Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Sugrįžus į viešbutį kambaryje jam atrodo pernelyg karšta, todėl atlapoja langus ir pamėgina užmigti. Tebelyja. Jau išmušė antrą nakties. Ant stalo padėtas lėktuvo bilietas ir pasas. Televizoriaus ekrane dainuoja sidabro apdaru apsitaisiusi azijietė mergaitė. Pasidabruotu drabužiu. Dėl kažkokios priežasties vaizdas ekrane neatitinka garso. Vaizdas iš vieno kanalo, o garsas — iš kito. Girdėti, kaip vyriškas balsas vokiškai skelbia bundeslygos rezultatus. Trečią valandą nakties jis vis dar būdrauja ir žino, kad jau trečia valanda, nes šalia lovos stovi žadintuvas. Gretimame kambaryje girdėti pusbalsiu kalbanti moteris, gali būti, ji meldžiasi. Moteris kalba prancūziškai, o prancūziškai jis nesupranta. Ir tuomet, girdėdamas svetima kalba kartojamus maldos žodžius, susivokia, kad kavinės padavėjas atsisveikindamas kreipėsi į jį vardu, ir taip sutrinka, kad pamiršęs visa kita galvoja vien apie tai.

Kai prašvinta, jis tebegalvoja apie svetimo žmogaus ištartą savo vardą.

25-oji apygarda.

Likusią dienos dalį nėra kas veikti.

Atlikęs skubius mainus su vietos politiku, paprašau taksisto dar kiek pasivažinėti, nes jaučiuosi puikiai, o kamščių kalvose beveik nebūna; dideliuose baseinuose šalia vasarnamių pilna gražių merginų. Savaime aišku, visur šunys ir vielinės tvoros, ir apsauginiai, apsiginklavę beisbolo kepuraitėmis, užmaukšlintomis ligi pat antakių. Vietnamiečiai milijonieriai neslepia savo turtų, juos saugo privačios armijos, suformuotos iš buvusių Laoso samdinių. Žmonių, pasirengusių net savo artimuosius suėsti gyvus. Gyvenimas Saigono kalvose panašus į nesibaigiančią šventę, nedrumsčiamą nekviestų svečių. Naujieji prekybos centrai Čolone, 1-ojoje apygardoje įsikūrę užsienio bankai, įspūdingai pertvarkytas tarptautinis Tan Son Nato oro uostas, naujojo Ho Ši Mino suklestėjimas — viskas prasideda nuo šių baseinų. Nuo žalsvų upės vandenų, kur įsibridusi iki juosmens gyvena ši tauta ir nebeauga niekas, išskyrus ryžius. Štai šiuose žydrų baseinų vandenyse prasideda naujieji naujojo Vietnamo turtai. Ir į tuos pačius baseinus sugrįžta.

Keistas maudimas nugaroje, beje, gerai pažįstamas. Skausmas nėra kažkas nauja. Sekundę užsimerkiu, ar bent taip manau, nors netrukus suvokiu, kad vis dėlto akys tebėra atmerktos, tiesiog viskas aplinkui pranyko. Akimirksnio išsijungimas. Trumpučiai tamsos tvyksniai. Veikiausiai tai neuronų sutrikimas. Tetruko sekundę. Paprašau taksisto pritildyti muziką, savaime aišku, taksistas nekreipia į mane dėmesio.

Karo veteranai dainuoja meilės dainas.

Štai ką man atsako taksistas.

Viena iš tų pasibaisėtinų grupių, kurios dainininkai — vežimėliuose sėdintys aštuoniasdešimtmečiai.

Jiems nepasipriešinsi. Seniesiems didvyriams skolos dar neišmokėtos. Kai narsūs, karingai nusiteikę Cu Ši tunelių vaikai dainuoja, užsieniečiai nieko apie tai negali pasakyti. Tad prašom daugiau pagarbos, ir palikit televizorių kaip buvo. Muzika sklinda pro nuleistus taksi langus, pasiekia ramias giraites ir apsistoja šventėse. Žinoma, čia ją užgožia siautulinga vargonų muzika, ką tik atkeliavusi iš Tokijo klubų. Veteranų dainos išsisklaido viršum rožynų, ir, savaime aišku, čia jau nieko nepadarysi.

Tiesa, pastebiu, kad gerbdami svarbių žmonių miegą lėktuvai šiuose miesto rajonuose pakyla aukščiau, manau, netgi sraigtasparniai suka keistus ratus ir kuo atsargiausiai leidžiasi, kad neišdraikytų popierinių servetėlių, nesudaužytų arbatos servizų ir nepašiauštų damoms šukuosenų. Žinoma, gali būti, kad baseinuose atsispindinti saulės šviesa kiek blaško pilotus. Šunys bet kokiu atveju dėkingi už ore sklandančių sraigtasparnių vaizdą, jie vizgina uodegas ir skalija kone mirdami iš laimės.

