Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Labas rytas.

Dėl prakeiktos LSD naktį praleidau visai nesmagiai, veikiausiai anksčiau buvau prisiekęs nevartoti, bet pamiršau. Rūgštis atveria duris, o už jų jau nieko nėra. Ji beveik kiekvienąkart šiurpina, bet galiausiai nuramina, nes visuomet iš rūgšties kelionės grįžtama su nediduke pergale. Nebūtinai tai dvigalvis slibinas, veikiau jau triušis be galvos. Šiaip ar taip, tai laimikis. Žmogus, pasitraukęs į džiungles ir išgyvenęs, sugrįžta dainuodamas, nors nereikia užmiršti, kad džiunglės dabar išdegusios — ne nuo liepsnų, jos nuniokotos ir juodos. Šiaip ar taip, labiausiai gąsdina ne ugnis, o tai, kas lieka po gaisro, o po gaisro paprastai nelieka nieko. Alus ir dvi GPG dienos pradžiai. Po LSD, jei elgsiesi neatsargiai, prasidės visi tie juokingi ženklai: besišypsantys prekybos centrų bankomatai, geltoni automobiliai su šėtoniškais numeriais, šešiapirštės rankos ar panašūs nesusipratimai. Viskas taip tikroviška, kaip vidury dykumos liepsnojantis gervuogynas.

Palieku san gri la ir susimetu keletą savo daiktų į taksi pakeliui į cathay viešbutį. San gri la pernelyg populiarus, visi keliaujantys po Malaiziją neišvengiamai čia užsuka, neturiu nė menkiausio noro sutikti senus bičiulius iš kompanijos, mat jie su neblėstančia viltimi tebesiuntinėja mano duomenis elektroniniu paštu, lyg motinos, kurių vaikai pradingo. Tad pirmyn į kelionę. Atrodo, viešbučio tarnautojai prisimena visas šventes, kurias aš pamirštu. Nuogi transvestitai bėgioja koridoriais, prie baseino verkia moterys, prisirijusios žydrųjų adatų, terasoje šoka nuo degtinės apsvaigę vaikai. Pernelyg daug triukšmo. Per daug nusiskundimų. Taip ir paaiškinau viešbučio ryšių su visuomene atstovui. Geriau nė nepasakysi, mano sėkmė atrodo pernelyg akivaizdi. Tad lik sveikas, san gri la. Lik sveikas, martini, nuostabiausias Honkongo virėjau ir jo koldūnai. Likit sveiki, prancūze pianiste ir bulgarės šokėjos. Visiems geros kloties.

Sveikas atvykęs į cathay, senąjį kolonijinio stiliaus viešbutį, už jo prasideda pakrantė, pietryčių Azijos Čelsis, kur miega romantikai ir ginkluoti vyrai. Senyvas kinas kėglių žaidėjo marškinėliais palydi mane į vieną antro aukšto kambarių. Leidžia įeiti pirmam, bet tučtuojau šmurkšteli vidun ir atveria balkono langines. Nuostabiai skaisti diena. Senukui atsidėkoju gerais arbatpinigiais, ir jis paklausia, gal pageidauju dar ko nors; mintys sukasi apie butelį viskio, ir dar man nesusivokus gerasis žmogus jau stovi priešais mane su buteliu ir dviem stiklais. Savaime aišku, pakviečiu jį išgerti kartu. Jis vienu mauku išlenkia savo stiklą, padėkoja ir dingsta.

Tada nelauktai viskas užgęsta. Ir po sekundės aš atsijungiu.

Vaikai Tenuk Benango paplūdimyje bėgioja palei vandenį, lyg neūžaugos boksininkai kumščiuoja orą ir kartkartėmis net juokais susipeša. Neužgaudami vienas kito, demonstruoja tikrų profesionalų gestus. Tie patys vaikai man pardavinėjo kriaukleles, medinius kryželius ir ant šilkinių siūlų pritaisytas gilzes, jie manęs klausinėjo, kaip atrodo Niujorkas ir Madridas, kokia yra likusi pasaulio dalis, ir aš stengiausi kuo tiksliau atgaivinti senuosius vaizdinius, bet ne visi prisiminimai buvo aiškūs, ne visos gatvės buvo savo vietoje ir ne visi apibūdinimai atitiko tikrovę. Savaime aišku, išsigandau suvokęs, kokia painiava vyrauja mano prisiminimuose, ir tą naują tylą, pakeitusią daugybę garsų, kurių nemaniau pajėgsiąs atsikratyti. Gatvėse gaudžiančių automobilių arba lietaus teškenimo. Du GPG — ir baimė akimirksniu išgaruoja, dar skardinė šalto alaus atsigaivinti nuo saulės ir absurdiško sausio karščio.

Paskui išsyk susitelkiu į savo verslą, nes paplūdimyje šalia manęs sėdi moteris, trokštanti pamiršti vieną žmogų, vyriškį, kurio neteko, ir niekaip negalinti suprasti, kas čia blogo, jei nori pamiršti tą, kurio vis tiek neturi. Moteris, regis, anksčiau nieko neužmiršdavo, o tie, kurie niekada anksčiau neužsimiršdavo, nesugeba nuslėpti būgštavimų, kad mūsų cheminis prisiminimų marinimas yra kažkuo velniškas; tai gan akivaizdu, taip jai ir pasakau, nes prisiminimai, o ne užmarštis yra tikroji velnio išmonė.

