Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Kad ir kaip keistai atrodytų, yra žmonių, nedrįstančių užeiti į kino salę be kompanijos.

Vinslou pasiekiu apie šeštą valandą ir elegantiškoje ispaniško stiliaus salėje išgeriu alaus. Viename iš restoranų, kur masyvios kėdės sustatytos aplinkui Segovijos stiliaus krosneles. Visi padavėjai — meksikiečiai.

Vėliau sumanau pasivaikščioti. Dar ne taip vėlu, bet jau dega žibintai. Teko girdėti, kad pirmomis elektros kėdės gyvavimo dienomis miesto šviesos per egzekuciją virpėdavusios. Gal ir gerai — nors tai trukdavo keletą akimirkų, visi būdavo priversti susimąstyti, kas ten vyksta.

Ne pirmas kartas, kai darbuojuosi netoli kalėjimo, netgi, manau, esu kadaise lankęsis viduje, nors, savaime suprantama, niekada negali būti tikras.

Šiandien mirties bausmė vykdoma dulkių siurblių pardavėjui, kuris išžagino ir ketvirčiavo tris moteris, viską užfiksavo skaitmeniniu fotoaparatu ir nuotraukas internetu išplatino pusei pasaulio. Sumanymas turėjo neregėtą pasisekimą, ne mažiau kaip milijonas žmonių apsilankė jo interneto puslapyje. Valstijos prokuroras pasiūlė visus juos kaip žmogžudystės bendrininkus patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Išties žavu stebėti saulėlydį raudonojoje Arizonos dykumoje.

Lygiai septintą sutariau susitikti su mažu, nervingu vyruku, kuris, pasirodo, yra valstijos liudytojas. Vienas iš notarų, kuriems moka už tai, kad dalyvautų egzekucijose ir atidžiai stebėtų, kas ką sako, kaip vieni nudelbia akis į grindis, o kiti, atvirkščiai, stebi mirštantįjį, kaip vieni verkia, o kiti patenkinti ploja. Atvykęs mačiau bent šimtą parke lūkuriuojančių žmonių. Egzekucijų daugėja. Apeliacijų Arizonoje sumažėjo perpus. Mechanizmas išlygina perteklių.

Vyriškis, mano klientas, dalyvavo devyniasdešimt trijose egzekucijose. Jis nenori daugiau jų prisiminti, nes baiminasi, kad nuo blogų emocijų jam gali pasimaišyti protas, todėl, už Vinslou kalėjimo leidžiantis saulei, mano bičiulis atminties klodus naikina visagale chemija, kuri vienodai atsaini ir gyviesiems, ir mirusiesiems.

— Kaip šiandien sekėsi?

— Gerai, tiesą sakant, kaip visuomet, dabar spirginama tiek žmonių, kad tai jau virsta monotonija: protestuotojų grupės, aukų giminaičiai, advokatai, spauda — viskas susiję. Mirtis tapo verslu.

Štai kodėl mano bičiulis pageidauja viską užmiršti, juk savaitės pabaiga, o mirties prisiminimas jam trikdo miegą ir, savaime aišku, seksualinį gyvenimą, kuris toli gražu ne toks, koks buvo prieš įžengiant į mirties koridorius, juk seksas — vienintelė laisvalaikio pramoga regione. Čia dulkinamasi daugiau nei visoje valstijoje. Taip byloja statistikos duomenys. Savaime aišku, chemija čia griežčiausiai uždrausta. Jiems nereikia, kad žmogžudys kalėtų tuščiomis smegenimis. Būtų neteisinga. Ir aukų atžvilgiu nedora. Nusikaltimų negalima pamiršti.

— Reikia pamiršti viską, — sako mano bičiulis. Jis užsisako tokį didelį kokteilį, kad jame būtų galima paslėpti padvėsusį šunį. — Kiekvieną dieną. Kas buvo prieš tai ir kas bus po to. Penktą ir septintą, o ypač šeštą valandą.

— Kodėl visada šešta?

— Nežinau. Man atrodo, viskas turi turėti tam tikrą tvarką.

Pirmiausia jis pabaigia gerti kokteilį. Paskui užsisakome alaus. Jau beveik naktis. Medžiai parke siūbuoja nuo vėjo, ir aplinkui blaškosi žmonės. Vieni išeina, kiti dar tik atėjo. Vieni nešasi biblijas, kiti — kreiva rašysena rašytus skelbimus. Viename skelbiama:

SKAUDINKITE JUOS.

Pažadų tesėtojai dainuoja dainas. Pažadų tesėtojai nėra fanatikai, jie — tikintys baltieji. Jie mojuoja kryžiais ir vėliavomis. Laiko apglėbę savo vaikus. Šypsosi. Jie pasirengę. Niekas dorai nežino kam. Kojomis remiasi į tradicijas, bet akys įsmeigtos į ateitį.

Pažadų tesėtojų dainoje yra tokie žodžiai:

TAI NE KERŠTAS, TAI TEISINGUMAS.

