Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

2 ŽYDROSIOS ADATOS

Taigi aš Bankoke, sėdžiu viešbučio oriental terasoje, žiūriu į valtis, plaukiančias Čao Pra Ja, upe, juosiančia senąją miesto dalį, tuomet viena tų pailgų medinių laivių priplaukia du tipai su baltais kostiumais ir deguonies kaukėmis, juodu sustoja prieplaukoje, strykteli ant žemės ir, nespėjus nė prasižioti, jau sėdi prie mano stalo ir kalbasi apie pinigus. Čia žmonės labai nervingi, dėl pernelyg didelio anglies dioksido kiekio beveik visi dėvi deguonies kaukes, ir visi nori išvykti, nors ką tik atvyko. Savaime aišku, patariu jiems nusiraminti ir išlenkti keletą taurelių viskio ir, savaime aišku, aš vaišinu. Kresnesnis užsisako kokosų pieno, aš sumoju, jog jis asmens sargybinis, o antrasis, Šveicarijoje užaugęs tailandietis, jaunas, nors ne naujas, užsisako prancūziško vyno, nelauktai pakeičia stilių, atsiprašo ir pasideda kaukę prie ropinės, kabančios šalia kompiuterio užvalkalo. Puiku, šiek tiek pasikalbame apie orą, apie upės lygį, kuris per pastarąjį musonų sezoną pakilo labiau, nei tikėtasi, ir galiausiai prakalbame apie pinigus. Jis žinąs, kad chemija, kuria prekiauju, puiki, todėl jam priimtina standartinė kompanijos kaina, tik vertėtų pritaikyti nuolaidą, atsižvelgiant į užsakomos prekės kiekį. Mano bičiulis atstovauja finansų grupuotei, įtakingiems žmonėms, kurie trečią nakties nesilanko Pat Pongo viešnamiuose šniukštinėdami paskutinės minutės mėšlo. Savaime aišku, aš suprantu. Dvyliktą valandą paskiriu jam susitikimą gėlių turguje. Kodėl gėlių turguje? Todėl, kad tai graži vieta. Bičiulis nusijuokia ir prieš išeidamas pasako, kad ilgisi Šveicarijos, tarsi tai turėtų su manim ką bendra, tarsi būtų įmanoma jos ilgėtis. Kai man pateikia sąskaitą, anuodu su baltais kostiumais ir deguonies kaukėmis jau sėdi laivėje pakeliui į kitą dalykinį susitikimą. Matau, kaip ties Kinų kvartalu jie pakeičia laivę, įlipa į kitą, prabangesnę, regis, iš raudonmedžio, galbūt taip ir yra. Susimoku už alų, kokosų pieną ir prancūzišką vyną. Bankoke yra šešiaaukščių pastatų, kurie tiek nekainuoja, kiek taurė prancūziško vyno oriental terasoje. Padavėja man nusišypso. Ne visos azijietės moterys žiūri tau į akis, bet tailandietės drąsios. Tailandietės moters šypsena kaipmat padeda pasijusti geriau. Tarytum būtų pasibaigęs lietų sezonas ar prasidėjusi vasara.

Viešbutyje elektroniniu paštu gaunu keistą žinutę.

SUGRĮŽK.

K. L. Krumperis

Pavardė man nepažįstama. Dažnokai taip nutinka. Paklydusios žinutės arba geros žinutės, tik pakliuvusios kitam adresatui, arba tiesiog neužbaigtos žinutės, siųstos žmonių, kurių neįstengi prisiminti.

Nusiprausęs duše vėl išeinu gatvėn, sėdu į velorikšą ir užsuku į vėsią kino salę. Filmas ką tik prasidėjo, šalimais sėdintis tipas angliškai ištaria: daugelis jau mirė. Po filmo patraukiu į nežmoniško dydžio prekybos centrus, pilnus uniformomis vilkinčių moksleivių. Kur kitame mieste būtų vienas žmogus — Bankoke jų yra šeši. Gatvėmis tenka vaikščioti taip arti vienam kito, tarsi visi būtume draugai. Toliau plečiamas funikulierių eismas, o tai reiškia, kad virš autostrados, kuri iškilusi virš gatvės, atsiras ketvirtas lygis. Žvelgiant aukštyn dangus atrodo kaskart vis toliau.

