Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Neilgai trukus Čija pasiteirauja, ar man viskas gerai, nes tikriausiai per ilgai mirkstu vonioje.

Savaime aišku, atsakau teigiamai, nors ji nežiūri, kilsteliu šampano taurę, bet tai melas, nes, tiesą sakant, nebejaučiu vandens šilumos, o tai, neurologijos požiūriu, blogas ženklas.

Čija vis dar riečia juokingas istorijas, ir aš pagalvoju, ar nebūtų geriau, jei tie silpnybę skausmui jaučiantys žmonės savo nesėkmes pasilaikytų sau.

Atsuku karšto vandens čiaupą, nustatau reikiamą temperatūrą ir matau, kaip vonios veidrodis apsitraukia garais, bet oda nejaučiu nei šilumos, nei vandens.

Neilgai trukus Čija vėl klausia:

— Ar viskas gerai?

Šįkart nekeliu šampano taurės ir nemeluoju.

Ne, bijau, kad ne viskas gerai.

Pašto bokštelio viršūnėje nieko nėra, galima ramiai sėdėti ir stebėti gatvės praeivius — musulmonus, katalikus ir budistus — besisukiojančius aplink savo mečetes, bažnyčias ir šventyklas, ir turistus, įsimaišiusius tarp tikinčiųjų ir velorikšų ir šliaužiančius pirmyn lyg nusikamavę žvėrys. Visas Penangas, kurį stebiu iš čia, iš viršaus, atrodo lyg miražas, lyg kažkieno prasimanymas. Užmerkus akis jis pranyksta.

Veikiausiai man teliko vienintelė viltis — pasipriešinimas.

Paskui nulipu žemyn pavalgyti kinų restoranėlyje: viščiuko satei vėrinėliai su migdolų padažu dvelkia šlove ir alus dvelkia šlove, o laikas, tos beprasmės valandos, nes nėra ko nusigriebti, irgi dvelkia šlove. Padavėjas tau atneša vien alaus ir pateikia sąskaitą vien už alų ir stalelį. Maisto turėsi nusipirkti iš gatvės užkandinių. Nežinia dėl ko viskas dvokia, bet tuo pat metu ir gardžiai kvepia.

Klimatas čia švelnus, sausis malonus augmenijai ir žmonėms. Padavėjo klausiu, ar toks oras išsilaikys visą žiemą, padavėjas pažvelgia į dangų, bet per spalvotas girliandas, kuriomis nukabinėta visa gatvė, dangaus nematyti. Paskui sako, kad blogiausia jau praėjo, ir aš, savaime aišku, nežinau, ką jis tuo nori pasakyti. Kiekvienas sako apie orą tai, ko iš jo tikisi, dėl to du žmonės, žiūrėdami į dangų, debesis mato skirtingai. Vieni, keliaudami iš namų, į artėjančius debesis žvelgia su neapykanta, o kitiems patinka, kai debesys aptraukia dangų, tuomet galima pasilikti namie. Daugiau nelis, sako padavėjas, ir susidaro įspūdis, kad lietus ir lietingos dienos šiam žmogui teikia keistą paguodą.

Per televizorių baro gilumoje, viršum gėlėmis nukrautos medinės estrados, parodo liepsnojantį automobilį, o prie jo šalikelėje sėdi šeimyna. Kartais pamatęs liepsnojant tai, kas tau priklauso, negali neįsivaizduoti esąs viduje. Negali atsikratyti jausmo, jog esi pusiau gyvas, pusiau miręs. Beje, rytą elektroniniame pašte radau kompanijos pranešimą. Šioje zonoje dirbančių agentų teiraujamasi apie mano buvimo vietą, bet, savaime aišku, niekas nežino, kur mane rasti, ir laiko mane mirusiu arba dingusiu be žinios. Tiesa, nerimą sukėlė vienas trumpas pranešimas apie susirūpinimą mano likimu, nes sunku suvokti, ką jie tuo norėjo pasakyti nei dėl ko jie iš tikrųjų susirūpinę. Nuolatiniai pastarojo laikotarpio atminties slopinimai mane kaskart nuo jų atitolina, tarsi laivelį, kuris jau nuplaukęs taip toli, kad yra arčiau bet kokios kitos vietos nei savo namų. Pašte radau ir žinutę nuo Krumperio. Kažkas manęs nepaliaujamai ieško, tai primena šaudymą į orą. Kažkas, šmėsteli man kaip nuojautos šešėlis, labiau sietinas su mano ateitimi nei praeitimi.

Vien siaubingas nugaros skausmas man temdo gyvenimo džiaugsmą.

