Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Feunango motina pašaukia mus iš svetainės, mergina sako, kad, kaip ir visos motinos, ji miega nedaug, jautriu medžiotojų miegu, ir kaip visos motinos, kad ir kaip tylu būtų, nujaučia, kada namuose lankosi svetimas žmogus.

Ji apsisiaučia balto šilko chalatu, kurį parsigabeno iš Milano, bet tai nereiškia, kad aš tiek daug išmanau apie chalatus, tiesiog ji pati man tai pasako. Apsimaunu kelnes, ir mudu einame į tamsoje skendinčią svetainę, nutviekstą vien monitoriaus šviesos.

Feunango motina pasisveikina ir mane atpažinusi šypsosi, nes reinkarnacijos programų atmintis tokia pat gera kaip jų savininkų, o mirusios Feunango motinos atmintis, regis, buvusi ypatinga.

— Aš pamenu jus ir jūsų pastangas išvaduoti mano sūnų iš mano pačios prisiminimo. Jūs nė neįtariat, kaip man skaudu, kad mano vargšelis Feunangas niekada nepasinaudos jūsų atgabenta nuostabiąja chemija.

— Labas vakaras, ponia. Tebus jums žinoma, kad ir aš apgailestauju.

Taigi mes atsisėdame šalimais. Prie Feunango motinos. Taip arti monitoriaus, kad galiu įžiūrėti jos akis, to dar neteko matyti, ir jos akyse atsispindi skausmas moters, kuri sugrįžo iš mirties pamatyti tai, ko matyti visai nenorėjo, kuri sugrįžo į dabar jau niekam nereikalingą gyvenimą.

Feunango sesuo nežiūri į monitorių taip, kaip žiūrėdavo Feunangas, ir abi moterys tai žino.

— Ji niekada nenorėjo mano sugrįžimo. Ji mylėjo mane, kol buvau čia, bet ne po to. Ji niekuomet su manimi nesikalba, tik laukia, kol baigsis laikas ir aš pradingsiu amžiams, ir nežmoniška būtų ją kaltinti. Reinkarnacijos programa tai įvardija, bet ir ji negali blokuoti jausmų, kaip ir turi būti, sūnaus mirtis mane galutinai prislėgė. Tik nemanykite, kad man tai rūpi. Kartą jau buvau išmokusi laukti mirties, tai man padės ir šįsyk. Paskutinėmis dienomis visą mano laiką užima vien skausmas dėl Feunango mirties, nes tokio skausmo man dar neteko patirti.

Feunango motina kalbasi tik su manimi, ji žino, kad duktė jos nesiklauso.

Feunango sesuo į monitorių žiūri kaip į fotografijų albumą, kur nieko daugiau nematyti, vien praeityje sustingęs prisiminimas.

— Kad jau esate čia, norėčiau būti tikra, kad ji visa tai pamirš. Visas mirtis ir šią absurdišką reinkarnaciją. Be jos, aš daugiau nieko neturiu, ji mano vienintelė duktė, ir nors jai sunku patikėti, net ir būdama čia, tebesu jos motina.

Feunango sesuo išeina iš kambario.

Atvaizdas monitoriuje palydi ją žvilgsniu, aš sėdžiu šalia jos, ji pažvelgia į mane, paskui jos akys nuklysta į langą, tarsi iš kitapus galėtų matyti Bankoką, ir aš paklausiu, ar išties ji gali jį matyti, ir ji tučtuojau atsako, kad ne. Ji negalinti jo matyti. Nemato nieko daugiau, tik lango stiklą.

— Iš čia Bankoko negaliu matyti. Negaliu matyti miesto, koks jis yra dabar, tegaliu prisiminti, koks buvo anksčiau.

Paskui ji paklausia, ar ilgai ketinu čia viešėti, klausia mandagiai kaip nuobodžiaujantis turistų gidas.

— Ne, ponia, visai neilgai.

— Tuomet naudokitės proga ir gerai leiskite laiką, — prataria Feunango motina ir užsimerkia, tada paklausiu, ar ji pavargo, ir ji atsako, kad taip, o paskui lyg rūpestinga gyva motušė sako, kad prieš išeidamas užvalgyčiau, nes vaikai dabar jau veik nevalgo, ir dar man sako: pasirūpinkite ja, kol dar esate čia, o paskui, būkit malonus, išeidamas nekelkite triukšmo.

Paskui Feunango motina užsnūsta, nes jau vėlu, ir kai išeinu iš svetainės, iki lifto mane nulydi Feunango sesuo, o kai lifto durys atsidaro, ji tik pamojuoja ranka, nei atsisveikina, nei nieko.

Geras laikas pasibaigė. Bankoką užklupo musonas, kvėpuoti be kaukės gana sunku, todėl, nors tai prieštarauja mano įsitikinimams, wireless road word trade center įsigyju vieną dviem valandoms. Bankokas virto ištisu parduotuvių rajonu. Visa Azija tapo didžiuliu prekybos centru su neramiu upių, supančių miestą, gyvenimu. Tik vanduo dar gelbsti Aziją nuo visiško žlugimo. Dar kaitra ir moskitai. Velniop visa tai. Kojos nėra kur padėti. Visi į barikadas.

