Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Jai maždaug šešiasdešimt, ir kai ji šalia manęs nusirengia, jaučiuosi lyg atėjęs pasimelsti į apgriuvusią šventyklą. Jos kūnas galėjo puikiai atrodyti prieš du dešimtmečius, bet to jau niekada nesužinosi. Mudu bučiuojamės nuogi, bet nesimylime. Kai ji užmiega, pasiimu savo pinigus ir išeinu.

Ne tik upes — viską, absoliučiai viską reikia užmiršti.

Visada yra kažkas, dėl ko žmonės mano, kad juos lydi sėkmė. Mano bičiulis prekybininkas iš Kioto įlipo į paskutinį vagoną paskutinio traukinio, iš Kobės stoties išvykusio prieš sprogstant zarino bombai, todėl jis įsitikinęs, kad gyvenimas jam šypsosi ir netgi šaukia jį vardu. Žinoma, yra nemalonus dalykas, susijęs su vaikų viešnamiais Tailando pietryčiuose, tai jis labiausiai norėtų pamiršti. Jis pasakoja, kad tie vaikai tikri apsėstieji, kad jų kūnai kaip šėtoniukų, ir jų akyse dega pragaro ugnis. Vaikai šoka, geria, pjausto vienas kitą skutimosi peiliukais, bučiuojasi ir šlapinasi vieni ant kitų, ir mano bičiulis jau nebežino, ar ne geriau būtų buvę, jei būtų pavėlavęs į paskutinį traukinį, išvykusį iš Kobės stoties, nes išprotėję Tailando vaikai gadina jam gyvenimą, ir jo gyvenimas skęsta tarp diskotekų muzikos ir vien amerikietiškomis trumpikėmis mūvinčių ar visai nuogų Tailando vaikų. Mano bičiulis teigia, kad tai ne gyvenimas, ir, matyt, jis teisus, todėl, atsiskaitęs su juo, palieku mažutį prancūzišką restoranėlį, esantį netoli uosto, nebaigiu net vakarieniauti, nes kartais smegenys, išstūmusios savąsias istorijas, apsivelia svetimomis. Žmonės dažnai patys sau neleidžia visko pamiršti, tarsi norėtų ko nors atsikratyti, bet sudeginti nedrįsta, o išmeta į gatvę, kad pasiimtų kas kitas.

Todėl leidžiuosi į ramų pasivaikščiojimą Ham Ngi bulvaru, stengiuosi neimti nieko, ko atsisakę kiti, mąstau apie rytdienos užsakymus, stengiuosi išvengti laikrodžių pardavėjų, kurie išgarma iš parduotuvių ir persekioja turistus ligi pat jūros. Laikrodžiai jų lagaminuose rodo viso pasaulio laiką, nėra dviejų, rodančių tą pačią valandą, nei dviejų, nustatytų ta pačia data.

Vietos spauda aprašo nutikimą su trimis rusų verslininkais, kurie negyvi rasti Hanojaus viešbučio kambaryje, ir pavadina tai ritualine savižudybe. Trys kostiumuoti vyrai sėdi aplink stalą nukarusiomis rankomis su perpjautomis venomis.

Tai ne pirmas kartas. Šiais metais panašiai nusižudė bent šimtas keturiasdešimt. Visi — verslo žmonės. Visuomet viešbučių kambariuose.

Naktį skraidau apimtas vietinės chemijos euforijos. Laoso baltosios liepsnos užtaisytos staigiomis prislėgtos nuotaikos akimirkomis. Nykštukai sugniaužtais kumščiais, besislapstantys už cirko palapinės. Ir vokietė mergina, su kuria, rodos, susipažinau Berlyne, teiraujasi, ką čia veikiu, ir aš nuoširdžiai galiu prisipažinti, kad nežinau, ką jai atsakyti, paskui mudu patraukiam į rex terasą gerti tekilos ir šokame aplink kartoninius lokius, ir esame tokie girti, kad mūsų draugai vietnamiečiai, šiaip pasižymintys šventa kantrybe, neapsikentę mus ištrenkia lauk iš viešbučio, tad viskas užsibaigia ant upės kranto, kur šalia plaukiojančio viešbučio prisiperkame seno atmiešto kokaino ir skaičiuojame lėktuvus, kurie kaip dresuoti šunys čia pasirodo, čia dingsta virš džiunglių.

Šauni vokietė mergina Monika atvyko čia verslo reikalais; ji apnuogina krūtis, o jos krūtys tikrai įspūdingos, ir ji patikina, kad krūtys tikrai jos, paskui ji man čiulpia ir aš užbaigiu jos burnoje, pusę ji nuryja, o kitą išspjauna ir atsiprašo, tarsi palikusi lėkštėje nebaigtą valgyti maistą. Paskui mudu bučiuojamės, nes aš įsitikinęs, kad puiku bučiuoti moterį, kuri ką tik tau pačiulpė, arba apskritai moterį ar vyrą, kurie praleido su tavimi gerą laiko dalį.