Veikiai atvykstu į gėlių turgų, nes kitos tokios vietos kaip ši pasaulyje nėra, ir dar todėl, kad čia pažįstu vieną tipą, kuris mainais už silpną atminties eroziją gali parūpinti žiupsnelį seno gero opijaus. Kompanija mus laiko už kiaušių, bet visada įmanoma rasti būdą ir, metaforiškai tariant, nugvelbti iš aruodo. Gėlės mirusiesiems ir palaimingos opijaus šypsenos gyviesiems. Jei pasaulis vieną dieną sprogtų, Bankoko gėlių turgus, be abejonės, taptų geriausių atliekų vieta. Tai vienas tų trumpų opijaus sukeltų sapnų, primenančių segės inkrustaciją. Sapnavau vaiką, sėdintį prie kramtomosios gumos aparato kažkokio miesto autobusų stotyje. Galimas daiktas, tai buvo Tokijas. Dėl miesto nesu tikras, o dėl vaiko — juo labiau. Kai pagaliau pasirodo mano elegantiškasis tailandietis, jaučiuosi visiškai blaivus, apimtas spazmiškos ramybės. Prisėdame mažutėje kavinaitėje, o tai reiškia, kad joje viso labo vienas išskleidžiamas stalelis ir dvi lauke pastatytos paplūdimio kėdės. Sėdime apsupti gėlių, motociklų ir velorikšų, dar prisidėjo ir asmens sargybiniai, nes mano bičiulis, be ano, kurį jau mačiau vakar, atsivedė dar dvi spintas, ir abu man pristatė, būtent, tarytum dalyvautume kokiam lošime. Jis paduoda man pinigus, o aš ištiesiu jam tamsų stačiakampį nedidelio dilbio arba didelio penio formos Adidas krepšį. Vyriškis jį paima nė nepažvelgęs, kas viduje, nes jis tikras džentelmenas. Užsisakome arbatos. Leidžiu jam šiek tiek pasipasakoti apie verslą, nors tai mums abiem atrodo nuobodu, paskui apima nuojauta, kad jis nori man šį tą daugiau pasakyti, galbūt išgerti alaus ir atsipalaiduoti, nusimesti tą kaukę, gal net ir batus, ir, kas žino, galbūt užtraukti seną dainą, nes šiais laikais dainų jau niekas nebekuria, tad pasiūlau jam paleisti tuos skerdikus ir aplankyti Sukumito karaokės barus. Dėl skerdikų jis atsiprašo ir netrukus juos paleidžia, taip pat taktiškai, kaip anksčiau pristatė. Paliekame turgų ir atsisveikiname su visu tuo grožiu: dešimt ar dvylika milijonų mirusiųjų karūnų ir dievams pamaloninti skirtų gėlių girliandų, vėrinių, skepetų bei puošmenų, kurias prieš kiekvieną kovą ir po jos užsideda Tailando bokso kovotojai.

— Mano vardas Feunangas.

Netaręs daugiau nė žodžio, Feunangas įlipa į didžiulį baltą limuziną. Aš jam iš paskos, ir nežinia kodėl apima nuojauta, kad mano vardo išgirsti jis nenori.

Iš aukštutinio Sukumito riedame į žemutinį, pravažiuojame liūdnai pagarsėjusius pornografinius vaidinimus „Putė Rūkalė“ ir „Putė Pingpongas“, bananų svaidymus ir gracingą storulę, kuri gali pute lentoje parašyti SVEIKI ATVYKĘ („Putė Rašytoja“).

Nusprendėme užeiti į vieną iš kelių šimtų go go barų Nana Plazoje. Gatvės merginos stvarsto Feunangui už rankovių, bet Feunangas pro jas praeina lyg vaiduoklis. Šokių aikštelėje žmonių vienas kitas, todėl beveik visos šokančios merginos susispiečia aplink mūsų stalelį: filipinietės, tailandietės, vietnamietės, visos pernelyg gražios ir visos pernelyg toli nuo namų. Feunangas užsisakė butelį Cliquot. Šampaną išgeriame tylomis. Feunangas nusiminęs, o man visai linksma, nes, savaime aišku, tikiuosi, kad jis sumokės, ir dar dėl to, kad seniai buvau gėręs šampaną. Negaliu tikrai pasakyti kada, atminties erozijos apimtos dienos išsitrina viena po kitos. Kartais išlieka vien suvokimas, jog kažkur buvau, su kažkuo gėriau, kažką mačiau... Tarsi akimirksnio deja vu. Bet grįžkime prie Feunango, nes Feunangą kamuoja rūpesčiai, jo paties rūpesčiai, ir kol stebiu išblyškusį veidą, neįprastai blyškų tailandiečiui, ir jo plonas, elegantiškas rankas, mane apima nuojauta, kad naktį galbūt užbaigsiu jo lovoje, ir nuojauta, kad galbūt man patiks.

Galimas daiktas, kadaise jau esame buvę drauge.

— Nemanau, — atsako Feunangas.

Nors negali to žinoti.

Nubundu didelėje, baltutėlėje lovoje su baldakimu ir tinkleliu nuo moskitų, dideliame, taip pat baltame kambaryje stiklinėmis sienomis, pro kurias visas Bankokas ar bent didžioji dalis matyti kaip ant delno. Esame paskutiniame Gem Towers aukšte, aukščiausiame brangakmenių prekybos pastate.

K. L. Krumperis

Tas vardas neduoda man ramybės.

SUGRĮŽK.

Ir ta žinutė neduoda man ramybės. Paskui tuodu dalykai taip pat lengvai išnyksta. Feunango nėra, jis kitame kambaryje. Jis nuogutėlis kalbasi su savo motina. Pamatęs mane, pamoja prieiti arčiau.