Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Patalai dangiško mėlio, su žydromis horizontaliomis linijomis baltame fone, o pagalvė oranžinės spalvos. Anapus, šalia geltonos sienos, ant kurios užrašyta ORAS, VANDUO, svyruoja vienui viena nedidukė palmė. Veikiausiai buvo dar kažkas, bet kitos raidės tiesiog nukrito. Savaime aišku, lovoje guli kažkokia moteris, ir jos vardo, savaime aišku, aš nepamenu. Su marškinėliais, kokius velkasi eidamos miegoti studentės, bet ji ne studentė, jai maždaug penkiasdešimt metų. O penkių dešimčių moters kūnas jau priima savus sprendimus, po kiekvieno judesio lieka pėdsakas, linija ant odos arba spustelėjimo žymė. Kūnas turi savą atmintį. Laimė, tos moters kūnas priima teisingus sprendimus. Ant marškinėlių mirusios meksikiečių dainininkės atvaizdas. Apačioje pažymėta jos gimimo ir mirties data. Mirė meksikiečių dainininkė būdama vos dvidešimt aštuonerių. Telaimina ją dievas.

Televizoriaus ekrane šalia sugriuvusio daugiaaukščio rauda vyriškis. Grįžęs iš dušo moters neberandu, ji išėjusi.

Ekrane pamokslininkas kalba tuščioje šventykloje. Tai viena iš sektų, kurias sudaro vienas žmogus, jos itin populiarios Vakarų pakrantėje. Kažkodėl man topteli mintis, kad pakrantėje gyvenantiems žmonėms reikia dažniau atgaivinti savo tikėjimą nei gyvenantiems šalies gilumoje. Šalia lovos padėta užversta biblija ir atkimštas vyno butelis. Sektos, kurią sudaro vienas žmogus, vadovas sako: kad ir ką čia kalbėsiu, niekas jums nepadės.

Televizoriaus ekrane patikrinu sąskaitą už kambarį ir su siaubu pamatau galybę skambučių į užsienį. Numeriai man nežinomi. Kai kurie žmonės už dyką mylisi su kitais, kad galėtų veltui paskambinti. Laimė, kompanija neklausinėjusi apmoka telefono sąskaitas. Vieną tokį numerį surinkau, bet niekas neatsiliepė. Paskui surinkau kitą, ir atsiliepė užsimiegojęs vaikas. Nežinau, kelinta valanda Buenos Airėse. Pasakiau vaikui, kad eitų miegoti toliau, bet vaikui, atrodo, miegai jau išlakstė. Jis pasigyrė, kad tėvas šiandien jį vesis į futbolo rungtynes žiūrėti, kaip Bombonera stadione žaidžia Boca Juniors, o jis dar niekada nėra buvęs stadione, todėl šiek tiek nerimauja. Nemiegojęs veik visą naktį, o dabar namie nieko nesą, jo šuo pasiligojo, jis dar su manimi pasišnekėtų, jei turėtų laiko, bet reikia padaryti devynias galybes darbų, pavyzdžiui, palaistyti pievelę ir parašyti elektroninį laišką draugui, kuris atostogauja Rosarijuje. Prieš padėdamas ragelį dar paklausiau, koks jo motinos vardas, jis atsakė, kad Vin Li.

Ganėtinai keista, kaip žmonės, vieniems nieko nereiškiantys, kitiems yra labai svarbūs, lygiai kaip lenktynėms pasibaigus laimėjusio žirgo vardas tam, kuris už jį statė.

Ant stalo tebėra truputis kokaino ir kelios GPP ampulės. Suvartojau kokainą, o ampules paslėpiau lagamine. Iš mini baro išsiėmiau skardinę alaus. Paskui patikrinau, ar nėra žinučių iš kompanijos. Galybė užsakymų, beveik visi iš Tusono, ir skelbimas apie mūsų nuostabiųjų chemikų paaukštinimus. Su savanorių grupėmis sėkmingai išbandyti nauji produktai. Metų pabaigoje žadama padaryti galą maištingiausių neuromediatorių pasipriešinimui. Niekas, ką norėsi prisiminti, neišsitrins iš atminties. Amžini pažadai. Tuo tarpu kūrename kluoną, nes reikia atrasti adatą. Žinoma, jie to neakcentuoja, bet tą supranta kiekvienas žlugęs agentas. Panašiai dantų gydytojas tvirtai žino, kad visa, kas neskausminga, galiausiai baigiasi skausmu.