Monika pasakoja daugybę dalykų apie Berlyną, bet tie dalykai man visai nerūpi. Ji pasakoja, kad policija išvalė Zoologijos sodo stotį, kaip po žmogžudystės išplaunamos virtuvės grindys, ir kad senojoje Šiaurės stotyje įsitvirtino turkai, ir tenai organizuojami gynybos būriai prieš naujas senųjų ultradešiniųjų gaujas.

Berlynas — vienas iš daugelio dalykų, kuriuos žinojau, bet pamiršau.

Kokaino potvyniai ir atoslūgiai mus išmuša iš vėžių, todėl niekaip nesiseka suderinti ritmo; kai aš pasirengęs jai duoti ugnies, ji jau nebeturi rankoje cigaretės.

Monika įmerkia kojas į upę, srovė čia tokia srauni, jog turiu stipriai laikyti, kad upė jos nenusineštų; viduryje, pačioje upės deltoje, stovi apšviestas bokštas, virš jo du sraigtasparniai įsijungę melsvas naktinių skrydžių šviesas; Monika leidžia upei numauti ir nuplukdyti savo batą; dar šiek tiek kokaino mums padeda akimirką susikaupti, bet paskui vėl pasijuntame išsiblaškę ir nuvargę.

Šios žemės žmonėms upė, visų upių vanduo suteikia nepamatuotos vilties.

Ir viskas atrodo taip gražu! Berniukai, mergaitės, bananų, arbatos ir alaus dėžės ir Halongo įlanka kartu su trimis tūkstančiais salų ir milijonais kalnų, nugrimzdusių jūroje tarsi prastai paslėpta drakono uodega, visa tai taip gražu, bet kartu visiškai niekam verta.

Iš viešbučio išeinu toks laimingas, veik bėgdamas, veik dainuodamas, tik netrukus mane įveikia gatvės karštis, imu prakaituoti ir dūstu, ir drebu, ir galiausiai krentu negyvas.

Atsipeikėju Raudonojo kryžiaus įstaigoje šalia paplūdimio, mane prižiūri į nuotaką panaši vietnamietė gailestingoji sesuo. Ne į bet kokią, o į konkrečią nuotaką. Į merginą, kuri, apsitaisiusi žydrai, Hujės huong gjam viešbučio terasoje šventė vestuves. Vietnamietės nuotakos per vestuves nesirengia baltai, jų apdarai būna žydri, žali, geltoni ar kokie tik joms patinka. Argi svarbu, jei galų gale viskas baigiasi, ir vaikštinėji sau, kyli aukštyn ir leidiesi, ir žiūri į dangų, ar išsisklaidys debesys; vaikai sėdi prie stalo paklusnūs lyg ančiukai, ir dienos tyko užpulti juos nelyg žudikai nutekamajame griovyje. Laukdami motinos. Laukdami tėvo. Keliu palei upę niekas negrįžta. Hujės rūmai apimti liepsnų, apsupti prancūzų kareivių. Namų svetainėse — nesprogusios bombos, garažuose — sulūžę dviračiai, o nuskendusių laivų salonuose — fortepijonai atvirais dangčiais.

Ir lyja, ir sutemsta, ir visas tas pasaulio liūdesys nieko nepakeičia.

Atsipeikėju Raudonojo kryžiaus įstaigoje šalia paplūdimio, mane prižiūri į nuotaką panaši vietnamietė gailestingoji sesuo. Angliškai paaiškina, kad ką tik patyriau epilepsijos priepuolį. Žodis „epilepsija“ man nieko nesako. Tik atpažįstu skausmą nugaroje, juodos šviesos blyksnį ir jausmą, lyg būčiau pabudęs kitoje vietoje, kitame gyvenime. Galbūt aš visuomet buvau epileptikas. Dabar jau niekaip nesužinosiu. Raudonojo kryžiaus įstaiga — viso labo brezentinė palapinė, tos palapinės kraštai pakelti, todėl gulėdamas lovelėje galiu grožėtis jūra ir Halongo kalnais. Prie jūros tiesiog ant smėlio pastatyta scena, apsupta žmonių, joje mažutė mergytė dainuoja japoniškai. Mergytės drabužiai šlapi, visi šlapi. Ir aplink stovintys žmonės, ir smėlis. Gailestingosios sesers paklausiu, kiek laiko išbuvau be sąmonės. Ji tikrai nežinanti, galbūt apie dešimt minučių. Dešimties minučių visiškai pakanka, kad per miestą praūžtų musonas ir paskui dingtų be pėdsakų. Mergytė nusiavusi batus.

— Dabar šventės.

Iš pradžių nesusivokiau, apie ką ji kalba. Po epilepsijos priepuolio gaivaliojamasi panašiai kaip po automobilio avarijos. Stebina visa, kas įprasta, ir supranti vien keistenybes.

— Dabar Halongo įlankos šventės. Suvažiuoja muzikantai iš visos šalies, bus net viena kita japonų grupė iš Okinavos.