Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Здесь есть возможность читать онлайн «Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Tokijas mūsų nebemyli: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Tokijas mūsų nebemyli»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Netolimoje ateityje jos bevardis pagrindinis veikėjas keliauja po visą pasaulį, prekiaudamas „chemija“, padedančia užsimiršti. Jo klientams gėrimėliai ir žirneliai iš atminties išvalo nuoskaudas, praradimus, kaltę, sąžinės priekaištus, ilgesį ir suteikia visišką laisvę daryti ką nori ir paskui nieko neprisiminti. Pasaulyje, kuriame galima pergudrauti netgi mirtį, kuriame nei meilė, nei nusikaltimas neturi pasekmių, kuriame amžinai gyvenama „dabar“, virtuali popdievaitė nusižudo, viso to nebepakeldama, o pagrindinis veikėjas, net ir pamiršęs viską, negali pamiršti kadaise mylėtos žmonos...

Tokijas mūsų nebemyli — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Tokijas mūsų nebemyli», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Ji kuo smarkiausiai supyksta ir sako, kad tai siaubingas pokštas, ir man nelieka nieko kito, tik pritarti jai.

Kaži kas galėjo nutikti merginai iš Honkongo, kuri gyveno parduotuvėje supama kibirų, padėklų, krepšių ir įvairiaspalvių plastiko dubenų?

Mano bičiulis apačių indėnas nesusivokia, apie ką kalbu. Stovime šalia užtvankos ir rūkome. Kažkur girdisi šūviai. Tai ančių medžiotojai, sako mano bičiulis. Paskui valtimi praplaukia kitas indėnas. Šypsosi mums. Ir mes jam šypsomės.

Sutemsta, paskui prašvinta. Mergina kažkur dingo, vietoj jos atsirado labai didelis šuo ir du televizorių spoksantys vaikai. Bičiulis sako, kad tai jo broliai, be jų, dar yra vyresnysis brolis, tik jis dabar kalėjime. Už ką? Nes į gėrimų krautuvę užėjo nešinas šautuvu. Yra dar sesuo, kuri ištekėjusi už navahų genties indėno. Tariant „navahų“ jo veide atsispindi pasišlykštėjimas. Apačiai su navahais, atrodo, nekaip sutaria. Ne pro šalį tai žinoti.

Finiksą pasiekiame apie penktą šeštą valandą vakaro.

Mergina iš Honkongo, iš plastiko dubenų parduotuvės, atsisėsdavo prie lango ir, užuot žiūrėjusi į spalvas aplink save, žiūrėdavo į spalvas už lango.

Šalia kasos aparato stovėjo fotografija dar gražesnės merginos, apsirengusios žaliu kimono, rymančios ant baltų turėklų, puoštų porcelianine vaza, pilna geltonų ir raudonų gėlių.

Galimas daiktas, mergina iš fotografijos ir parduotuvėje pro langą žiūrinti mergina yra ta pati.

Šįryt pabudau nuo savo paties riksmo, iššokęs į koridorių pamačiau nediduką vyriškį, vilkintį lamos vilnos švarku, užtrenkiau duris ir grįžau į lovą. Nežinau, ar tas tipas turėjo ką nors bendra su mano riksmu. Ant televizoriaus padėta nuogos negrės fotografija, ta pati, kuri buvo EI resplandor restorano virėjo kambaryje, jis keliavo per pūgą, kad Džekas Nikolsonas jį, vos peržengusį slenkstį, persmeigtų kardu.

Išties šis kambarys ir ano žmogaus kambarys kone identiški, sienos išmuštos plonais medienos lakštais ir raudonu gobelenu.

Televizorius įjungtas, ekrane matau vyriškį, panašų į tą, kurį ką tik mačiau koridoriuje.

Šįryt apstu sutapimų.

Atvirai kalbant, netiesa, kad moterims aš atrodau nuobodus, vakar parsivedžiau vieną į kambarį, ir ji nesiliovė kvatojusi. Buvo maždaug keturiasdešimties, ne kokia gražuolė, bet kūnas be priekaištų, bent jau su drabužiais, apsinuoginusios jos nemačiau, mat per daug išgėrėme, ypač aš. Išėjusi iš kambario ji kvatojosi, girdėjau jos juoką, kol užsidarė lifto durys.

