Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Ilgas pasivaikščiojimas alėja apetitui sužadinti. Būtent taip man paaiškino. Todėl vaikštinėju. Apžiūrinėju medžius, tokius aukštus ir tvirtus, bet neturiu supratimo, kokios rūšies tie medžiai. Pasiklausiu slaugytojo, kuris tarsi nebylus draugas tapena šalimais, tačiau ir jis nežino, taip mes ir keliaujam po pasaulį nepastebėdami aplink save svarbių dalykų. Pažvelgiu į dangų, dvelkiantį drėgme tarsi prieš lietų. Oras žvarbus, bet aš juk aprengtas pūkine striuke, todėl nepatogumo nejaučiu, veikiau atvirkščiai. Šiluma apgaubia kūną, o šaltukas žnaibo veidą, lyg įsijungęs šildymą keliautum kabrioletu arba prisiektum sukryžiuotais pirštais, arba mediniu šaukštu tvatytum tigrą. Galiausiai mano mintys taip susipina, kad nesuprantu, ką kalbu. Alėjos gale, dar nepriėjus gatvės, slaugytojas sako, kad reikia grįžti. Gatve iš lėto rieda automobiliai. Gerą laiko tarpą stoviu ir stebiu automobilius. Daugelyje važiuoja iš mokyklos grįžtantys vaikai. Slaugytojas pataria į nieką nežiūrėti pernelyg įdėmiai. Kol kas tai man kenkia. Nesuprantu tokio mokslo. Mes nė per šimtą žingsnių nenutolome nuo pastato. Vaje, tai bent pasivaikščiojimas.

Klausiu slaugytojo, kaži kaip vadinasi tie medžiai, bet jis man neatsako.

Šiuo metu priešais mane — geras kepsnys su bulvių koše. Savaime aišku, paprašau ir alaus, ir, savaime suprantama, man jo neatneša. Veikiausiai taip viskas ir prasidėjo, sako medicinos sesuo, nuo alaus.

Gal ir taip. Tuomet pradėkime valgyti. Be alaus irgi neblogai.

Dabar aš guliu lovoje; malonėkite palikti langą atvirą. Man patinka tyras oras. Žinoma, mielasis, atsako seselė ir pasiteirauja, kaip praėjo diena.

Tiesą sakant, nelabai žinau, ką atsakyti, bičiule miela, manau, gerai, jaučiuosi apimtas kvailo džiugesio, kuris mums nieko doro nežada.

Vyriškis nešasi plastikinį maišelį su tuščiais buteliais. Viena maišelio rankena nuplyšusi, todėl buteliai iškrinta ir rieda šaligatviu, vienas, atsitrenkęs į telefono būdelę, sudūžta. Kitus sulaiko sniego pusnis šalia nutekamojo griovio. Dangų perskrodžia lėktuvas. Jo nematyti, tik girdėti gausmas. Tuomet žmogus ant šaligatvio pažvelgia į viršų ir galbūt pamato lėktuvą, nes akimirką pamiršta apie tuščius butelius ir kažką įdėmiai seka akimis, veikiausiai lėktuvą. Tada susirenka butelius ir dingsta.

Į palatą įeina seselė, paduoda man plastikinį puodelį su trimis piliulėmis. Išsiimu piliules. Iš butelio šalia lovos į plastikinį puodelį prisipilu vandens. Piliules jau nurijau.

Seselė manęs klausė, koks triušio vardas.

Nebelyja.

Sapnavau bronzinę panterą ant juodo pastato stogo anoje upės pusėje, šalia fabriko.

Gydytojui svarbiausia, kad šį sapną aš prisiminčiau, turint galvoje, kad vakarui atėjus negaliu prisiminti, ką valgiau ryte nei ką mačiau pro langą vakar.

Tai vis tas pats autobusas, sako gydytojas. Tuo metu autobusas stabteli prie videotelefono būdelės, ne todėl, kad čia būtų stotelė, tiesiog jis priverstas sustoti dėl kamščio — nusidriekia ilgiausia virtinė automobilių, kurie akimirką stabteli, o paskui lėtai slenka pirmyn.

Ir kasdien tą autobusą aš matau pirmą kartą.

Tuomet gydytojas paklausia apie sapnuotą miestą.

Aš nežinau, kaip jis vadinasi.

Paskui jo paklausiu, kokį miestą matau pro langą.

Tai Berlynas.

