Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Tikiuosi, kad taip, atsako ji, ir kaip tik tą akimirką suvokiu, kad nesu tikras, ko tikiuosi aš.

Paskui užsimetu vieną TT ir mudu mylimės.

Paskui šalia Fu pasitinku saulėtekį, Saigono dangus pasidaro žydras, tuo pat metu vanduo upėje parausta, ir įsivaizduoju, — kažką panašaus jau esu matęs, — kad išaušo velniškai karšta dienelė.

Vis dar tas pats geltonasis kambarys. Pažadų tesėtojas apsiplauna vonioje. Jo penis šiek tiek didesnis nei mano, išvagotas venų, sakau tai todėl, kad venos ant penio ir ant rankų visada atrodo įdomiai, jo penis, beje, daug tamsesnis nei pilvo oda. Jo moteris, nuoga, praskėtusi kojas, užmerkusi akis, guli ant lovos tarsi mergaitė, pirmąsyk dariusi tai ant žolės šalia baseino. Bet čia, žinoma, visai ne pirmas kartas, nėra jokios žolės, ir tuomet, kai ją dulkinau, jos vyras stengėsi įsprausti man savo venų išvagotą penį, bet, laimė, jis nebuvo labai kietas, todėl jaučiau jį tarsi išsiblaškiusį vikšrą vis išslystant lauk. Galiausiai jis baigė, bet nors ir labai stengėsi, vidun taip ir nepakliuvo, žodžiu, nieko gero nepešė. Tarsi jau keletą metų būtų nesidulkinęs. Žinok, kad gudrus. Lagaminas, manasis lagaminas, žinoma, buvo čia pat, tereikėjo praverti spintą. Nes šiuodu perdėm kvaili, kad suvoktų, kiek pinigų verta čia esanti chemija, ir per daug pasitiki dievu ir dėl nieko nekvaršina galvos. Kol dulkinomės, bent keletą kartų prisiminiau jo siaubingąjį peilį, bet šįsyk, laimė, jo neišvydau. Kai ėjau pro vonios kambario duris, man pasirodė, kad pro vandens teškenimą girdžiu, kaip žmogėnas meldžiasi.

Tokie jau jie. Kaupia savo randus vieną ant kito ir nenori nė girdėti apie chemiją. Žmogėnas vilki kongregacijos marškinėlius, ant kurių parašyta: PALAIMINTOJI KALTĖ.

Šįkart jam pavyko baigti kaip reikiant.

Koridoriuje skambėjo japoniška dainelė. Visi darbuotojai man šypsojosi, o jų tikrai daug, nes Vietnamo viešbučių koridoriuose visada galybė vaikštinėjančių žmonių, niekada nežinosi, kuo jie užsiima, bet, galimas daiktas, jie čia tam, kad parodytų tau savo paslaugumą. Bet kokiu atveju tie žmonės malonūs.

Lifte pasinaudojęs kodu atidariau lagaminą. Viskas savo vietose.

Akimirką prisiminiau vargšelį skandinavą, papjautą Bankoko oro uosto tualete. Prisiminiau jį, kaip prisimenamas ant kablio pamautas triušis, kitaip tariant, be didesnio susidomėjimo. Net su savotišku džiugesiu, veikiausiai dėl sąvaržėlių efekto, kurios bet kokioms mintims prisega geros savijautos pojūtį. Puošnus liftas, linksma diena, malonūs vietnamiečiai patarnautojai, puiki kambario drapiruotė. Būsena, kuri apšlifuoja sekmadienių ribas ir paverčia juos jei ne nuostabiais, tai bent pakenčiamais. Švelnioji chemija, kaip įvardija klasifikacinė komisija.

Priėjus prie registratūros mane taip nusmelkė noras išlenkti vieną martinį, kad nesusilaikiau nestabtelėjęs prie baro. Neatrodė tikėtina, kad čia galėtų pasirodyti senasis pažadų tesėtojas. Daugeliui porų patinka po dulkinimosi dar kiek pasivartyti pataluose ir pasiglamonėti.

Už baro langų lynojo nuostabus lietutis. Le Loi bulvare aidėjo nuostabus mažųjų mopedų gausmas. Pro registratūrą praeidavo nuostabios moterys.

Dar vieną martinio; tiesa, taurę išlenkiu skubotai, juk nevalia tampyti sėkmę už ūsų. Ypač jei sėkmė apsiginklavusi didžiuliu peiliu šernams medžioti.

Vien pažvelgęs į baro sieną, kur kabo įrėminta nuotrauka — medžio šešėlis krinta ant balto namo, klasikinio amerikiečių būsto, garažo durų — pajuntu, kad sąvaržėlės ima atsileisti ir kad viskas palengva grįš į vėžes, tai yra taps daug blogiau.

Be jokio sąryšio mintis užvaldo kitas vaizdinys. Tai nespalvota fotografija. Joje matau jūrą ir moterį, iš vandens kyšo tik jos galva, veidą ji užsidengusi delnais, ji verkia ar veikiausiai valosi akis ėdančią druską.

