Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Išėjau nesulaukęs deserto. Atsisėdau prie mečetės ir klausiausi vakarinės maldos. Išgėriau mažą buteliuką viskio, kurį nešiojausi bate. Sušniaukščiau pusę gramo kokaino. Išsitiesiau ant žolės priešais biblioteką, bet netrukus apsigalvojau ir pakilau.

Pradėjo lyti ir lijo gana ilgai. Stebėjau lietų vienos Lebu Čulijos kavinės terasoje. Kai lietus liovėsi, sugrįžau į airiškus barus, ten gėriau alų ir greitakalbe dėl futbolo ginčijausi su vienu tipu iš Liverpulio. Kokainui apmalšinti išgėriau tris juoduosius akmenėlius. Po to kalbėjau daug lėčiau. Porą valandų jaučiausi ramus, paskui šventyklos šokių aikštelėje, milijonierių vaikelių klube, netoli nuo pakrantės sporto komplekso, mane ištiko kitas smūgis. Aš, savaime aišku, nešokau. Stovėjau nejudėdamas ir žiūrėjau į šokančiuosius. Kaip anksčiau žiūrėjau į lietų, o dar anksčiau — į peilį.

Kaip žiūrima į daiktus, kurie kelia pavojų tavo gyvybei arba jo nekelia.

Įtariu, kad šiandien penktadienis, ir mano liukso apartamentai san gri la viešbutyje nepriekaištingai sutvarkyti, jie tušti ir švarūs. Televizoriaus ekrane rodoma belgo žudiko nuotrauka, jis niekuo nesiskiria nuo normalaus žmogaus. Vyrai žudo moteris, nes negali pakęsti tų moterų, kurios apsigyvena jų geidžiamų moterų kūnuose. Žudikas belgas buvo uždarytas į vieną perauklėjimo stovyklų, kuriose savo dienas leidžia daugybė tikrų ar potencialių žudikų vyrų. Senosios pornografijos arba senųjų religijų suformuoti vyrai renkasi į stovyklas atsikratyti savyje slypinčio žudiko. Vyrai, kurie žudo moteris. Tokius užrašus jie nešioja ant marškinėlių. Nors rezultatai labai nevienodi, perauklėjimo stovyklos įrodė savo veiksmingumą. Vyrų, kurie žudo moteris, yra daug. Spauda vadina tai naujuoju virusu. Feminisčių internacionalas tai vadina senuoju priešiškumu.

Šalia lovos elektriniame kibirėlyje įstatytas šampano butelis. Šaltas šampanas ryte; pro atviras terasos duris skverbiasi Penango triukšmas ir kartu girdisi jūros šniokštimas.

Savaime aišku, aš sapnavau moterį dengtame automobilyje ir, savaime aišku, sapno paliktą slogutį nuveju nediduke doze.

Duše mane ištinka jau pažįstamas priepuolis. Akimirksniu išsijungiu, galva trinkteliu į stiklinę pertvarą. Laimė, pavyksta išsilaikyti ant kojų, neilgai trukus atgaunu pusiausvyrą ir jaučiu, kaip neuronai aktyvinasi lyg mirksinčios Kalėdų eglutės lemputės.

Garsiai kartoju: vakarrr bbbums kkkinnta diennna, tik tam, kad suvokčiau turįs nedidelių kalbos sutrikimų. Pakartoju tai šešis ar septynis kartus, kol žodžius pavyksta ištarti artikuliuotai ir aiškiai.

Vakar bus kita diena.

Po karšto vandens srove laukiu, kol išgąstis pranyks, paskui išeinu iš dušo, susirandu buteliuką smegenų antidepresanto ir, išgėręs vieną tabletę, užsimerkęs guliu lovoje, kol epilepsijos priepuolio sukelti pojūčiai galutinai išblės.

Mano galva vėl negali pakęsti visos tos chemijos, kurios taip reikia mano širdžiai.

Puikus vakarėlis.