Geriame alų ir valgome pyragaičius. Mano liesasis bičiulis ima nerimauti. Jo žmona vardu Sonija. Ji meksikietė. Žmona paruošusi vakarienę jo laukia namie. Tad atiduodu jam kas priklauso ir pasiimu pinigus.

— Vis tiek aš jiems nebereikalingas. Jau dveji metai, kai vykdomus nuosprendžius transliuoja televizija. Ir taip turi trisdešimt milijonų liudininkų.

Šiuo požiūriu mano bičiulis visiškai teisus. Bet jis vis tiek stebi egzekucijas.

— Tai garbingas, gerai apmokamas darbas. Auginame du vaikus.

— Sėkmės. O dabar, jei neprieštaraujate, turiu paskubėti, po valandos išvažiuoja mano autobusas.

Pakylame drauge. Jis man nepasakė vaikų vardų, ir širdies gilumoje dėl to labai džiaugiuosi, nes kas jau kas, o vaikų vardai manęs tikrai nedomina.

Belaukiant taksi pro šalį pražygiuoja grupė protestuotojų. MIRTIES PRIEŠAI. Taip teigia užrašas ant jų marškinėlių.

Kalėjimas apšviestas kaip futbolo stadionas. Kyla ir leidžiasi, ratus suka sraigtasparniai. Filmavimo grupės susirenka aparatūrą ir išnyksta. Kai lempos užgęsta, vėl matosi žvakės. Sraigtasparnių gausmas vis dar užgožia besimeldžiančių žmonių murmesį.

Po valandos įlipu į autobusą, metas keliauti į dykumą. Jau po aštuonių. Veikiausiai mano bičiulis jau sėdi prie vakarienės stalo, patenkintas lyg koks batų pardavėjas.

Važiuojant pro rezervacijas indėniukai mane sveikina ir moja rankomis.

Iki Tusono dar trys valandos. Virš autobuso prasklendžia lėktuvas ir nutupia ant smėlio. Penktadieniais oro uostai tokie perpildyti, kad lėktuvai leidžiasi kur pakliūva. Savaime aišku, pažadina indėnus ir kojotus.

Įstabus kojų fetišistų pasaulis pasirodo dar įstabesnis, nei galima įsivaizduoti, ir kol čiulpiu linksmos kolumbietės abiejų kojų didžiuosius pirštus (paskutinio jos gimtadienio tortas buvo puoštas ne daugiau kaip trylika žvakučių), negaliu atsikratyti minties, koks tipas galėtų jai čia skirti pasimatymą ir kokio pobūdžio prisiminimų jam reikia atsikratyti. Kita vertus, savo darbe išmokau vieno dalyko: neverta sukti galvos dėl svetimų motyvų, jei nenori pakliūti į tokius pat spąstus. Reikia pripažinti, kad išvis gali kilti malonių minčių, kai burna junti mulatės kojas, ir staiga net tamsiausi užkaboriai nušvinta, tarsi dykumos vidury būtum pamatęs vien baseino šviesos užlietas gėles.

Mano klientė, kuri pasirodo besanti europietė moteris, veikiausiai italė, papasakoja, kad popietes leidžia tysodama ant permatomų gultų kaip ir visos apsinuoginusios merginos, vien kojos kyšo, kad fetišistai turėtų kur akis paganyti. Aš kaip tik papasakojau jai apie stulbinančio aiškumo tvyksnį ir, savaime aišku, tai akimirkos, kurias ji bet kokia kaina turinti pamiršti.

Galiausiai nutariau nesinaudoti jos beviltišku kilnumu, vidutinio dydžio paketėlį pardaviau oficialia kaina, atsidėkodama ji pristato man simpatišką korėjietę mažutėmis tarsi citrinos skiltelės kojytėmis.

— Ne kartą skridau iš Paryžiaus bučiuoti šių kojyčių, — prieš išeidama dievažin kuria kryptimi taria mano klientė.

Ten ir praleidžiu likusią dienos dalį, stebiu jūrą ir fetišistų garbinamus objektus. Merginos pro nedidelius stiklo kabinų plyšius tiesia kojas prie jų liežuvių, o mes, fetišistai, tylime apžavėti pagarbios koplyčių tylos, tolydžio pasiduodami tikrų religijų karštligei.

Jau sutemus, grįžtant nuo jūros, mane, savaime aišku, vėl apima ta pati gėda, kurią visuomet jaučiu išeidamas iš bažnyčios, ir tas pats sutrikimas.

Kad ir kaip ten būtų, amen.

Ir kai atrodė, kad Arizonos saulė pradeda tirpinti Siera Vistos kalnagūbrių sniegą, o Riko upė su džiaugsmu drėkina saulėgrąžų plantacijas Santa Kruso pakraštyje, nemaloni istorija su nužudyta kekše meksikiete vėl ima badyti akis, matau ją ant gėlėtų užeigos staltiesių, žydrame baseino dugne, ant metalinių kadilakų puošmenų, tai, savaime aišku, gadina mano šventę ir išblaško sapnus.