Tai va, užmigau skardenant juokui, o pabudau nuo riksmo.

Prie baseino grūdosi galybė žmonių, nustebau išvydęs tik vieną iš dviejų vienodų mergaičių.

Dar nepusryčiavau. Išgėriau vieną butelį nealkoholinio alaus, vėliau — butelį alkoholinio.

Vakar per televiziją pranešė, kad šis sausis pats karščiausias ir kartu pats šalčiausias per pastarąjį šimtmetį.

Liūdesys neturi pabaigos, tik laimė turi.

Šįryt iš kompanijos gavau žinutę: jie nori, kad grįžčiau į Braziliją. Teigia, jog tai neišvengiama.

„Neišvengiama“ man visuomet atrodė kiek per stiprus žodis.

Teigia, kad mūsų žmogus Rio dingo be žinios. Teigia, kad žmogus per karnavalą ten būtinas. Žmonės per karnavalą daro visa, kas nedera, o paskui griebiasi chemijos, kad viską pamirštų.

Buvau prisiekęs daugiau į karnavalą negrįžti.

Vangiai prisimenu, kuo baigėsi Marselio Kamiu filmas „Orfėjas“, mergina purtėsi elektros kėdėje, ir viską užliejo raudona šviesa. Vėliau Orfėjas, vilkintis į romėnų panašiu kostiumu, vyko į ligoninę ir skuodė laiptais, o ligoninė buvo perpildyta karnavalo aukų. Ar tik ne San Paulo oro uoste man nušvilpė lagaminą su visa preke būtent per kompanijos neapdairumą? Taip, pone, kaip tik ten. Mane išdėjo į šuns dienas nepagrįstais įtarinėjimais, chemija sergsti, manoma, kad chemija visagalė, betgi chemija taip pat klysta, o dabar jie nori, kad sugrįžčiau, ne, pone, tik ne į Rio. Nuo karnavalo mane pykina.

O mūsų žmogus Rio su lagaminėliu rankose pasiekė net tokias vietas, kur dar likę džiunglių. Niekas daugiau jo nematė, chemijos atsargų pakaks metams. Vėliau išgirsime apie jį kaip apie maištaujančių indėnų genties vadą, lygiai kaip tas vargšelis, sukurstęs pusę Alžyro, kad vėliau musulmonų fundamentalistų būtų išspirgintas Maroko pasienyje. Jau prisiminiau, Orfėjas randa Euridikę morge, suima į glėbį ir dainuoja jai dainas. Paskui kažkas akmeniu praskelia jam galvą, ir jis nusirita į bedugnę.

Tegu tai bus tau pamokymas.

Galiausiai vaikai skambindami gitara privertė saulę nusileisti.

Tusonas ūžia nuo deimantų mugės, kuri turėtų būti visai neprasta. Keliaujantis deimantų prekeivis pasiūlė savo lagaminėlį keisti į manąjį, abu iš to gardžiai pasijuokėme.

Šiandien pirmadienis. Mugėje dirbsiu ligi penktadienio.

Blogiausias dalykas tokiuose renginiuose yra kekšės. Jų pilna liftuose, koridoriuje, kekšių knibždėte knibžda, kaip ir vaikinukų, siuvančių pirmyn atgal lyg oro srovės. Viena brangakmenių prekeivė pakvietė mane vakarienės, ji prancūzė, kambaryje gyveno su pora — šviesbruviu drūtu ūkininku ir gan išvaizdžia meksikiete, tenai juodu paliko jos laukti, lygiai kaip aš visuomet palieku įjungtą televizorių, mudu pavakarieniavome, išgėrėme, ji iš manęs nusipirko didelę dozę atminties slopintojo, pakilome į jos kambarį, man teko ūkininkas, pasirodė nieko sau, mano viešbutis visai netoli, tad bent jau nusiprausiau savo kambaryje po dušu. Praeidamas pro baseiną, rodos, pastebėjau kažką dugne ir staiga prisiminiau vieną tipą, kuris nuskendo golfo lauko baloje, mėgindamas išgelbėti kamuoliukus, mat tikėjosi vėliau juos parduoti už trečdalį kainos.

