Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Išėjęs iš viešbučio pasigaunu velorikšą ir iš lėto pajudame link Kinų kvartalo. Savaime aišku, vis dar matau jos veidą šalia krautuvėlių, kur kinai prekiauja audiniais, ir šalia drakonais bei gėlėmis puoštų fasadų, bet tai jos veidas iš fotografijų. Moters veidą fotografijoje prisimeni dar ilgai, nors ją pačią esi seniausiai pamiršęs. Pamenu poliaroido spragtelėjimą ir sekundes, kai ant popieriaus ryškėja vaizdas. Nei jos balso skambėjimo, nei jos pačios nepamenu. Tik palengva ryškėjantį vaizdą, kol galiausiai jis virsta fotografija.

Pagyvenę musulmonai mina savo dviračius su didiesiems verslininkams būdingu atsainumu. Taip lėtai, kad, atrodo, visas miestas velkasi jiems iš paskos. Penangas — neskubriausias pietryčių Azijos miestas. Vienintelis, kuris balansuoja ties ekonominio augimo riba ir žadina visų gretimų miestų išdidumą. Penange dangoraižiai kyla tingiai, nėra ko lyginti su pasipūtėliškais Honkongo ar Singapūro dangoraižiais. Vaikai nuleidę galvas koja už kojos slampinėja prekybos centrų pasažais, akies krašteliu apžiūrinėdami vitrinas.

Penangas gyvena savo ritmu.

Penango žmonės nelydi akimis lėktuvų, ir lėktuvai Penange leidžiasi su nakties vagišiams būdingu diskretiškumu.

Penangas — tai neskubančiųjų rojus.

Kai parduotuvės jau uždarytos, ramiai, kaip nuo vienos degančios žvakės pridegant kitą, atgyja naktinė prekyba.

Priešais Lebu Čulijos šventyklą muzikuoja grupelė. Skardinių būgnelių muzika. Vaiduoklių ieškotojų procesija blaškosi po Kinų kvartalą, nes tie žmonės tiki, kad egzistuoja rankovėje gyvenantys vaiduokliai, jų turi kiekvienas žmogus, ir kad būgnelių garsas bei mosavimas vėliavėlėmis vaiduoklius pažadina, išgena ir jie gatve žemyn grįžta į šventyklą, kur nieko netrikdydami gali miegoti toliau.

Penangas suburia savo vaiduoklius ir ramiai, be jokios baimės su jais derasi.

Atsisėdu užkandinėje šalia uosto. Beveik pakrante plaukia keltai, vištieną ant iešmo su satei padažu ir alų pardavinėja atskirai, ir tai atsieina pigiai. Jau kone naktis, ir nėra dėl ko sukti galvos.

Dabar kišenėse netrūksta pinigų. Dabar mano lagaminas pilnas chemijos, kurios dar ilgai pakaks. Dabar vieną po kitos galiu skinti dienas ir vieną po kitos pamiršti, kad manęs jos nevargintų. Dabar žinau, jog rytojaus dieną, kad ir kas nutiktų, man nieko nebus nutikę.

Po vakarienės pasivaikščioju paplūdimiu, po pasivaikščiojimo su velorikša nuriedu ligi vienos iš Lebu Viktorijos diskotekų. Pakeliui prasilenkiame su australų regbio žaidėjų komanda, jie vilki treningus ir atrodo visi kaip vienas; taip pat sutinkame simpatiškas šiaurietes, jos mums šypsosi iš savo vežimėlio ir kažką sako, bet nei aš, nei mano senas vairuotojas indas nesuprantame. Tai gali būti meilės žodžiai, bet, galimas daiktas, jos nori sužinoti, kaip patekti į paplūdimį. Jei viskas, kas panašu į meilę, būtų tiesa, dieve mano, šis pasaulis būtų kitoks, jis būtų geresnis ir net patys juodžiausi sapnai kamuotų tik po neapsakomai laimingų dienų. Bet galų gale nenukrypkime, juk katedros varpai, kurie šlovina dievą, yra tie patys, kurie kartkartėm skelbia gedulą. Ties diskotekos įėjimu riogso nežmoniškai didelė apsinuoginusi neoninė mergina, kojas mirkanti šampano taurėje. Reikia sekti ženklus, ir dauguma ženklų — gryniausia painiava, bet, laimė, yra ženklų, kurių neįmanoma nesuprasti.

Neapšviestame automobilių aikštelės kampe sugraibau kokos maišelį, šniaukšteliu dozę ir tučtuojau, pirmajam smūgiui numalšinti, nuryju vieną geltonąją. Prie įėjimo būriuojasi galybė merginų malajiečių. Savaime aišku, man laukti nereikia, bičiuliai durininkai mane pasitinka plačiai šypsodamiesi ir padeda prasisprausti pro minią. Viskas atlikta labai subtiliai. Nieko panašaus į kvailą pasitenkinimo jausmą, kokį jauti be eilės įsmukęs į diskoteką.

Išgeriu alaus ir darsyk save pasveikinu su tokia puikia diena. Švaria ir nuostabia.

Jaučiuosi kaip žmogžudys, sudeginęs gumines pirštines. Įsitikinęs, kad pirštų atspaudai, rasti mano paties gyvenime, nebus mano.

