Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

3 LEBU ČULIJA IR NESIBAIGIANTI SĖKMĖ

Bankokas.

Ką tik pro šalį praskriejo du prekiniai lėktuvai, jie sklendė pažeme, vienas šalia kito. Tokius dabarties oro erdvės pokštus sukelia arogantiški lakios fantazijos pilotai, jie varžosi tarpusavyje dėl skraidymo vietos.

Ką gi, be šių mažų džiaugsmų oro uostų gyvenimas būtų nykus.

Kito traukinio reikia laukti dešimt minučių, todėl patraukiu prie greta stotelės esančio gėrimų kiosko ir užsisakau alaus. Palei peroną kabo bent du šimtai televizijos ekranų, ir visuose plaukioja spalvotos žuvys.

Bankoke dar būsiu pusantros dienos, tada pirmuoju reisu skrisiu į Penangą — gražiausią gražiosios Džordžtauno salos Malaizijos vakaruose miestą. Penangas — linksmas, pinigais aptekęs miestas, bet pirmaisiais naujojo tūkstantmečio metais čia daug ramiau nei Kvala Lumpūre ar Singapūre. Puiki vietelė darbuotis nesukeliant įtarimų kompanijai, kuri šiais laikais kontroliuoja kiekvieną dirbtinį ar natūralų atminties slopintoją. Jei koks senukas pamiršta savo vaikų vardus — kompanija panorės sužinoti, kodėl ir kaip, jei Pat Pongo kekšė pamirš, kiek laiko jau tuo verčiasi, taip pat pasižadėjimą nesibučiuoti nė su vienu vyriškiu ir savo mėgstamiausios dainos pavadinimą — kompanija norės žinoti, kas tą užmaršumą sukėlė, ir jei reklaminių užrašų šviesos ims virpėti — kompanija panūs sužinoti, kas pamirštama tuomet, kai vieną sekundę visas miestas nušvinta vien juoda šokių salės šviesa ar balta šviesa kambarių, kur kažkas negali užmigti arba net užmigęs jaučia baimę.

Pasvarstęs nusprendžiu nenakvoti oro uosto kabinose, nes jose net kojų dorai negali ištiesti, o sielai ir kūnui daug naudingiau pasitrinti po malonų Kao San gatvės pragarą. Man jau nebereikia pranešti apie savo buvimo vietą ir išlaidas. Galiu laisvai apžiūrinėti gatves ir pamiršti elektronines žinutes, kurios kaupiasi mano pašte lyg laiškai prie mirusiojo durų. Dabar pirmuoju ir vieninteliu mano užsiėmimu tapo malonumai. Galiu šokti kiaurą naktį, o jei panorėsiu — ir ne vieną.

Bet nenoriu.

Dabar moters atvaizdą, tai yra tavo atvaizdą, galiu pamiršti kada tik panorėjęs.

O paskui pamiršti, kad taip sumaniau.

Traukinys atvyksta į Bankoką, žmonės ieško sau vietos perone, grūdasi aplink stoteles ir po stotelėmis. Nulipu laiptais, pirma į greitkelio lygį, paskui — į lėtesnio judėjimo juostą, kol pagaliau pasiekiu žemę. Šviesos stulpai abiejose virtos žuvies prekyvietės pusėse nutvieskia virėjų ir klientų veidus po skėčiais. Kao San gatvėje renkasi visi jaučiantys priklausomybę nuo Azijos pietryčių, jie lūkuriuoja pinigų, pigesnių lėktuvo bilietų į bet kurį Žemės kampelį, vizų, prasčiausios namudinės chemijos, bet ko, kad tik galėtų keliauti toliau. Kao San gatvė — puiki vieta keliaujantiems autostopu, tai lyg nulinis kilometras arba laukiamoji salė. Niekas čia netrokšta likti ilgam, o tuos, kurie užsibūna, apima nerimas, kad ne viskas klojasi gerai, nors, savaime aišku, nepalieka viltis, kad viskas baigsis gerai. Panašiai laukiama, kada liausis lietus. Su ta pačia neapibrėžta viltimi. Kao San gatvė niekada nebūna kelionės tikslas.

Alaus pardavėjai siuva aukštyn žemyn gatve su savo plastikiniais šaldytuvėliais po kaklu. Nusiperku skardinę vietinio alaus, išsinuomoju kambarį ne itin švariame viešbutėlyje, nusiprausiu po dušu, persirengiu ir išeinu į gatviūkštes, pro barus, pilnus užsieniečių, valandų valandas spoksančių amerikietiškus filmus; televizoriai čia prie lubų pritvirtinti grandinėmis. Nusiperku gramą kokos, truputį DMT ir maišelį marihuanos. Savaime aišku, į kambarį grįžtu su dviem gražiom tailandietėm. Išgeriame, parūkome, sutraukiame veik visą kokainą ir truputį nelemto DMT. Desperatiškai išdulkinu jas abi. Dulkintis be meilės visuomet yra desperatiškas veiksmas, ypač nusenusiam nesubrendėliui katalikui. Sumoku joms daugiau, nei prašo, ir mažiau, nei jos vertos. Dėl chemijos, kurios prikimštas lagaminas, ilgai nejausiu pinigų stygiaus. Viena mergina iškart pasišalina, o kita lieka su manimi. Aš dar dvi ar tris valandas negaliu užmigti. Matau, kaip aušta, regiu pro savo langus pravažiuojantį traukinį. Staiga nutvilko mintis, kad ši savaitė bus geriausia mano gyvenime, galbūt net ir paskutinė.

