Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Po to, kai tailandietis pasiūlo apvalią sumelę, kurios, savaime aišku, atsisakau, esu priverstas pranešti apie incidentą, bet galiausiai to nepadarau, nes vyrukas tikina, kad vaikas yra jo sūnus, ir jis trokšta jį išvaduoti iš beatodairiškos meilės velorikšos suvažinėtam labradorų veislės šuniui.

Tas šuo jam buvo viskas.

Taip kalba jo tėvas, ir iš tiesų pažvelgęs į vaiką matau, kad jis velnioniškai nusiminęs. Nosis įbesta į langelį. Kitas lėktuvas šalia mūsiškio stovi taip arti, kad keleivių veidus matome aiškiai kaip ir jie mūsų.

Vaikas tyliai sako:

— Geriau tie visi lėktuvai sudužtų.

Paskui užsimerkia tarsi laukdamas, kada jo noras išsipildys.

Kai atsimerkia, ano lėktuvo jau nebėra.

Po trijų valandų nutupiame Ho Ši Mino oro uoste. Kad ir kaip kvaila atrodytų, kai lėktuvas nusileidžia ant tūpimo tako, jaučiuosi keistai patenkintas. Akimirką pasirodė visiškai įmanoma, kad toks nedidukas vaikis nutrenktų tokį didelį lėktuvą.

Deguto mašinos debesų kelyje.

Tarp Hojano ir Hujės miestų Vietnamo pajūry asfaltuojamas kelias. Šalia manęs sėdinti moteris yra vietnamietė, o vyras — urugvajietis, visi jį vadina Darvinu. Vairuotojas — Jungtinėse Valstijose augęs vietnamietis. Automobilis didelis ir juodas. Manau, vokiškas. Mes visi bučiuojamės. Vairuotojas, žinoma, ne, tik moteris, Darvinas ir penkiolikametė mergaitė, kurią maniau esant jų dukrą, bet taip, regis, nėra. Nepamenu, kaip viskas prasidėjo. Darvinas yra neapsakomai geras chemikas, puikiai moka naudoti TT, sąvaržėles ir įvairiausius euforijos būdus bei slopinamuosius, taip pat čekišką raudonąjį dangų, kurio nuo Prahos gaisro neįmanoma gauti. Vairuotojas kartkartėmis žvilgteli į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, taria: Oh, boy! ir skubiai įsmeigia akis į kelią, nes posūkiai tarp uolų labai staigūs ir, tarsi to būtų negana, pavymui debesis skrodžia deguto mašinos.

Danguje matau dirižablį. Darvino moteris užsisegioja palaidinę, persisveria pro langą ir mosteli į dangų, kaip tik į dirižablį, skrendantį virš Hojano paplūdimio priešais China Beach.

— Darvinai, jie atskrido tavęs.

Mergaitė irgi apsirengia, mudu su Darvinu vis dar nuogi. Nesu tikras, ar suprantu, kas vyksta. Darvinas paduoda man kelnes.

— Apsirenk, atrodo, su tuo baigėme.

Paskui pasiūlo man taurę šampano ir keletą mažutėlių žalių pastilių.

— Veikia švelniai, bet greitai.

Ir išties, jau po dešimt sekundžių pasijuntu, tarsi mano kūnas būtų apvilktas Kalėdų Senelio kostiumu. Šilta, džiugu ir ramu.

— Mano žmonai atrodo, kad visi skraidantys objektai atvyksta pas mus. Jau šešeri metai, kai pasitraukiau iš laboratorijų. Dabar užsiimu vien bandymais. Nedidukė pagalba kasdienybei subalansuoti.

— Keista susitikti tokį chemiką kaip jūs tiesiog gatvėje.

— Jis visai ne gatvėje.

Tai atsako jo žmona. Dirižablis atsiliko nuo mūsų maršruto.

— Apgailestauju, jei išgąsdinau. Nuo to laiko, kai paliko laboratoriją, jis nuolat persekiojamas. Jis pernelyg vertingas, kad paleistų.

Moteris bent dešimt metų vyresnė už Darviną, tvirto sudėjimo. Kad ir kas į juos kėsintųsi, lengvai nepaims.

— Galėsime pratęsti vėliau...

Mergaitė šypsosi. Ir Darvinas šypsosi. Ir aš šypsausi gaubiamas įsivaizduojamo Kalėdų Senelio apdaro.

Nuostabus chemikas. Tokių jau nebeliko. Laboratorijos neteko tokių per nepaliaujamus patikrinimus, šykštumą ir narkotines medžiagas paaugliams. Pernelyg greita ir pernelyg paprasta.

— Geriausia chemija išrasta AIDS laikais, dabar galima dulkintis kiaurą dieną, tai pigiau ir smagiau. Yra trumpalaikių stimuliatorių ir žydrųjų į ledinukus panašių ampulių. Mane domina, ką jūs siūlote. Atminties vingių medžiotojai, jūs pernelyg skubate, nedovanotinai deginate neuronus. Nėra taip paprasta, kaip jūs manote. Prisiminimų ribos neištirtos. Jei galite, nepamirškite to.