Didžiuliame reimplantų palatos ekrane rodo aplink stalą sėdinčią šeimyną. Gydytojas nuotolinio valdymo pulteliu perjungia kanalą. Dabar rodo automobilių lenktynes. Vienas automobilis rėžiasi į užtvarą, bet vairuotojas išlipa sveikas ir gyvas. Jis nusiima šalmą ir trenkia jį žemėn. Gydytojas manęs klausia, kokios spalvos automobilis. Raudonas feraris. Paskui vėl perjungia kanalą ir pasirodo vakarieniaujantis juodaodis vyras. Rodo to žmogaus veidą, jis kalba ir kartkartėmis pakelia prie burnos šakutę, be paliovos kalba ir valgo, viską atlieka vienu metu. Be jo balso, dar girdėti kiti balsai, kurie juokiasi. Gydytojas manęs klausia, kokia to žmogaus pavardė, bet aš nenutuokiu, kas jis toks, paskui stambiu planu parodo visą šeimyną, sėdinčią aplink stalą kartu su vyriškiu. Gydytojas perjungia kanalą. Tai dokumentinis filmas. Tarp koralinių rifų nardo didžiuliai vėžliai. Gydytojui sakau, kad dabar visai nenoriu tenai pakliūti. Gydytojas klausia, ar man patinka jūra, aš atsakau, kad patinka. Tada išjungia televizorių ir paklausia, kokios spalvos buvo automobilis.

Koks automobilis?

Paskui paklausia, kaip atrodė vėžlys.

Nežinau, ką jam atsakyti. Tuomet gydytojas paklausia, ar jaučiuosi pavargęs, ir aš atsakau, kad ne, nors jau naktis ir už lango nieko nematyti.

Procesas gali trukti ištisus mėnesius. Taip man sako gydytojas. Panašu, kad šie žmonės yra įvairiausių atminties sutrikimų žinovai.

— Ar žinojote, kad Ronaldas Reiganas paskutiniais savo gyvenimo metais negalėjo prisiminti buvęs prezidentu?

— Nežinau, kas tas Ronaldas Reiganas.

— Jungtinių Valstijų prezidentas. Tas, kuris anksčiau buvo aktoriumi.

— Kokiuose filmuose jis vaidino?

— Nemanau, kad bent vieną būčiau matęs. Nepamenu jokio.

— Vargšas žmogelis, jis neprisimena buvęs prezidentu, o kiti neprisimena jo filmų.

— Tai tik pavyzdys įsitikinti, jog nėra tokios žymės, — kad ir kokia didi ir reikšminga ji būtų, — kurios nebūtų galima ištrinti. Ir jums nereikia jaustis kaltam dėl išdegusių smegenų vingių, bet jei išties norite atgaivinti bent mažąją savo protinių procesų dalį, turite mums padėti juos atkurti. Dabar jau visiškai aišku, kad uždavinys ne iš lengvųjų. Bandymų sunkumai glaudžiai susiję su pačių smegenų savybėmis: dešimt ar dvylika tūkstančių milijonų neuronų ir jų sudėtingų struktūrų sudaro vieną dinamišką sistemą, kuri savo kompleksiškumu pralenkia naujausius kompiuterius. Bandymus, sutelktus į sinapsę ir molekulių lygmenį, reikės papildyti bent jau susijusiais su polisinapsinių ir polineuroninių konfigūracijų funkcionavimu. Atminties procesui reikia rekonstruoti tam tikras sinapsės ir neuronų konsteliacijas iš visų galimų egzistuojančių konsteliacijų. Kalbant neurofiziologiniais terminais, prisiminimų grąžinimo aktas grindžiamas specifinės konsteliacijos paieška, rekonstrukcija ir atpažinimu, kai pasitelkiama prieš tai buvusi situacija. Veikiausiai supratote, kad procesas kiek sudėtingesnis, nei nešvarių skalbinių dėžėje rasti antrą poros kojinę.

— Dėkui. Dabar jaučiuosi daug geriau.

Šiandien šalia manęs ant raudona oda apmuštos metalinės kėdės sėdi žmogus. Langas uždarytas. Noriu pasakyti, kad yra langas, ir jis uždarytas, o žaliuzės nuleistos. Ant raudonos kėdės sėdinčio žmogaus paklausiau, ar žaliuzės veikia ir ar įmanoma ten ką nors įžiūrėti, ir jis man atsako: taip, žaliuzės veikia kuo puikiausiai, už lango, savaime aišku, matyti kelias, o tolėliau — miestas. Žmogus labai atsidėjęs paaiškino, kad mano atvejis yra vienas iš stulbinančių Korsakovo psichozės variantų. „Stulbinančių“ — jis pavartojo kaip tik šį žodį, kurio bent jau aš niekuomet nevartočiau. Korsakovo psichozė dar žinoma Korsakovo sindromo pavadinimu — tai degeneratyvinio polineurito padarinys, pasireiškiantis tokiais klinikiniais požymiais kaip negaluojančių pacientų gebėjimas visiškai padrikai atkurti senus prisiminimus, dar iš tų laikų, kai liga nepasireiškė, šis gebėjimas gali būti pritaikomas dabartinėmis aplinkybėmis, atsižvelgus į tai, kiek tie prisiminimai yra atpažįstami ir padeda atsakyti į klausimus. Klausimai užduodami teisingai kartojant frazes, žodžius arba skaičius, bet visai netrukus, gal net po kelių sekundžių, pacientai jau negali atpažinti žmonių, prisiminti objektų, nutikimų, kuriuos dar neseniai vardijo, arba ką tik atliktų veiksmų.