Savaime aišku, baseine nieko nėra.

Tusone gausybė palmių, o palmės visada man kelia nuotaiką.

Nežinau, kiek pasaulyje yra deimantų pardavėjų, bet visi dabar suplaukę čia. Sudariau dar penkis sandėrius. Daugiausia prastūmiau TAS, trumpalaikio atminties slopintojo. Paskui kiek pasivaikščiojau — ir į lovą. Tiesa, prieš tai išgėriau butelį šampano.

Neliko nieko kita, kaip nusileisti prie baseino ir įsitikinti, ar dugne tikrai niekas neguli.

Skubi žinutė iš kompanijos. Panašu, kad mano sesuo nusišovė medžiokliniu šautuvu. Keisčiausia, kad nepamenu turįs seserį. Iš namų klausia, ar dalyvausiu laidotuvėse. Aš savęs klausiu to paties.

Penktadienį išvykdamas iš Tusono perėjau patikrinimą. Neigiamas. Nesvarbu, kad viskas gerai, aš kaip visuomet susinervinau. Manau, priklausau tam tipui žmonių, kurie, per televiziją išvydę kokio žmogžudžio fotorobotą, visuomet atranda absurdiško panašumo į save. Tiesa, viešbutis buvo tikrai ištaigingas. Dangiško žydrumo vonios kambarys, o sienų apmušalai geltoni. Taigi, žmogau, labai prašmatnu. Manau, esu buvęs čia ir anksčiau, bet nesu visai tikras. Man sako, kad atsisakymas vykti į Rio karnavalo išvakarėse nederamas. Ką padarysi. Beje, ar tau ką nors sako priešais kapines pastatyta lenkų policijos mašina? Kaip tik tai šiąnakt sapnavau, ir nežinia kodėl man atrodo, kad jau esu tai sapnavęs.

Nėra ko stebėtis — tas pats viešbutis, tie patys sapnai.

Vasaris Arizonoje nėra šaltas, jei dieną nesibeldi į kalnus, o naktį laikaisi atokiau nuo dykumos. Klimatas Finikse daugiau nei malonus, tik baisus knibždėlynas dėl amerikietiško futbolo lygos finalo. Žmonės keisčiausių modelių skrybėlėmis susirinkę iš įvairių pasaulio kampelių. Šiuomet nėra ko pamiršti, tad naktį praleidžiu autobuse, riedančiame iš Flagstafo į Sedoną, ir su grupe anglų turistų išlipęs iš autobuso visų pirma išmaukiu skardinę šalto kaip ledas alaus vienoje iš tų palaikių užkandinių, užsilikusių dar nuo šeštojo dešimtmečio. Pyragėliai, įvairiausių spalvų ledai ir klaidžiojantys žvilgsniai, kuriuose įtarumas sumišęs su visišku abejingumu. Trumparegiai žudikai, kuriuos matome Luizianos pelkėse, įsikibę į diržų galus su tokia pat viltimi kaip skęstantieji, siekiantys šiaudo. Dar viena šalto alaus skardinė saulei kylant, ten nuostabioji Sedona, apjuosta raudonų uolų, skendi raudoname kanjone po begaliniu raudonu dangumi. Dykumos perlas, nei pridėsi, nei atimsi. Nedidukas miestelis ant negyvosios upės kranto nusėtas tuščiais moteliais; turizmas čia ligi pavasario apmiręs, paskui maršrutas ligi Kolorado kanjono tampa pagrindine regiono kryptimi. Sedonoje tėra du kino teatrai, tad nereikia vargti renkantis filmą. Salėje jaučiuosi gerai nusiteikęs, tačiau prieš pasirodant keistai pabaisai, kuri ištrūkusi iš pragaro sugriauna San Diegą, ramiai užsnūstu. Paskui nutinka galybė keisčiausių ir neįtikėtinai nuobodžių dalykų, kaip ir viskas, kas nutinka vien sapnuose, ar tai būtų drakonai ant stogo, ar po lova kunkuliuojantys ugnikalniai.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Tokijas mūsų nebemyli»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Tokijas mūsų nebemyli» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Tokijas mūsų nebemyli»

Обсуждение, отзывы о книге «Tokijas mūsų nebemyli» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x