Kitoje debesų kelio pusėje ligi Hujės miesto driekiasi džiunglės. Pravažiuojant pro trobeles kalnų papėdėje matyti nedidukai, vien televizorių ekranų apšviesti langai. Jau vėlu. Mergaitė ir moteris apsikabinusios miega ant užpakalinės sėdynės. Darvinas dirba kompiuteriu. Vairuotojas tylutėliai kažką niūniuoja. Kad ir kaip keista, visose trobelėse, visuose kambariuose televizoriuose nustatytas tas pats kanalas. Ekranas automobilyje neveikia, todėl nežinau, koks tai kanalas. Veikiausiai žinių. Vieną akimirką visuose ekranuose pasirodo sustingęs azijietiškų bruožų moters veidas. Kažkodėl kiekvienas sustingęs atvaizdas sukelia minčių apie praradimus arba mirtį.

Šios moters atvaizdas akimirką nutvieskia džiungles ir pranyksta.

Plaukioju viešbučio rex baseine; šis nuostabus pastatas karo metais buvo amerikiečių karininkų būstinė, o dabar jame knibždėte knibžda užsieniečių ir prekeivių iš šiaurės Vietnamo. Kiekvienąsyk, kai iškišu galvą iš vandens, girdžiu nuostabią muziką, veikiausiai mambą. Aplinkui baseiną šoka žmonės. Žavingos prancūzės ir nutukusios vokietės. Muzikos ritmu pilstomi gėrimai. Jau išlipau, įsisupau į chalatą, o viena moteris garsiai klausia padavėjo, kaip vadinasi daina, ir padavėjas taip pat garsiai jai atsako: Cha cha cha du loup!

Jis turbūt nori pasakyti: „Vilko ča ča ča“.

Kai baltosios šviesos manyje ima gesti, įkišu ranką į chalato kišenę ir sugraibau porą geltonųjų, kurios yra ne kas kita, kaip jaukūs čiužiniai, ant kurių galima pailsinti kūną po geros iškrovos. Baltosios šviesos Vietname taip išpopuliarėjo, kad turistai iš Bankoko paplūdimių atvyksta čia pripildyti galvas džiaugsmo. Baltosios šviesos išrastos Kambodžos laboratorijose, tačiau dabar gamyba ir visų pirma prekyba tapo vietnamiečių verslu. Žinoma, ir Europoje bei Amerikoje gaminamos baltosios šviesos, bet tai ne tas pats. Išvežti iš čia narkotikus taip pat sunku kaip ir nusišlapinti ant Ho Ši Mino kapo, o galbūt dar pavojingiau. Mažiau nei prieš savaitę paklojo tris olandų nebrendilas, gabenusius dvi sriubos skardines, pilnas ampulių. Mačiau šįryt per televiziją. Taip pat mačiau iš meilės nusižudžiusio japono sumo kovotojo laidotuves ir šimtą kvailų kosmoso erdvėje klaidžiojančių plutonio pasaugų, bet dabar tai neturi jokios reikšmės. Chalato kišenėje sugraibau dvi geltonąsias ir nuryju. Pradeda temti. Paskutinis plaukikas išlipa iš baseino, ir vanduo akimirksniu nurimsta.

Kambaryje iš kabančio monitoriaus vietnamietė mergina praneša, kad buvo šeši telefono skambučiai; kadangi jų nemažai, nustembu, bet vėliau paaiškėja, kad skambino tas pats asmuo. Susitikimą su nekantriuoju bičiuliu paskiriu rytdienai.

Išgeriu buteliuką viskio iš mini baro, paskui dar skardinę alaus. Baltųjų šviesų neliko nė ženklo. Krentu į lovą. Ant naktinio stalelio pažeriu saują geltonųjų. Jų poveikis ribotas, bet ganėtinai malonus, kai norisi išsimiegoti.

Elektroniniame pašte vienintelė žinutė:

SUGRĮŽK

K. L. Krumperis.

Iki prasideda ryte. Vyriškio, sėdinčio prie stalo vienoje iš Berlyno kavinių, atvaizdas. Jis primena kažką iš prisiminimų, bet tai neabejotinai kitas dalykas. Galbūt vizija. Žmogus be atminties nuolat regi ateities vaizdinius. Ilgesiui išnykus jo vietoje knibžda milijonas klausimų. Naujos meilės, nauji miestai, naujos upės, nauji tiltai. Galbūt rytoj. Vyriškis, sėdintis prie stalo vienoje iš Berlyno kavinių, paprašo sąskaitos, sumoka už du bokalus alaus ir nueina. Jau buvo beimąs apsiaustą nuo kabyklos šalia durų, bet galiausiai susivokia, kad apsiaustas ne jo. Išėjęs laukan veidu pajunta sausio žvarbą, ir išsyk pradeda lyti. Nepamena, ar kada įsivaizdavo tą šaltį ir lietų, bet dabar jau nesužinosi. Eidamas pro vitriną stabteli ir apžiūri nuotakos suknelę ir, nieko daugiau negalvodamas, pereina gatvę tarp zujančių automobilių ir patraukia link kiosko. Tenai nusiperka pašto ženklą. Paskui susiradęs pašto dėžutę įmeta atviruką. Atvirukas, kurio kitoje pusėje — tik keletas ranka rašytų eilučių, yra Las Vegaso atvaizdas. Flamingo viešbučio Las Vegase. Tas laiškas parašytas seniai, nors jis neprisimena, kad būtų rašęs. Štai kas parašyta atviruke: „Visą laiką galvoju apie tave“.