Užmiegu galvodamas apie moterį, kuri aplanko sapnuose ir pabudus.

Žinau apie mus viską, saugau ir tai, ką įsivaizduoju, tarsi krauju parašytus laiškus.

Galų gale jaučiuosi pasirengęs viską pamiršti.

Atsibundu viename liukso kambaryje san gri la, geriausiame senosios anglų sostinės Penango viešbutyje, vakarinėje Džordžtauno salos dalyje, su stipriu galvos skausmu ir nuostabiu vaizdu į Malakos sąsiaurį. Išgeriu du labus rytus — tai pagirias šalinantis chemijos stebuklas. Galvos skausmas pranyksta ir pakrantės bangos įsisiūbuoja tarsi apgirtę vaikai. Jau nebeliko nieko, ką galėtų nuslėpti arba ko negalėtų sugrąžinti chemija. Vilkiu gražiomis leopardo odos kelnėmis, ir kambaryje su manimi yra bent šeši geri bičiuliai, savaime aišku, man visai nepažįstami. Trys moterys, du vaikinai ir transvestitas tailandietis, neapsakomai panašus į Velso princesę. Visi miega. Ant grindų ir stalų mėtosi tušti cliquot buteliai, du padėklai su maistu ir dviratis. Per televiziją rodo prie Kanaveralio kyšulio namų slenksčių besimeldžiančius fanatikus, jiems ant krūtinių kabo plakatai su užrašais: DIEVUI AUKŠTYBĖSE MES NEREIKALINGI. Labas rytas numalšino galvos skausmą, bet nedavė nieko gero. Užvalgęs šaltų ryžių su aštriai pataisytomis krevetėmis, iš mini baro išsiimu skardinę alaus ir ištuštinu GPG ampulę. Pirmą bangą patiriu duše. Nusišluostęs vėl apsimaunu leopardines kelnes ir juodus japoniško šilko marškinius. Pabunda vienas iš vaikinų. Simpatiškas malajietis, be air jordan sportbačių ir gėlių vainiko, jis daugiau nieko nevilki. Vaikinas maloniai pasisveikina ir išeina į terasą pasigėrėti bangomis. Nenutuokiu, kiek jau laiko esu Penange. Vaikinas įjungė muzikinį kanalą ir nuogas šoka terasoje. Jau šešta valanda popiet. Jaučiuosi gerai. Savo paties gyvenime funkcionuoju su visiškai svetimo žmogaus arogancija. Nieko neatpažįstu. Mano kambarys — tai nepažįstamojo kambarys. Mano bičiuliai — nepažįstamo žmogaus bičiuliai. Vaikinas grįžta į kambarį. Jis paprašo manęs auksinės apyrankės, kurią mūviu, tačiau nesu anksčiau matęs. Atiduodu jam tą apyrankę. Jis bent dešimt ar dvylika kartų padėkoja, nesiliaudamas šokti apkabina ir bučiuoja. Tai stambi, į gyvatę panaši apyrankė. Vaikino paklausiu, kieno tas dviratis, ir jis mosteli į vieną iš miegančiųjų. Tai dovana. Pasirodo, esu šaunus vaikinas, visiems dovanoju dovanas. Visi jaučiamės labai laimingi. Tai jo žodžiai. Nežinau, ar sakydamas „visi“ jis turi galvoje tik juos. Klausiu jo, ar aš irgi esu laimingas, ir jis atsako, kad aš esu laimingiausias iš jų, žmogus, darantis laimingus visus, kurie jį supa. Skamba gražiai. Pabunda ir princesė Diana. Ji šypsosi. Ir kažką šneka tailandiečių kalba. Vaikinukas su auksine apyranke šasteli greta jos. Ji paglosto jam galvą, tarsi būtų šuo, o jis laižo jai kojų pirštus, tarsi būtų šuo. Tarp daugybės batų iš po lovos išsitraukiu savo lagaminą. Batų daugiau nei žmonių. Ieškau savo dydžio batų. Vaikinas suranda juodą batą aukšta pakulne, paskui ieško, kol suranda kitą, ir padeda man juos apsiauti. Diena atrodo puiki. Atsisveikinu su vaikinu, princese Diana ir miegančiais kūnais. Esu laimingas žmogus, darantis laimingus visus, kurie jį supa. Nusileidžiu į viešbučio barą. San gri la viešbutyje aplink erdvų aukso kolonų laikomą vestibiulį įrengta bent tuzinas barų ir restoranų. Virėjai iš Honkongo. Virėjai iš Pekino. Virėjai iš Las Vegaso, negalintys atitraukti žvilgsnių nuo kraujingų mėsainių. Geriausi iš geriausių. Įsitaisau europietiškoje svetainėje. Prie pianino sėdi senukas prancūzas ir skambina seną prancūzišką dainą. Užsisakau martinio. Dainos man patinka, nors dabar tokių nekuria. Pradžioje man pasivaidena, kad visi į mane spokso, bet paskui suvokiu, kad iš tiesų visi spokso į mano kelnes. Išlenkiu martinį ir užsisakau kitą. Nėra nieko geriau, kaip gerti viešbučio bare, taip pat ramiai galima gerti lėktuvuose ir oro uostuose, ir kitose neįsimintinose vietose.