Gyvenimas tėra parduotuvių rajonas, kuris užsidaro vienąsyk ir visiems laikams.

Septintą valandą gaunu tyrimų rezultatus.

Savaime aišku, atsakymas teigiamas, ir, savaime aišku, aš esu atleistas.

Prisėdau pavakarieniauti šalia šventojo miesto. Šalia budos, kurio vienu žvilgsniu neįmanoma aprėpti.

Kai sugrįžau į viešbutį, kambaryje jau lūkuriavo už prekes atsakingas agentas.

Jis vakarietis. Veikiausiai švedas arba danas, žodžiu, skandinavas.

Ir visą laiką šypsosi. Skandinavams būdinga šypsotis tuomet, kai nėra jokios būtinybės.

— Medžiagas ir sąrašą atsiėmiau.

— O kaip likę užsakymai?

— Jau turime žmogų, dirbantį šioje zonoje. Tu nesijaudink, ilsėkis. Jei ir toliau taip seksis, pasieksi nušalinimo rekordą.

— Manau, tai pirmas kartas.

— Visuomet būna pirmas kartas.

Man nepatinka būti kambaryje su žmogum, kurio nesu kvietęs, todėl susirenku daiktus ir išsikviečiu taksi.

— Kur važiuosi?

— Į oro uostą.

— O paskui?

— Dar nežinau. Ten, kur skris lėktuvai. Atleisk, bet man nepatinka tavo darbas, o jei nepatinka tavo darbas, galimas daiktas, nepatinki ir tu.

— Nesirūpink, tavasis man irgi nepatinka. Rytų Europoje su chemija dirbau trejus metus, paskui pasiprašiau perkeliamas į administraciją.

— Niekas nesiprašo perkeliamas į administraciją.

— O aš pasiprašiau.

— Kodėl?

— Nežinau, galbūt dar jaučiu simpatiją prisiminimams.

Vadinasi, kompanija pateko į visiško nesusipratėlio rankas.

Niekas nesamdo žydų dirbti dešrelių fabrike.

— Kiek dar man liko?

— Tu neperėjai daugybės patikrinimų, susimovei Arizonoje, kita vertus, labai stengiesi, žaibiškai orientuojiesi, gerai pažįsti zoną, be to, nereikia pamiršti, kad niekas nesidrasko dėl paskyrimo į Indokiniją, todėl jie pasirengę suteikti tau dar vieną ar dvi galimybes. Tai tik informacija iš koridorių. Bet pats supranti, kaip būna.

Savaime aišku, visi suprantame, kaip būna: durys pasako tai, ką žino koridoriai.

Durimis mes, agentai, vadiname vadovaujančią grupę. Kai durys atsiveria, nuosprendį sužino visi. Jei kas nors koridoriuje tau praneša, kad esi miręs, gali ramiai ieškotis darbo kitur, nes durys mažiau nei per savaitę praneš, jog esi atšaukiamas. Koridorius toks pat patikimas kaip žirgų lenktynės su vieninteliu dalyviu.

— Vadinasi, koridoriuje aš dar gyvas.

— Atrodo, kad taip.

Išeinu iš kambario ir palieku savo bičiulį daną sėdėti ant lovos, jo veide tebevypso ta siaubinga šypsena, nukarusi lyg negyva žiurkė katino nasruose.

O dainose yra žodžiai, kad po lietaus nušvinta saulė, o paskui vėl lyja. Netiesa. Po lietaus ir vėl lyja, ir traukinyje, vežančiame iš oro uosto, tegaliu mąstyti apie tuščią laiką, kuris manęs laukia, ir apie keistą man priskiriamų nušalinimų sąrašą, ir apie kvailą agentą daną, ir apie jo kvailą simpatiją prisiminimams.

Kai sode reikia sušluoti sudžiūvusius lapus, svarbiausia — pasirūpinti sodu.

Tvyro tokia kaitra, kad nesuklysi pamanęs, jog dabar rugpjūtis, nors išties jau lapkritis. Kambario grindys medinės, o sienos išklijuotos tapetais. Ištapetuotos nuo viršaus iki apačios. Žalsvais ir melsvais ornamentais. Stambios melsvos linijos sumišai su plonytėmis žalsvomis linijomis. Nieko naujo. Viešbutis tikrąja šio žodžio prasme pastatytas ant didžiojo Hanojaus ežero. Baseiną nuo vandens paviršiaus teskiria du metrai. Vanduo virš vandens. Absurdiškai racionalus viešbutis. Ateitis, kurią įsivaizdavo praeityje. Nuostabi ateitis, kuri niekaip neateina. Mane visi pažįsta. Esu čia buvęs anksčiau, bet vis tiek man niekas nepažįstama. Tačiau niekas ir nestebina. Prie baseino tėra penki japonai, jie sėdi po dirbtinėmis palmėmis eilute sukabintuose baltuose hamakuose. Verslo žmonės. Savaime aišku, girdėti ta neįsimintina muzika, kuri skamba visur: lėktuvuose, liftuose, laukiamuosiuose. Atrodo, kad ta muzika vaidenasi.