Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Aš lauksiu tavęs tūkstantį vasarų.

Vienas vyras mane aplošia šachmatais ir dėl to baisiausiai nudžiunga. Sakau jam, kad veikiausiai niekuomet nemokėjau žaisti šachmatais, bet vyras į tai numoja ranka.

— Visi čia taip sako, kai pralaimi.

— Galvokit, kaip norit.

Įsižeidęs pakylu nuo kėdės ir vaikštinėju ratu poilsio kambaryje. Viena moteris žaidžia virtualų meilės žaidimą. Virtualūs romanai siaubingai populiarūs, tereikia išsirinkti kokį asmenį ir tinkamai valdyti situaciją, kaip nurodyta charakterių naudojimosi instrukcijose. Ne vietoj numesta replika — ir viskas baigta. Game over. Nepalyginti sudėtingiau, nei šaudyti marsiečius. Tikrai vienas vyrukas prieina pasiteirauti, ar aš jam neskolingas pinigų? Visuomet atsiranda gudruolių, siekiančių pasipelnyti iš svetimos nelaimės. Čia beveik niekas nieko neprisimena, todėl kiekvienam galima įteigti ką panorėjus. Ne, pone, nemanau, kad esu jums skolingas.

— Atleiskite, buvau įsitikinęs, kad paskolinau jums šimtą markių mažiau nei prieš savaitę.

— Prieš savaitę mano padėtis buvo tokia pat kaip dabar, bet nesiskolinčiau šimto markių net gelbėdamas savo kailį nuo kartuvių.

Tada jis nepatenkintas pasišalina, tai, kita vertus, yra bjaurus įprotis, ir aš lieku stebeilytis į medžius kitapus didelių langų ir per megafoną klausausi nykštukinės muzikos. Argi ne absurdiškas dalykas kiekviename žingsnyje persekioti su savo muzika? Tas pats, kas vaikytis su puodu sriubos, kai visai nesi alkanas. Dabar praeina dvyniai, šnekučiuodamiesi apie Kalėdų dovaną. Vienas tikina, kad tai buvęs dviratis, o kitas įrodinėja, kad kvarcinis laikrodis.

Poilsio kambaryje tuo metu vienam senukui pavyksta prisiminti savo šuns vardą.

Akivaizdu, kad esu visiškai žlugęs, nes dienos eina nesustabdomai, čia seselė, labai simpatiška, to nenuneigsi, ir gydytojas pradeda nervintis, nors, savaime aišku, jie visaip stengiasi tai nuslėpti, iš padilbų stebi mane ir kažką žymisi savo mažose knygelėse, ir tariasi su kolegomis, ir stebi kitus atmintį praradusius pacientus, ir įeina, ir išeina, ir sugrįžta, ir raudonos rožės baseino dugne šįryt mane apstulbina tuo pačiu drastiškumu, kokiu veikiausiai stulbindavo ir vakar, ir užvakar, ir prieš tai buvusiomis dienomis.

Kad niekas gerai nežino, ką su manimi daryti, nes kai gydytojo paklausiu, kuo visa tai baigsis, jis atsako nepakeldamas akių: dar pažiūrėsime. Kaip diagnozė tai nuskamba trumpai ir aiškiai.

Kad visi neuronų sutrikimai, su kuriais susidūrėme, įvyko tik dėl mano paties kaltės. Lyg aš, menkai suvokdamas savo poelgius, būčiau išmetęs už borto motorą, kad galėčiau greičiau plaukti, būtent tai labai kantriai man paaiškino gydytojas, pasitelkdamas taiklų laivo ir motoro pavyzdį, ir dar vieną, kur paminėta beisbolo lazda, du kilogramai braškių ir dvylikos stygų instrumentas prancūzišku pavadinimu, nors tas vaizdinys pranyko, kad ir stengiausi jį išklausyti atidžiai ir su viltimi, kaip klausomasi nuosprendžio.

Štai dabar užeina du bičiuliai iš gretimo kambario, kuriame dainuojamos dainos ir šokama ant lovų, ir vos tik jie įeina, kuo aiškiausiai suvokiu, kad jie dvyniai, ir jų pižamos vienodos, ir akimirksniu apima jausmas, kad mes visi esame vienas. Tiesa, po sekundės ta absurdiška mintis išgaruoja man iš galvos su tokiu pat džiaugsmu, su kokiu buvo kilusi. Abu mano bičiuliai yra neginčijamai vienodi, bet aš, savaime aišku, esu visiškai kitoks. Nors dėl to mes netampame geresni už kitus.

Mano bičiuliai pasiteirauja, kaip šiandien laikausi, ir aš jiems atsakau, kad gerai, tai išties yra beveik tiesa.

Aš jų klausiu, kas buvo vakar, ir jie pasakoja, kaip vakar mes rėkavom pro langą, kol kažkas automobilyje pakėlė galvą, ir tuomet mes pasveikinome jį rankos mostais, tarsi jis būtų mūsų aplankyti atėjęs bičiulis. Bet galiausiai žmogus nusisuko ir nuvažiavo tolyn.

