš esmės nieko nekeičia, bet kartu suteikia saugumo. Ir tam, kuris visam laikui apsigyveno užsienyje, nelieka nieko kito, kaip sugrįžti į svetimas vietas. Šiuo atveju Saigonas yra tokia pat svetima vieta kaip ir visos kitos.

Todėl stoviu viešbučio rex terasoje, sveikinuosi su kai kuriais nepažįstamaisiais, padavėjas atneša nenusakomą kokteilį, tokį spalvotą kibirkščiuojantį gėrimą su skėčiukais, kurie itin mėgstami šiose platumose, savaime aišku, aš to gėrimo atsisakau, nes kad ir kaip būtų, kad ir kas man buvo, galiu prisiekti, jog iki tokių dalykų nebuvau nusiritęs. Bet paaiškėja, kad šeimininkai vaišina, ir nėra didesnio įžeidimo, kaip atstumti dovaną, todėl nutylu ir išgeriu, nors, tiesa, netrukus užsisakau alaus. Jau aštunta vakaro, ir rex terasoje įsižiebia šviesos, noriu pasakyti, iš šimtų spalvotų lempučių suformuotos undinės, arfos ir didžiulė karūna, kuri žėri fasade visu puikumu, suprantu, gal kvailai pasakiau, bet nežinau, kaip dar pasakyti, ir visi iš kartono masės pagaminti gyvūnai — drambliai, elniai, rykliai, lokiai, gyvatės — demonstruoja turistams ir žinovams gražiausias savo savybes. Dabar, kai prie antrosios kategorijos manęs niekaip nepriskirsi, nes, atrodo, n-tąjį kartą esu atleistas, nelabai suvokiu, prie kurių šlietis. Šiaip ar taip, sveikas atvykęs į Saigoną ir kad mane persekiojanti nelemta šlovė vienąsyk prasmegtų viename iš tų absurdiškų gyvenimo posūkių, kurie galiausiai lydi kiekvieną išdegintą prisiminimą.

— Dar alaus?

Padavėjas žiūri tiesiai į akis, tarsi duodamas suprasti kažką, ko iš pradžių nepastebiu, bet netrukus sugaunu lyg iš kišenės iškritusį popierėlį, o tai besąs bilietas į futbolo rungtynes.

Slenka valandos, dvi, trys ir keturios, kol pagaliau terasoje pasikeičia pamaina, ir gražuolis vietnamietis padavėjas, kokių dvidešimties metų vaikinukas, lieknas, elegantiškas, sausas, o tai gan reta šioje prastai vandeniu aprūpinamoje šalyje, žodžiu, padavėjas labai gražus, ir mudu patraukiame į mano kambarį ir apšviesti besisukiojančių rex šviesų karūnos darome tai, ne todėl, kad labai trokštu, tiesiog, atrodo, tai buvo išankstinis, konkretus, dabar jau pamirštas susitarimas, todėl, kad nugalėjus virusą ir ten, ir čia žmonės visur vėjavaikiškai trokšta mylėtis, kad galbūt atsigriebtų už daug susilaikymo metų.

Ryte aš ir vėl lieku vienas.

Ho Ši Mine jau po vidudienio, ir pro langą matau dviratininkų knibždėlyną, skamba varpeliai, būrėjai ir masažuotojai būriuojasi Katinato gatvėje, revoliucija, kaip ir visa kita, veikiai pamirštama, nors vaizdo kameros bergždžiai stengiasi išsaugoti nereikšmingiausius gestus, niekuo neišsiskiriančius kraštovaizdžius ir nykiausias dienas. Ir visada be galo liūdna būti vienišam.

Popietę praleidžiu baseine ir dešimtą ar trisdešimtą kartą su įkarščiu puolu į vandenį, plaukioju ir suvokiu, kad paskutinis nušalinimas, kurį maniau esant pirmą ir, savaime aišku, klydau, pavertė mane žmogumi amfibija; dar tysau priešais hamakuose po spalvingais skėčiais drybsančius japonus.

Rex baseino drabužinėje, kuri, beje, taip pat įrengta terasoje, nuogas vietinis prekijas su maudymosi glaudėmis rankoje man pasiūlo tris TT kapsules, ir aš, savaime aišku, jas nuperku, nes viskas atrodo be galo liūdna, ir Azijoje jau kuris laikas nevartojau IT. Dėl kažkokios keistos priežasties vieni narkotikai keliauja geriau nei kiti. TT tik atpalaiduoja, užplūsta švelni euforija, labai primena pondinilą, kuris parduodamas visiškai legaliai, anie gal kiek smagesni, ne tik todėl, kad yra juodajame sąraše, bet ir todėl, kad iš vidaus ima veikti tarsi švelnios glamonės, jie sukurti amfetaminų derivatų pagrindu. Nekaltas aksomas popietei praleisti. Ir pasiplaukioti upės delta, stebint kylančius ir besileidžiančius kranus ir stiklo barkasus, pilnus amerikiečių turistų, ir ant kranto tyliai besimeldžiančius vaikus, kurie mėto į upę monetas su viltimi, kad jų norai išsipildys.

Nušalintas ir vienišas. Pasidavęs trumpalaikei TT euforijai, lyg paauglys europietis mokslo metų pabaigos išvykoje.

Galiausiai vieni narkotikai skirti suaugusiesiems, kiti — vaikams, o chemijos industrija viską daro atvirkščiai ir taip keisčiausiu būdu kiekviena diena vėl tampa ta, kurią jau aprašiau. Tarsi meluojanti būrėja, kuri visuomet pataiko, kad ir kokia keista lemtis lauktų, nes nuojauta, labiau nei įvykis ar idėja, yra visiškai neginčytina. Todėl manau, kad visi šie užkonservuoti pojūčiai, dėl to nė kiek ne mažiau realūs, visiems laikams taps mūsų tikslu, nors gali būti, kad TT nukreipia mus kitu keliu, nes kaip tik šie, o ne kiti apmąstymai yra absurdiški ir sukelti derivatų. Laboratorijose tai vadinama voro kojyčių šešėliu. Ribos, kurios galiausiai daugiau ar mažiau apibrėžia mišinio sukeltą pradinį efektą. Smulkutės cheminės laimės ašakos.