Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Užsimerkęs anapus lango regiu taifūną, paskui — prie stalo sėdinčią moterį, bet stalas visai tuščias. Sėdi sunėrusi rankas, tokia rimta, kad atrodo juokinga. Tokia povyza, tarsi ketintų netrukus ištarti: mums reikia pasikalbėti.

Sėdžiu viename iš Dong Khoi barų Ho Ši Mino centre. Jau dešimta vakaro. Už lango nieko nėra. Ano vakaro TT užtraukė tą pigų liūdesį, kurį taip troškau numalšinti žole, leksatinu ir šešiomis skardinėmis alaus. Peru, netoli Limos, prie zoologijos sodo sudužo lėktuvas. Mačiau per televizijos naujienas. Liūtai suėdė kone visus lavonus.

Baro gilumoje su peiliu rankoje sėdi žmogus. Peilis medžioklinis, panašus į tuos, kuriais šernams nudiriama oda. Manau, jis tam ir naudojamas, nors nesu didelis žinovas. Peilis bet kokiu atveju įspūdingas. Šalia vyriškio sėdi kokių penkiasdešimties metų moteris, nors jos kūnas atrodo kaip trisdešimtmetės. Įspūdingos linijos. Bare žmonių nedaug. Du kostiumuoti vietnamiečiai su kaklaraiščiais ir vienas masyvus, į cemento maišą panašus indas. Žmogus su peiliu laiko įsmeigęs peilį į stalą. Pagavęs mano žvilgsnį, pakelia ranką ir pasisveikina. Paskui pakviečia padavėją. Šis prieina, tada vyriškis kažką jam pašnibžda į ausį. Paskui padavėjas sugrįžta prie baro.

— Džentelmenas nori pakviesti kartu su juo išgerti taurę šampano.

Priimu jo kvietimą ir paskui, savaime aišku, einu link jo staliuko padėkoti.

— Sėskis, bičiuli.

Atsisėdu priešais vyriškį, moterį ir peilį.

— Jūs čia vienas?

— Taip.

— Apgailestauju. Čia prasta vietelė būti vienam. Nors visi čia tokie. Mano moteris pasakė, kad jei reikėtų su kuo nors mylėtis, pradėtų nuo jūsų.

— Dėkui.

— Mes iš pietų, ne iš šių pietų, iš Jungtinių Valstijų. Geri žmonės. Aš esu pažadų tesėtojų bažnyčios pastorius. Ar esat ką nors apie mus girdėjęs?

— Manau, kad taip, veikiausiai Arizonoje, nors nesu tuo visiškai tikras.

— Mes laikomės savo pažadų, šiandien apie daugelį žmonių to pasakyti negalima.

Moteris šypsosi. Jos suknelė trumputė, krūtys įspūdingos.

— Pirmiausia norėjau pasidulkinti su indu, bet, pamaniau, pernelyg karšta, kad pakęsčiau ant savęs mėsos kalną. Todėl pagalvojau apie jus.

— Jaučiuosi pamalonintas.

— Galim eiti į mūsų viešbutį, jis gatvės gale. Mano vyras mūsų palauks čia.

Žinoma, aš sutinku. Moteris pakyla, ir aš pakylu, išeiname iš baro į gatvę.

Vyriškis toliau siurbčioja šampaną ir apžiūrinėja savo peilį.

Viešbučio kambarys geltonas. Sienos, apmušalai, lovos užtiesalas — viskas geltonos spalvos. Moteris paprašo išsitraukti jį ir glamonėti, o pati tuo tarpu įkiša ranką už kelnaičių ir liečia save tol, kol patiria orgazmą. Stebėti orgazmą patiriančią moterį tas pats, kas stebėti elektrinį traukinį — nėra ką daryti, bet visai smagu. Paskui ji nusimeta drabužius, atsistoja keturiomis ir paprašo, kad jį įkiščiau, ir aš, savaime aišku, taip padarau. Tokia moteris kaip ji veikiausiai yra galybės puikių plastinių operacijų rezultatas, bet tai nieko nekeičia. Kovojantis kūnas visuomet geriau už pasidavusį kūną.

Ji garsiai rėkia. Keistai perdėtai, tai sukelia tam tikrą nesmagumą. Mano penis nėra pernelyg didelis ar bent jau ne toks didelis, kaip norėtųsi, jis įsliuogia ir išnyra, pradingsta ir pasirodo, žaidžia joje tarsi kūdikis pripučiamame baseine.

Sugrįžę į barą vyriškį randame sėdintį ten pat. Vietnamiečių ir kūningojo indo nebėra. Jų vietas užėmę kiti žmonės. Turistai ir laikrodžių pardavėjai ir priešais videoaparatą besistaipanti kokių dešimties dvylikos metų mergaitė.

Palydžiu moterį prie staliuko, bet pats neprisėdu.

— Pažadų tesėtojai. Mums atmintis yra šventa. Negali tesėti to, ko neprisimeni. Šiuo peiliu jau esu pribaigęs bent tris atminties naikintojus.

Apie šiuos žmones buvau girdėjęs Bankoke, galbūt kada nors anksčiau. Atminties naikintojų žudikai. Promises keepers. Pažadų tesėtojai. Baltosios Amerikos juokdariai. Nemaniau, kad jie taip toli nuėję.