Bičiulio politiko namuose puikių manierų tarnas filipinietis man atnešė keturis martinius, kol laukdamas jo šeimininko sėdėjau prie baseino, kuriame, deja, nebuvo nei merginų, nei nieko. Tik nedidukas sodininkas karpė augalų pavyzdžius ir dėjo į plastikinį maišelį tarsi kvanktelėjęs mokslininkas arba vienas iš tų filmų detektyvų, kurie tikisi nustatyti nusikaltėlį pagal ant kilimo rastus plaukus. Kai galiausia pasirodo mano klientas, dėl išgertų martinių ir karščio nesugebu susivokti, ką man sako, o galbūt dėl to, kad saulėtos dienos trukdo sutelkti dėmesį į tikrus dalykus. Beje, per mūsų trumpą pokalbį bent du kartus jis paminėjo žodį „sėkmė“. Nesupratau, kokį velnią jis čia mala.

Sėkmė — tai žodis, kurio neturėtų vartoti tokio didelio sodo šeimininkas. Sėkmė — tai žodis, saugomas tiems, kurie vis dar jos laukia.

Taksistą paprašau sustoti prie balto namo su kvailai išvinguriuotais laiptais ir bokšteliais, lyg pastatą būtų projektavęs šešiametis architektas. Sode daugybė žmonių. Verslininkai atraitytomis marškinių rankovėmis ir atlaisvintais kaklaraiščiais, aplink baseiną zuja merginos su bikiniais. Merginos užlipa ir nulipa nuo tramplino. Vienos ryžtingai šoka į vandenį, o kitos vaizduoja bijančios, kad atrodytų dar žavesnės. Verslininkai gurkšnoja gėrimus, plekšnoja rankomis vandenį ir taško merginas, ir visa tai primena vaikų žaidimo aikštelę, pilną nevispročių. Mes, vyrai, baisiausiai stengiamės kekšėms pasirodyti kuo simpatingesnį, tarsi tas komercinis sandėris žadėtų truputį žavingų vilionių ir net kažkur slypinčio džiugesio. Tai lygiai taip pat apgailėtina, kaip mėgautis surežisuotomis muštynėmis ar šaudyti į negyvą antį. Štai apie ką mąsčiau, kai taksistas savo nuožiūra nusprendė, kad jau gana, sustabdė automobilį ir nežiūrėdamas į mane paklausė:

— Na, o dabar kur?

Savaime aišku, nesumojau, ką jam atsakyti.

Prie lango sėdi vaikas. Stebi laiptus, tarp palmių vedančius į antrą aukštą. Pirmo aukšto kambariai taip arti baseino, kad vanduo retsykiais aptaško užuolaidas, nes langas atviras, nes oro kondicionierius turbūt sugedęs, nes viešbučio šeimininkas jam taisyti skirtus pinigus turbūt išleido kekšėms. Būtent taip man paaiškina Hai ir ištraukia iš po lovos bibliją. Hai — linksma, mažutė, liekna ir neišvaizdi mergina, ji prekiauja koka ir turi tris ar keturis vaikus, kurie jai padeda, jų darbas — stebėti duris, laiptus, kiemelį ir baseiną, nes viešbučio šeimininkas ne tik turi silpnybę švaistyti pinigus kekšėms, bet ir mainais už tylėjimą pasisavina nemenką kokos ir pinigų dalį. Suprantama, Hai mėgino jį nudėti mažiausiai kartą, kai jis persisvėrė per turėklus, bet tas raumeningas dėdulė, buvęs dviratininkas, tik pūkštelėjo į baseiną ir lyg niekur nieko išlipo leipdamas juokais.

— Jo tylėjimas ne vertesnis už mėšlą, — sako Hai purtydama bibliją, kad iškristų paketėliai.

— Policijos jis niekad ir nekviestų, nes viešbutis pilnas kekšių.

Motinai paminėjus kekšes, vaikiščias kaskart sukikena. Suprantama, Hai dėl to pyksta.

— Žiūrėk, kad niekas neužeitų, ir liaukis krizenęs, verslas yra verslas. Tiems vaikams galvos pramuštos pramogomis. Kvatoja iš ko pakliūva.

Hai išlanksto vieną paketėlį, kitus du įspraudžia į bibliją ir vėl pakiša ją po lova. Paskui gerą žiupsnį kokos paberia ant stiklinio naktinio stalelio.

— Nagi, išmėginkite, ar geras.

Mažuoju piršteliu braukiu žiupsnelį link krašto. Palinkęs prie ruoželio įtraukiu. Vaikis stebi mane labai susikaupęs.

— Labai geras, ponia.

Eidamas pro baseiną matau kitus vaikus, patruliuojančius pagal apgalvotą stebėjimo schemą. Vienas įsilipęs į palmę. Pro šalį skrendant sraigtasparniams, vaikas pasilenkia, o lėktuvus, atvirkščiai, mėgina paliesti rankomis. Ir vieni, ir kiti skraido perdėm toli.