Buvęs Azijos sekcijos blaivininkų partijos lyderis, savaime aišku, kandidatas į chemikų broliją, vos išvengė susidūrimo su vienu iš tų greitosios pagalbos laivelių, kurie pakrantėse verčiasi operacijomis be licencijų. Pigi plastinė chirurgija vietinių transvestitų paslaugoms. Mirusiųjų odos implantai lūpoms ir katalikiškose Honkongo kapinėse išgelbėtų silikono maišelių persodinimas. Daugiau nei nemalonus metodas, kurio senokai atsisakyta Vakaruose. Kai sakau, kad vos nesusidūrėme, turiu galvoje, kad seno rusiško laivo denyje išvydau spoksantį vieną tų baisių veidų. Laimė, jachtos savininkas paskutinę akimirką atitoko, ir katastrofos išvengėme. Paskui nulipo į saloną, kur japonų verslininkai buvo įsitraukę į sekso ir karaokės beprotybę, pastarojo nelemto papročio japonams vertėjo atsikratyti jau prieš dešimtmetį; laivo savininkas nulipo, kaip pats sakė, mums prisipažinti, jog visas spektaklis buvo kruopščiai užprogramuotas laivo kompiuteryje, kad pagyvintų šėlsmą. Labai linksma, nieko neprikiši. Kaip man paaiškino vėliau, šiuose laivuose veikia ta pati sistema kaip didžiuosiuose vieno žmogaus valdomuose laineriuose. Naujausius tanklaivius iš vieno planetos krašto į kitą plukdo vienintelis žmogus. Simbolinis kapitonas, kuris neturi daugiau ko veikti, vien stebėti dangų ir laukti pasirodančių žuvėdrų. Deja, mano susidomėjimas laivybos industrijos pažanga labai ribotas, todėl eisiu pasiieškoti geresnio užsiėmimo; netrukus stabteliu pasižiūrėti, kaip žmogėnas iš Pietų Afrikos tratina senyvą labai garsų astronautą. Vieną iš tų, kurie iš kosmoso grįžo su kažkuo labai panašiu į balsą, sklindantį kaip radijo bangos. Savaime aišku, nepraleidžiu progos ir vyruko pasiteirauju, kas per velnias buvo tai, ko jie klausėsi viršuje, ir senasis astronautas, nepaliaudamas šnopuoti, atsako, jog tai buvęs balsas. Bičiuli, tai buvo balsas, kad ir ką jie tvirtintų, tai buvo balsas. Ant grindų sėdi moteris, plėšia nuo vokų dirbtines blakstienas ir klausosi vilties šeimininko, ar šis paneigs senojo astronauto teiginius. Vilties šeimininkas — kresnas tailandietis, apsivilkęs marškinėliais su užrašu VILTIES ŠEIMININKAS. Kresnasis tailandietis sako, kad ten, viršuje, ir čia, apačioje, tėra vienintelis balsas, ir tas balsas niekur nesislapsto, jis įsakys visiems savo angelams atlyginti mums už tai, ką padarėme, taip pat už tai, ką pamiršome. Savaime aišku, man pasirodė, kad paskutinius žodžius jis ištarė žiūrėdamas į mane, nors negaliu to tvirtinti. Tiesiog man atrodo, kad pasikorusiojo namuose kiekvienas pasijustų budeliu. Tiesą sakant, neatėjau čia ko nors parduoti, atėjau todėl, kad mane pasikvietė vienas dėkingas klientas, jaunas verslininkas kinas, ir kad pastaruoju metu jaučiuosi tarsi dėžutėje nešiojami mirusiojo pelenai. Baltosios liepsnos, egzotiški gėrimai, kokainas, GPG, šokiai ant denio ir mėnulio pilnatis.

Veikiausiai miegojau ir veikiausiai ne vieną dieną, bet vis dar esu laive, apartamentų dydžio kajutėje su japone, apkvaitusia nuo žydrųjų adatų, tylia, švelnia ir malonia, tarsi gera žinia prastai dienai baigiantis. Graži mergina, vardu Čija, man papasakoja, kad jos tėvas dienas baigė Paryžiuje, ritz viešbutyje, kaip ir daugelis dažnai per televiziją rodomų savižudžių, ir išsyk vieną po kito išvardija ilgą sąrašą nemalonių pojūčių, kurie apninka po padirbtos žydrųjų adatų chemijos. Nemalonumai lengvi tarsi šešėliai snapučių, linguojančių ant baltų sienų. Nemalonumai, kuriuose kiekvienas, pakliuvęs į žydrumo priklausomybę, atranda keistą pasitenkinimą. Šiaip ar taip, nieko keisto. Saldi priklausomybės nuo skausmo rutina. Būtų labai nuobodu, jei mano apsinuoginusi bičiulė Čija nebūtų užsidegusi likusią nakties dalį dulkintis; ji nori gerti šampaną ir žiūrėti į žiburius Batervorto pakrantėje, pilnoje keltų, ligoninės laivų, kazino ant vandens ir ginklų prekybos punktų.

Lovos užtiesalas čia garstyčių spalvos, apmušalai ir užuolaidos — raudoni, o šalia lovos pamerkta gyvų gėlių. Jokių jūrinių spalvų. Tiesą sakant, sveikintina, nes nežinia dėl kokios priežasties man nelabai suprantama, kodėl jachtoje išsyk pasijunti kvailai. Televizorius daugiau nieko nerodo, išskyrus fotografijos kanalus su besikeičiančiais statiškais nereikšmingų buities daiktų vaizdais: lempų, elektros prietaisų, antenų, kėdžių, peleninių... jokių žmonių, todėl ilgai be baimės to žiūrėti neįmanoma.

Čija ką tik išsimaudė, ir vanduo tebėra šiltas. Nusimetu drabužius ir panyru į vonią. Čija nuogutėlė guli ant lovos ir verkia, nieko baisaus, tai nejaukumo sukeltas verksmas. Krokodilo ašaros, kuriomis palydimos akimirksniu išgalvotos istorijos, jos visos liūdnos, kai kurios ką nors primena, kitos visiškai absurdiškos. Žinau, kad tas istorijas ji prasimano, pati man sakė, nes jau niekas negali papasakoti tiek istorijų, ir akivaizdu, kad Čija — ne Kambodžos kekšė, o veikiau mažutė princesė paveldėtoja.