— Oro uoste nutvėriau tokį skandinavą su kupinu lagaminu.

— Kupinu ko?

— Nežinau, be kodo nėra galimybių atidaryti tų griozdų. Bet savo elektroninėje atmintinėje turėjo galybę sąrašų. Kaip sekėsi viršuje?

Moteris atsako, kad viskas praėjo puikiai, nors didelio entuziazmo jos žodžiuose nesigirdi. Nesijaučiu dėl to įžeistas ar panašiai. Moteris pareiškia, kad aš ją mušiau, ko išties nebuvo. Žmogėnas atrodo patenkintas.

— O dabar, jei neprieštaraujate, geriau eikite. Turiu pasikalbėti su žmona.

Su malonumu pasišalinu, prieš tai dar spėju pamatyti, kaip jie žiūri vienas į kitą. Vyriškis su peiliu ir jo žmona — žiaurieji pažadų tesėtojai.

Jis žiūri į ją tarsi žmogus, žvelgiantis į šulinį, ir ji žiūri į jį, tarsi būtų ten įkritusi ir jau palaidojusi visas viltis.

Meilė — tai milijonas įvairiausių ligų.

Tad išeinu iš baro ir patraukiu į viešbutį, sraigtasparniai vis kliudo antenas. Dangus beveik juodas. Pragariškai karšta, nors jau vėlus metas. Vargšelis skandinavas nebegyvas, o mano lagaminas keisčiausiu būdu atsekė paskui mane. Gali būti, kad man, nepaisant nieko, ir toliau pavyks suktis šiame versle.

Rytą praleidau paplūdimyje šalia Kan Džio prekyvietės. Paplūdimys ne pats geriausias, bet nieko geresnio šalia Saigono nesurasi. Vanduo švarutėlis, ir giedrą dieną galima įžiūrėti Vung Tau pusiasalio kalvas. Diena, savaime aišku, pasitaikė debesuota, ir matėsi tik Vietsovpetro terminalai. Tai seniai apleisti rusų naftos terminalai. Rusai viską paliko ir pamiršo, kaip kavinėje pamirštamos pirštinaitės. Lygiai taip pat elegantiškai. Mergaitė, prekiaujanti ananasais, pasakojo, kad amerikiečiai planuoja vėl pradėti jų eksploataciją, nors ji pati nemananti, kad šioje zonoje dar likę naftos. Ir tai ji sako ne šiaip sau, ne, ji daug metų rankioja paplūdimyje kriaukleles. Atsidėjęs išklausiau aiškinimų. Ir nupirkau iš jos ananasą.

Mergaitė dar kurį laiką pasėdėjo šalia. Trumpais įgudusiais judesiais supjaustė ananasą. Jis pjaustomas išilgai nedideliais gabalėliais. O paskui dalijamas suėmus už lapų. Ji labai graži mergaitė ir puikiai darbuojasi peiliu. Man pasirodė, kad šiuodu dalykai labai pritinka.

Atrodo, būsiu prisnūdęs ant smėlio. Mane pažadino lėktuvas. Lėktuvo gausmas. Savaime aišku, tą pat akimirką pasijutau kaltas. Nes kai kurie visuomet jaučiasi kalti užsnūdę ir, staiga pažadinti, dedasi visai nemiegoję. Tarsi kas juos kaltintų:

— Tu užsnūdai?

O jie nežinia kodėl viską neigtų.

Savaime aišku, aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios.

Naktį, jau gerokai po dviejų, šoku su vietnamiete mergina, kuri baigė mokslus Europoje, ji viską puikiai pamena ir viską man papasakoja. Apie žaliuojančius Olandijos laukus, ūkanotą Londono dangų, madingą muziką, visų žurnalų pavadinimus, doktoratą apie mirusias kalbas Kembridžo universitete, apie pavogtą dviratį ir vaikiną iš Brikstono, kurį buvo įsimylėjusi iki ausų. Tikras merginos vardas yra Hiang, bet Londone visi ją vadino Fu dėl stulbinančio panašumo į labai žymią japonų aktorę, kurios nesu nei girdėjęs, nei regėjęs, nors ji daug filmavosi Holivude, ir visa kita. Fu atrodo labai protinga mergina, kurią kitame pasaulio krašte apgavo vaikinas, ir dabar ji sugrįžo namo slaugyti senyvų tėvų, ir vienas dievas žino, ar jie išgyvens per žiemą. Jos motina, be kita ko, pagimdžiusi devynis vaikus, ir visos — mergaitės, dabar išsibarsčiusios po pasaulį: dvi Australijoje, kitos dvi — Paryžiuje, viena — Romoje, kitos dvi žuvo per lėktuvo katastrofą, o Fu, ne pirmus metus gyvenanti Londone, nusiminusi, sugniuždyta, bet vis dar gyva, svajoja kaip galima greičiau viską pamiršti. Jaučiuosi veik priverstas pasakyti jai, kad kaip tik toks ir yra mano verslas, bet ji teigia niekinanti atmintį malšinančius cheminius preparatus, ji pavartoja būtent šį žodį, ne kokį kitą, turiu galvoje „niekinanti“. Paaiškinu jai, kad, šiaip ar taip, esu nušalintas agentas, dievai žino, galbūt visiems laikams.