Pro duris įeina seselė ir broliai pasišalina. Tuomet seselė man papasakoja, kad iš jųdviejų tik vienas atsimena, o kitas užmiršo viską, ir priduria, kad gydytojams šis atvejis yra neįtikėtinai įdomus, nes, pasirodo, kai vienas brolis žvelgia į kitą, mato dabartinį savo atspindį ir visa, kas jau yra praeityje, nelaimėlis brolis, deja, temato svetimą žmogų savo paties veidu.

Savaime aišku, aš juos abu pamiršiu, vos tik ant stalelio užsižiebs šviesa, galbūt net anksčiau, po to, kai atidžiau pažvelgsiu į išraizgytus ant sienos laidus.

Kitų žmonių rūpesčiai, netgi jų veidai veikiausiai ir buvo tai, ką nuo pat pradžių stengiausi pamiršti. Automobiliai, pastatai, apšviesti langai ir basų kojų pėdsakai smėlyje, pamestos pirštinės, atverstos telefonų knygos ir uždarytos durys viešbučių koridoriuose.

Už gazuotų gėrimų aparato slepiasi moteris. Vienas dievas žino kodėl. Koridoriaus gale ant kėdės sėdi seselė, ji kiek primena teniso varžybų teisėjus, kurie stebi aikštelės juostą ir įkyriai tiki, kad kamuoliukai nukris į vieną ir į kitą pusę. Kadangi vieni krenta už ribos, o kiti — aikštelėje, daugiau apie juos nėra ką pasakyti. Popietė, manau, geriau nei rytas, nors ir negaliu aiškiai prisiminti ryto, sulig kiekvienu žingsniu koridoriuje mane užvaldo neapčiuopiamas, bet akivaizdus palengvėjimo pojūtis. Kaip garai ant vonios veidrodžio, išnykstantys atvėrus langus. Tai, be abejonės, pasaulio nepakeis, bet tokiam kaip aš yra neginčijamai svarbu, būtent taip ir jaučiuosi; dienos slenka, aš laukiu bent kokių pokyčių, kurie vieną sekundę skiria nuo kitos, prieš tai buvusios, kai visos paeiliui nugarma į tobulą mano atminties juodąją skylę. Kaip antai stalo teniso kamuoliukų taukšėjimas arba kambariuose įjungtų televizorių garsas galutinai pažymimas minutėmis, ir tai svarbios minutės, esmingai pabrėžiančios valandų neapibrėžtumą. Minutės — tai pagrindiniai puslapiai knygos, kuri liepsnoja iš abiejų šonų. Kai liaujasi kaukšėti stalo teniso kamuoliukai, toji mano gyvenimo dalis baigiasi. Pats koridorius jau iš visų pusių apimtas liepsnos. Taip iš lėto mane verčia judėti ne baimė užbaigti, o baimė, kad taip ir nepradėjau. Šiaip ar taip, viskas labai nuobodu. Nelyg į veidrodį žvelgiantis numirėlis. Nuobodu kaip kryžius virš tuščio kapo. Siaubingai nuobodu. Jaučiuosi kaip vienas tų astronautų, įšaldytų kelionėje, kuri trunka šimtus metų. Kai žemėje žmonės jaučia pro šalį einant vasaras, čia, viduje, niekas nesikeičia. Čia, viduje, mums net neauga nagai. Ar galima įsivaizduoti ką nors baisiau? Žinoma, dar ir kaip galima, tai tik posakis, bet ar jūs galite įsivaizduoti? Net ir mirusiesiems auga nagai.

Staiga seselė, įžeista kažkurio kamuoliuko, nukritusio už aikštelės ribų, pakyla nuo kėdės, o gal ir ji jaučia koridorių apėmusios liepsnos karštį.

O moteris ir toliau sėkmingai slapstosi už gazuotų gėrimų aparato.

Lietus įnirtingai čaižo telefono būdelę, nors iš čia negaliu girdėti triukšmo, vis dėlto jis yra. Būdelėje įtaisytas monitorius, kuriame galima matyti asmenį, su kuriuo kalbiesi, o pašnekovas mato tave. Kadangi būdele šiuo metu niekas nesinaudoja, monitoriuje matyti tik operatorės veidas. Įrašas, kuris maloniai kartoja naudojimosi videotelefonu instrukciją. Šiuo metu operatorė nieko neveikia. Žiūri į lietų. Žinoma, tai tik posakis, nes įrašytas atvaizdas negali matyti lietaus, bet net ir šiuo atveju kažkokiu būdu operatorė žiūri į lietų ir nieko nesako. Kelias šiomis valandomis tuštutėlis, ir tai mane labiausiai žavi, galbūt visada toks ir buvo, nes pirmasis pravažiuojantis automobilis, tikriausiai auštant, bus pirmasis, kaip ši naktis yra pirmoji, ir jos pabaiga paženklins pirmąją iš dienų. Kad ir kaip lengvai pavyksta prisiminti daugelio praėjusių dienų naktis ir daugelio praėjusių naktų dienas, dabarties dienų nei naktų išsaugoti negaliu.