Šiandien pastebėjau įtartiną tipą. Sekė mane nuo pat Kuan Jing Tengo šventyklos iki užkandinių Lebu Čulijoje, kur airiai renkasi išlenkti alaus, ir iš ten — iki pat Šv. Jurgio kapinių. Prisėdau prie anglų jūrininko, vardu Lambertas Hačinzas, kapo ir spoksojau į antkapį, vildamasis, kad tipui nusibos, bet tas besišypsantis kresnas indas prisėdo per kelis žingsnius nuo manęs prie moters, vardu Hortenzija Robins, kapo, sudėjo rankas ir vaizdavo besimeldžiantį, nes jam atrodo, kad taip meldžiasi krikščionys, ir nė akimirkos nesiliovė šypsotis. Savaime aišku, galėjau jam ką nors leptelėti, nes kvaila jo drąsa akivaizdžiai erzino, bet nusprendžiau nesuteikti jam malonumo. Todėl visiškoje tyloje dalijomės apsimestiniu susikaupimu. Nuo Šv. Jurgio kapinių atsiveria nuostabus vaizdas į šiaurinį kanalą, į priešingą pusiasalio dalį ir ligi pat jūros besidriekiantį žaliąjį slėnį, ore tvyro kapinėms būdinga ramybė. Hortenzija ir Lambertas šiandien sulaukė netikėtų lankytojų; dviejų nepažįstamųjų dėmesys turėjo juos nuoširdžiai pamaloninti, pradinį mirusiųjų nustebimą turbūt nustelbė pagarba, juk toli gražu nesame nei jų kūnas, nei kraujas. Šiaip ar taip, jei negalvosiu apie varginantį persekiojimo klausimą, malonu pabūti tarp galybės paminklinių akmenų, matyti šitiek seniai mirusių žmonių, kurių vardus užrašė taip pat jau mirę žmonės. Kai miršta tie, kurie įvardijo mirusiuosius, telieka svetimšalių kapinių ramybė, kur jau niekas nebaugina, nes nieko nepažįsti. Rankas glostanti saulės šiluma taip ir traukia mažumėlę snūstelėti. Nereikia nė sakyti, kad aš neužsnūdau. Grįžtant prie varginančio persekiojimo klausimo: nėra gerai nei padoru užmigti seklio akivaizdoje. Kai pagaliau atsisveikinau su Lambertu, indas, kaip diskretiškas bičiulis, sekė paskui mane toliau, ligi kapinių vartų, ligi bažnyčios, o paskui laikėsi per penketą šešetą žingsnių; kartu nusileidome ligi Gat Lebu Prangino gatvės, kurioje pilna užsienietiškų iškabų: muzikos prekių, sportinių drabužių, daniškų televizorių parduotuvių, itališkos mados salonų ir amerikietiškų spurgų kepyklėlių. Priešais dėvėtų levi’s džinsų krautuvėlę mano bičiulis parodė tą pačią pagarbą kaip prie vargšelės Hortenzijos Robins kapo, tiesą pasakius, tai atrodė nei šiaip, nei taip. Galima spėti, kad tam vargšeliui indui anksčiau nėra tekę nieko sekti. Ir aš nepamenu, kad būčiau buvęs sekamas, nors, savaime aišku, gal tai ir nieko nereiškia. Kompanijai tikriausiai striuka su personalu, jei vertingos pradingusios chemijos pėdsakais samdo sekti vypsančius naujokus. Indą galima palaikyti įsimylėjėliu. Arba velniškai nuobodžiaujančiu praeiviu. Arba išsigandusiu pirkėju. Vis dar perkratinėju mintyse galimus variantus: šis dėmesio nevertas nuotykis trunka jau daugiau kaip tris valandas, o aš visiškai švarus ir, galutinai išsisklaidžius švelniai slopinančiam amfetaminų poveikiui, pajuntu liūdną atoslūgį nuo kokaino. Dar nepasiekęs uosto išgeriu dvi baltąsias liepsnas ir Lebu Viktorijos užkandinėje nusiperku alaus. Jau nusiteikiau išgerti su savo ištikimu persekiotoju, bet nepavyksta, nes indo nebėra.

Žvilgteliu į vieną pusę, į kitą, ieškau su neapsimestiniu rūpesčiu, bet veltui, nes indas, kad ir kas jis buvo, jau dingęs.

Todėl stoviu prie komptar center, o komptar center — tai vienas iš didžiųjų parduotuvių kvartalų, prigrūstas prekybos centrų ir nike parduotuvių, tai visą pasaulį pavertė kvailių podiumu.

Iš komptar požemių visi autobusai vyksta į Džordžtauną, jie visada nuveža iki kelto, tad perplaukęs sąsiaurį gali pasiekti pusiasalį. Savaime aišku, autobusu keliaujama tik blogiausiu atveju, todėl autobusų stotys — liūdniausios vietos pasaulyje; visi — laukiantys, išlipantys ir įlipantys, atvykstantys ir išvykstantys — nustekenti nuobodulio, leisgyviai, seni, nusiminę ir vieniši.

Sėdžiu sau ir gurkšnoju alų. Laukiu, kol sugrįš jėgos, kad galėčiau bent jau pasiekti viešbutį. Švinta, o aš tuo metu žvelgiu į malajietį autobuso vairuotoją, kuris man čiulpia su tikru užsidegimu.