— Ar jūs tuo tikite? — klausia moteris, kuriai vos per trisdešimt, jos akys įbestos į smėlį, tarsi smėlyje būtų užrašyta kažkas, ką ji vienintelė gali perskaityti.

Taip, aš tuo tikiu.

Uoste, visai šalia keltų, moteris turi nedidukę audinių parduotuvę, kur prekiauja japonišku šilku ir nėriniais, bet ji nesiuva, pati man tai pasakė, nors aš jau įsivaizdavau ją tai darant, nes jos rankos švarios ir baltos. Supratusi, kad žiūriu į jos rankas, paslepia jas smėlyje. Tada moteris pasakoja, kad gimė ne Penange, o Kotą Besude, o čia persikėlė su vyru, paskui vyras išvyko; pasitaiko, kad viskas gyvenime sugriūva ir baigiasi, ir kad jos vyras išvyko tuščiomis rankomis. Viską palikęs namuose. Nepasiėmė nei drabužių, nei knygų, netgi akinių, ir dėl to ji tikėjosi, kad jis greitai grįš, bet jis taip ir negrįžo, ir tuomet ji susimąstė, kaip gali gyventi žmogus, nepanorėjęs pasiimti nieko, kas jam priklausė. Savaime aišku, ji taip ir liko gyventi tarp visų tų nekenčiamų daiktų; iki pat šios dienos, bet dabar taip pat nori išvykti ir viską pamiršti.

Aš nuoširdžiai džiaugiuosi galėdamas jai padėti, todėl ir sakau, kad jai nėra ko rūpintis, nes užmarštis — mano verslas. Paskui ji ištraukia rankas iš smėlio ir iš nedidukės nertos rankinės išsiima didelį pluoštą banknotų.

Šalimais esančiame kambaryje kažkas švenčia Hitlerio gimtadienį. Kariniai maršai drebina sienas ir braunasi į mano kambarį. Senieji liuftvafės himnai paįvairina tvankią, bet vis dėlto nuostabią popietę. Mano linksmasis kaimynas, kuris toli gražu nėra vokietis, veikiau nesusipratęs birmietis, kyšteli galvą į mano balkoną, kuris ganėtinai arti jo balkono, ir maloniai pakviečia prisidėti prie šventimo. Kaip pats prisipažino, kaimynų linksmybės visados vargina, nebent į jas įsitrauki. Įtikintas jo argumentų, su natūraliu, niekada Hitlerio gimtadienio nešventusio žmogaus smalsumu žengiu į išpuoselėtą cathay, daugiau nei aristokratiško viešbučio, koridorių: medinės grindys, baltos sienos žydrais apvadais ir autentiški art dėco baldai, sakau, pereinu koridorių, einu basas — iki kaimyno durų tėra kokie šeši žingsniai. Mano bičiulio birmiečio kambaryje dvi rytiečių porelės ir jo amerikietė žmona, išmušta raudonio nuo šampano ir senųjų vokiečių pergalių šlovės. Savaime aišku, kambario sienos apkarstytos svastikomis ir karo vėliavomis, šalia lovos iliustruotas mein kampf tomelis atstoja bibliją.

— Šampano? — pasiteirauja nacistas birmietis.

Savaime aišku.

Paskui amerikietė, kuri pasirodo besanti iš San Francisko, kyšteli man veidrodį su nemenka kokaino doze. Jaučiu pareigą mainais pasiūlyti keletą piliulių, bet jie ryžtingai atsisako.

Ne, šitų vaistų nereikia, sako mergina iš San Francisko, apsimestinė aistra yra pati negarbingiausia iš visų jausmų.

Puiku. Paslepiu piliules, gražiu vermachto giesmės ritmu išmatuoju kambarį ligi balkono ir pasižiūriu į cathay garažus.

Aplinkui ramu, tik velorikšų vairuotojai medžio šešėlyje lūkuriuoja viešbučio svečių, tolėliau matau žmones, grįžtančius iš Vat Čajamangkalarano, mėlynųjų drakonų ir didžiulio gulinčio budos šventyklos. Anapus viskas gerai, o čia, viduje, tie pakvaišę naciai traukia dainas ir žygiuoja, plempia šampaną ir uosto kokainą.

Atsisveikinu kuo mandagiau su tuo šešetu bepročių, o viena iš jų, astronauto žmona persirengusi tailandietė, pasišauna mane palydėti į koridorių, ir kai užeinu į savo kambarį apsiauti batų, ji vis dar šalia manęs, paskui ji panorsta pasibučiuoti, taigi mudu bučiuojamės, bučiuojamės ilgokai, nors jai atrodo mažai, nes atsisveikindama ji man ima prikaišioti, o kadangi ji priekaištauja tailandiečių kalba, aš, savaime aišku, tik mosteliu ranka.