Išgeriu savo antrąjį martinį ir palieku viešbutį. Bulvaru žemyn link upės einu neskubėdamas. Įsigyvenu į naują laisvojo agento vaidmenį. Suvokiu savo galimybes ir riziką. Seku, kas vyksta aplinkui, žvalgausi, bet nepastebiu nieko ypatingo, tik dieną ir naktį vis tą patį žmonių knibždėlyną Saigono centre.

Švarus, vienišas, neslegiamas papildomos pasitikėjimo naštos. Akimirką pamirštu chemiją ir pasiduodu maltiniui ir gatvę iš upės nutvieskiančioms laivų šviesoms.

Ho Ši Minas nėra idealus miestas nelegaliam agentui. Per daug šurmulio. Čia visi šneka daugiau, nei žino, kad tik atsikratytų policijos ir chemijos kontrolierių. Žinia apie nužudytą skandinavą sukrėtė kompaniją, todėl imtasi priemonių siekiant atgauti prarastas prekes. Zonoje atšaukta bet kokia prekyba.

Netoli Tai Bino prekyvietės iš dešimties ar dvylikos metų mergaitės įsigyju kelis komunistų armijos ordinus. Ir ne todėl, kad man jų reikėjo, tiesiog kartais tokioms gražioms mergaitėms neįmanoma pasakyti „ne“. Žinau, kad tai juokinga, bet gal tie, kuriems teko sutikti šias nuostabias mergaites, mane supras, — neįmanoma negalvoti apie visą gyvenimą, praleistą šalia jų. Kaip neįmanoma kalbant apie šimtą milijonų kad ir sekundę nepagalvoti, ką su jais veiktum.

Prisėdu nedidukėje arbatinėje, tai viso labo dešimt gatvėje išdėstytų plastikinių paplūdimio kėdžių. Išgeriu puodelį arbatos, paskui — butelį ryžių degtinės. Mano lagaminas, tai jau tikrai, visada ilsisi prie mano kojų. Chemijos turiu pakankamai, jos užtektų palaidoti bulvarą, lietų, vaikus, kelią link upės ir pačią upę.

Nuo ryžių degtinės apsvaigstu. Sujaudrintas gėdingo džiaugsmo, nelyg kareivis, nusegantis mirusio draugo auksinį laikrodį, stebiu artėjant geresnę ateitį, iš mano nelemtos nesėkmės susisukančią į laimingą spiralę.

Dabar esu atleistas, nelegaliu kroviniu disponuojantis prekijas, mane baudžia žiaurūs epilepsijos priepuoliai, zonoje neturiu jokių naudingų kontaktų, mane šnipinėja kompanija ir jų, mane sekančių, veikiausiai yra labai daug, be to, esu pagrindinis įtariamasis dėl vieno labai malonaus ir besišypsančio administracijos agento mirties. Ką belieka veikti?

Be jokių abejonių, mažai ką.

Barzdaskučiai rymo gatvėje pritvirtinę veidrodžius prie medžių, atrodo, juos prisimeni tik tuomet, kai pamatai. Kai kurie dalykai tokie jau yra. Niekada nepanašūs į matytus pirmą kartą. Nuobodžiaujantys barzdaskučiai be darbo sėdi ant sulankstomųjų kėdučių priešais veidrodžius. Apžiūrinėja savo veidus. Štai ant šaligatvio šalia mažojo broliuko prisėda berniukas ir kažką jam aiškina, veikiausiai labai svarbius dalykus, iki pasirodo turistai, tada jis strykteli, ima tampyti juos už rankovių ir siūlosi nuvesti prie upės. Upėje lūkuriuoja laiveliai. Jų tėvų, brolių ar giminaičių valtys. Jos plukdo delta aukštyn ir žemyn, siūlo puikią ekskursiją Raudonąja upe.

Žinoma, viską gožia baisus sraigtasparnių gausmas, ir dangoraižiai, ant kurių įrengtos tūpimo aikštelės, Saigoną, ganėtinai vienodų pastatų miestą, palyginti su Kvala Lumpūru, Bankoku ar Honkongu, daro panašų į aukštyn kojomis apverstą stalą. Sakoma, kad vietnamiečiams nepatinka dangoraižiai. Sakoma, nė vienas vietnamietis nemėgsta miegoti toli nuo žemės, kur ilsisi jo protėviai. Galbūt taip ir yra, kita vertus, neverta spėlioti, ką čionykščiai priima už gryną pinigą. Už tai, kad nevertino vietnamiečių, laisvasis pasaulis patyrė daug nemalonumų.

Saulė jau pačiame zenite. Prancūzų katedros varpas išmuša dvi, paskui vieną po kitos ir visas likusias valandas. Ateina popiečio metas, paskui ir vakaras, ir aš nejudrus tysau lovoje laukdamas rytojaus dienos.

Daugiau nėra ko pasakoti.