Kol gardžiuojuosi pyragėliais, aikštelėje nusileidžia imigracijos tarnybos sraigtasparnis, ir trys pigiais kostiumais apsirengę agentai pradeda semti meksikiečius. Vienam iš agentų kyšteliu savo dokumentus, paskui užsisakau apelsinų sulčių. Pastebėjęs pavydų į pyragėlius šnairuojančio vyriškio žvilgsnį, pasiūliau pasivaišinti, ir jis paėmė vieną prieš tai apsižvalgęs į kairę ir į dešinę, tarsi bandyčiau jį papirkti. Paskui tarė man: tenai apačioje nubrėžėme plačią liniją, bet, panašu, žmogeliai jos nepastebi. Kai kuriuos dusyk per dieną esu deportavęs.

Kai man atnešė apelsinų sultis, sraigtasparnis jau kilo į padanges. Meksikiečiai prilipę prie langų ir sukišę nosis spokso tarsi vaikų būrys į tuščią žaislų parduotuvės vitriną.

Pusę keturių popiet sudariau sandėrį su japoniškų automobilių salono savininku. Viena jo koja dirbtinė, jis trokšta pamiršti kitados jos vietoje turėjęs sveiką. Daug geriau nežinoti, ką esi praradęs. Būtent taip jis man pasakė. Parodė žmonos nuotrauką, nors aš, savaime aišku, to visai neprašiau. Žmonės kažkodėl turi įprotį demonstruoti savo daiktus su tokiu pat kvailu džiugesiu, su kokiu stebukladariai traukia iš skrybėlės triušius, nors to niekas nepageidauja. Mano bičiulis papasakojo koją praradęs per automobilio avariją, ne tokio, kokiais prekiauja, savaime aišku, tokiame nė plaukas nuo galvos nenukris. Tai tobulos mašinos. Pajutau turįs pareigą prisipažinti, jog nevairuoju, kad žmogui nereikėtų stengtis. Pardavėjas visuomet pardavėjas, o pardavėjas be vienos kojos vis tiek visas pardavėjas. Jūs jau man atleiskite, bet tai įaugę į kraują. Jis tai ištarė be didelės vilties, nes mes abu žinome, kad ir ko būtų tame kraujyje, jame nebus nieko, susijusio su prekyba. Paskui jis papasakojo savo koją palaidojęs, kai po kančių atsisakė pamėginti ją priauginti. Niekaip neįsikirtau, kaip galima atsisakyti savo kojos. Bet galiausiai koją jis palaidojo ir trokšta pamiršti kur. Jūs nė neįsivaizduojate, kaip kvailai reikia jaustis laidojant savo koją.

Kas be ko, to jausmo nepatyriau, bet galiu įsivaizduoti.

Prancūziškoje kavinėje, kuri būtų pats Tusono centras, jei Tusonas tokį turėtų, kokių trisdešimties metų afroamerikietė manęs paklausia, ar norėčiau su ja daryti tai. Iš tiesų, be keleto pavadinimų valgiaraštyje ir neoninės Eifelio bokšto iškabos iš lauko pusės, nieko ten prancūziško nėra. Prieš išeidami išgėrėme po bokalą alaus. Šalia kavinės plyti neaprėpiami golfo laukai, pilni pensininkų ir meksikiečių patarnautojų, tampančių tuos juokingus krepšius su lazdomis. Arizonoje suskaičiuojama du ar trys milijonai pensininkų, iš visų valstijų jie plūsta čionai susivilioję maloniu klimatu ir prieinamomis transplantuojamų organų bei dantų protezų kainomis kitoje Meksikos sienos pusėje. Moteris nė trupučio nesinervina, galų gale kaip tik šiais laikais dulkintis su nepažįstamais — visų mėgstamiausias dalykas. Prieš išeinant moteris manęs paklausia, ar neprieštarauju, jei ji atsives draugą. Paskui pasirodo arabas, apsitaisęs kelnėmis su antkrūtiniu. Nežinau, ar man patinka daryti tai su tipu, kuris dėvi kelnes su antkrūtiniu, taip ir sakau savo bičiulei, kad nežinau, ar man norisi daryti tai su tipu, dėvinčiu kelnes su antkrūtiniu, o ji atsako, kad jis bus tik stebėtojas. Mano bičiulė sako, kad tipas jai moka šimtą penkiasdešimt dolerių, jei ji pasidulkins su baltaodžiu. Tipas dirba padangų fabrike Tusono priemiestyje. Kaip matyti iš veido, jis tik sraigtelis tame mechanizme, ir šimtas penkiasdešimt dolerių jam nemenki pinigai. Nemenkas skaičius padangų.