Mirusi muzika su ką tik iš Londono atvykusiais diskžokėjais. Nūdienos jaunimėliui mirusi muzika patinka. Mechaniški, prakeiktai lėti ir prakeiktai geri ritmai. Ji vadinama mirusia muzika, nes švelniai dera prie morfino derivatų, lyg išvargęs Hamelno fleitininkas vestų paskui save miegančias žiurkes.

Žiurkės miega atmerktomis akimis, nes naujoji chemija po pagalve saugo nenutrūkstančios euforijos nuotrupas. Daug veiksmingiau nei ankstesni migdomieji iš karvės odos, nuo kurių vaikai užmigdavo akimirksniu ir pernelyg dažnai mirdavo po šviesiomis tviskančių greitkelių iškabomis, sukniubę po savo mėgstamų filmų reklamomis.

Vienas vaikis iš Kvala Lumpūro nė neklausęs įbruka man dešimt žydrų ampulių. Nereikia ypatingos vaizduotės, kad suvoktum, jog kokainas užgoš švelnias geltonąsias ir galiausiai veršis per kraštus, ir nerasi geriau už porą žydrųjų ampulių, kad su miegančių, patenkintų žiurkių romumu nusileistum ant žemės ir ten, laimės kvaitulio apimtas, sušniaukštum pirmuosius miltelius ir vėl pereitum tą patį ratą ir sugrįžtum prie baimės, kuri visada tyko euforijos pabaigoje, tuomet geriausia su kuo nors pasidulkinti ir bent trumpai pasimėgauti svetima baime arba pasigerti, arba palaimingai riedėti su velorikša iki viešbučio ir užmigti vienam ar su keliais bičiuliais, kurie liko kambaryje ir, galimas daiktas, tebelaukia lyg sužadėtinė kareivio.

Dar viena diena palaimingoje Malaizijos pakrantėje.

Esu pakartotinai miręs.

Chemijos realybės taip pat ilgi pirštai.

Linksmose Penango diskotekose jaunimėlis lėtai juda mirusios muzikos ritmu, o australai regbio žaidėjai kilnoja nuo žemės malajietes merginas, tarsi šios būtų taurės su bordo vynu.

Vienas bičiulis paklausia, ar neprisidėčiau prie jo žmonių, tad užlipu į antrą aukštą, įrengtą virš šokių aikštelės, ir viename kambarėlyje randu galybę argentiniečių verslininkų, o stiklinį stalelį jie nukrovę kuo tik širdis geidžia: koka, savaime aišku, piliulėmis ir ampulėmis, ir žydrosiomis adatomis, atrodo, jiems tetrūksta mano chemijos, ir visi žino, kas esu ir kuo prekiauju, o pinigų jie turi tiek, kad pakaktų nupirkti visai salai, na, galbūt ne visai, bet vis tiek daug. Parduodu jiems įspūdingą kiekį ilgalaikių ir trumpalaikių atminties slopintojų, jie manęs klausinėja apie vakardieną, bet apie vakardieną aš nieko nežinau, tada jie pasiteirauja, gal ko norėčiau, ir aš pasiimu rinkinėlį ir butelį moet.

Ispaniškai kalbamės apie La Platos upę, ir aš neturiu supratimo, ką čia mes šnekam. Vienas jų vardu Alechas, jis, regis, prisimena mane iš Buenos Airių centre esančio klubo, kai sėdėjau per dešimt žingsnių nuo paties Maradonos, dar jis klausinėja apie mano žmoną, ir aš, savaime aišku, atsakau, kad mano žmona mirusi, pateko į avariją, nors esu tikras, kad tai netiesa, o vyriškis atrodo nuoširdžiai sutrikęs ir po kiek laiko sako:

— Ji buvo labai graži moteris.

Ir aš, žvelgdamas į grindis, į žydrą dangą po stiklo staleliu, atsakau:

— Taip, iš tiesų ji buvo labai graži.

Nors nelabai suvokiu, ką šneku.

Pasiklydau Džordžtauno kalvose. Mane išvargino priverstinė amfetaminų euforija. Viešnamyje palikau skrybėlę. Užsnūdau kino salėje. Ant molo iš kažkokio vaiko išlošiau šimtą dongų, bet juos pamečiau. Kad ir kiek akmenų svaidžiau, į žuvėdras niekaip nepataikiau.

O jis numušė dvi.

Sutikau moterį, kuri teigia esanti tavo motina, panašu, kad jai neapsakomai sekasi.

Leidausi apgaunamas žydrųjų adatų pardavėjo ir iškenčiau nykiausią liūdesį, kokį tik galima įsivaizduoti. Prekeiviai iš Birmos mane pasikvietė vakarienės, bet vėliau vienas jų dėl kažkokios mano replikos skėlė antausį ir dar dėl to, kad prancūzų restorano tualete norėjau padaryti tai su jo žmona. Kitas birmietis, be galo panašus į žmogų, kurio visiškai negaliu prisiminti, veikiausiai į tolimą giminaitį, išsitraukė peilį. Nieko įspūdingo su juo nenuveikė. Neatrodė, kad jis galėtų nužudyti kitą žmogų, nors tokių dalykų tiesiog taip, iš pirmo žvilgsnio, niekada nepasakysi.