Kai einame į automobilių aikštelę už kavinės, man tikrai smagu justi, kad jis jau kietas. Mano bičiulė žingsniuoja priešaky, tarp stovinčių automobilių ieškodama nuošalesnės vietelės, iš paskos einu aš, o paskui mane — arabas. Visi trys nepratariame nė žodžio. Tarsi eidami skandinti kačiukų. Mano bičiulė dailaus užpakaliuko ir standžių krūtų. Kalbant apie mane, tais atvejais, kai dulkiniesi su nepažįstamais, norėtųsi turėti kur kas didesnį penį. Dėl tos pačios priežasties, kaip ir tada, kai atvykęs į kokią šventę gailiesi, kad nenupirkai geresnės dovanos. Pačiame aikštelės pakrašty, tarp ledų furgonėlio ir talpaus šeimyninio pikapo, kokie labai patinka žmonėms, taip ir nesusilaukusiems vaikų ir neturintiems ką jais vežioti, sakau jums, mergina tiesiog čia pat atsiklaupia ant žemės, ištraukia mano penį ir ima čiulpti su tokiu įkarščiu, kokį rodo tik negražios merginos. Arabas labai susidomėjęs spokso, ir, pastebėjęs, kad jo žvilgsnis man degina užpakalį, liepiu jam atsistoti kitoje pusėje. Mano bičiulė užsigula ant pikapo, ir po kelių mėginimų man pavyksta paimti ją iš užpakalio. Savaime aišku, arabas jau atsisagstė savo seilinuką ir rankoje laiko neblogą tamsų daiktą. Kol tipas jį smauko, iš kitos aikštelės aptvaro pusės atkrypuoja du senučiukai su golfo lazdomis, kepuraitėmis ir kvailomis kelnėmis, kurios nepamainomos norint taikliai smūgiuoti sviedinuką į duobutę. Suprantama, mano bičiulė nori baigti, bet arabas perspėja, kad jei dabar sustosime, matysime pinigus kaip savo ausis, todėl varau toliau, o golfo žaidėjai išsitraukia ne itin sužadintus savo organus ir ima kantriai ir įtemptai darbuotis. Netrukus prie dviejų senukų prisideda trečias, dar po kiek laiko jų jau septyni. Mano bičiulė ima aikštytis, ir arabas apkaltina įsijaudrinusius pensininkus, kad trukdo jai susikaupti. Pastebėjęs, kad man krinta ūpas, arabas pasiūlo dar penkiasdešimt dolerių, o vienas senukų, kuris jau ties riba, prideda dar dvidešimt. Pagaliau pavyksta užbaigti, savaime aišku, ne visiems. Užbaigia arabas, trys ar keturi pensininkai ir vienas meksikietis patarnautojas. Moteriai, savaime aišku, užbaigti nepavyksta, kaip, savaime aišku, ir man. Galiausiai iš dviejų šimtų dvidešimt dolerių man atitenka penkiasdešimt, nors, tiesą sakant, juk niekas to nesiima už pinigus. Arabas sagstosi antkrūtinį. Senukai susirenka savo lazdas, o moteris priešais ledų furgonėlio veidrodį pasidažo lūpas. Prieš nueidamas meksikietis patarnautojas pavaišina mane cigarete.