Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

— Jums nepatinka Hičkokas?

— Man nepatinka, kai mane mausto. „Paukščiai“ man patinka. Tai iš tiesų geras filmas.

— Ten irgi pakako triukų.

— Žinau, bet tai neturėjo reikšmės. Viskuo kalta motina, kuri norėjo atsikratyti vaiku. Ar žinote anekdotą apie psichiatrą?

— Ne.

— Žmogėnas jau metų metus lankosi pas vieną žymiausių Niujorko psichiatrų ir palieka ten krūvas pinigų; vieną gražią dieną psichiatras jam sako: drauguži mano, aš jau supratau, kas jus slegia, širdies gilumoje jūs visada troškote mylėtis su savo motina.

Vargšas žmogelis suglumęs jam atsako: žinote, gydytojau, būčiau jums sumokėjęs dvigubai, kad tik nebūtumėt man to pasakęs.

Po pietų vienas nusiminęs, atmintį praradęs pacientas šventė gimtadienį. Jam atnešė didelį tortą su keturiasdešimt žvakučių, bet žmogus jas visas ištraukė ir paliko vieną vienintelę.

„Nesu pasirengęs taikstytis su metų, kurių neprisimenu, našta“. Štai ką jis pasakė.

Skamba protingai.

Užmigau galvodamas apie Kerį Grantą. Tai vienas tų senųjų aktorių, kurių galva atrodo prisriegta prie kostiumo apykaklės. Šiaip ar taip, žavingas tipas.

Menkutis progresas reimplantų palatoje, nereikėtų neigti.

Dievai žino, kiek laiko nesu buvęs Madride, ir vis tiek ekrane išvydęs stiklo rūmus, didžiules palmes Atočos stotyje, lankais ginkluotus sargybinius ir akmeninius angelus ant Gran Via pastatų jaučiuosi panašiai kaip nusikaltėlis, įvykdęs keistą nusikaltimą ginklu, kuris nėra jo paties. Nieko. Nebent vos apčiuopiamas palengvėjimas suvokus, kad esi kaltas dėl visiškai ko kito. Savaime aišku, tai įvyksta reimplantų palatoje, kur šių gerųjų žmonių neišmatuojamomis pastangomis gautais siūlais verta pradėti nerti prisiminimų skraistę. Vaizdiniai, garsai, kai kurios dainos, padėsiančios pacientams surišti prisiminimų batų raištelius ir išeiti sekant savo paties pėdsakais. Bet dėl neaiškios priežasties, kuri gydytojus veda į paniką, mano atminties vingiai suliepsnoja ir dingsta tarsi lėktuvai per bombardavimą baimės atšvaitų nutviekstame danguje. Kitaip tariant, dabar taip ir dabar ne. Neuronų naikinimas, su kuriuo susiduriame, anot gydytojų, yra ekstremalus, bet toli gražu ne vienintelis. Yra čia toks žmogus, kuris kasryt šukuojasi vis kitaip, nes neįstengia prisiminti savo atvaizdo, ir labai dėmesingai elgiamės su vaiku, painiojančių savo motiną su kiekviena televizoriuje pamatyta moterimi, ar tai būtų Merilina Monro, ar viena iš tų naujųjų virtualių žvaigždžių.

— Kuo buvo vardu?

— Kas.

— Vaikas, kuo jis buvo vardu?

— Andrė.

— Jis prancūzas?

— Belgas. O tai turi kokios reikšmės?

— Manyčiau, belgams tai svarbu.

— Šiuo atveju jums nederėtų persiimti mūsų susirūpinimu dėl nesutarimų.

— Kas nutiko Andrė?

— Jis prisiminė savo motinos atvaizdą.

— Motinos atvaizdą?

— Taip, nes jo motina žuvo per lėktuvo katastrofą.

— Todėl jūs mirusios motinos atvaizdą pakeitėte Merilinos Monro ar virtualios japonų aktorės, pavyzdžiui, Riosukės, atvaizdu?

— Atminties priedermė — užpildyti spragą tuo, kas pasitaiko po ranka.

Kartais tai, kas po ranka, pasirodo tiesiog nepakenčiama. Po teisybei, nežinau, ar jums žinoma, kad Riosukė buvo pirmoji virtuali žvaigždė, baigusi gyvenimą savižudybe daug anksčiau nei vienas po kito nusižudę visi nelemti skaitmeniniai popstabai? Negana to, kad ir kaip jus tai stulbintų, pamenu, būdamas Tokijuje mačiau Riosukę didžiajame Šibujos ekrane vos kelios dienos prieš jos virtualią mirtį, dar pamenu seną Fransuazos Hardi dainą, skambėjusią vokiškai, Wenn dieses lied erklingt, ir, pamenu, vos neapsiverkiau, savaime aišku, gal čia perdedu.

Savaime aišku, to gydytojams nesakysiu, bet išeidamas iš niekuo neišsiskiriančios reimplantų palatos, kuri tiesiog yra tuščia salė su didžiausiu ekranu priešais neapsakomai patogų rudos odos fotelį, niekaip negaliu išmesti iš galvos vargšelio Andrė, kurį užgriuvusi mirusios motinos atvaizdų lavina. Intensyviomis visų šių žmonių pastangomis pavyksta parvilioti žmones ten, iš kur jie pabėgę. Ar tai būtų popietės Tokijuje, ar vidury Atlanto nuskendusio lėktuvo nuolaužos.

Linksmai bėgioju drėgna ligoninės sodelio žole švęsdamas kartu su kitais ligoniais, nes pirmąsyk po daugelio dienų nelyja. Savaime aišku, šito aš negaliu tvirtinti, kaip negaliu būti tikras dėl nieko, išskyrus daiktų, kuriuos matau priešais save, spalvas. Iš kažin kur atsirado puikus odinis kamuolys, ir kai matau jį atskriejant, gan mikliai atmušu krūtine ir kiek pamušinėjęs perduodu malonios išvaizdos merginai, ši pasileidžia jam pavymui, tarsi gyvenime nebūtų nieko svarbiau. Labai smagu būti lauke ir iš čia pažvelgti į viską. Kokia akinamai žalia žolė, ir galima kamuolį spardyti nesibaiminant, kad ką sudaužysi, tai tarusi mergina atsivedėjusi smogia taip, kad kamuolys tik per plauką praskriejęs pro mane trinkteli į stiklines pastato duris. Netrukus išeina įspūdingos išvaizdos seselė vokietė, ji neslepia nepasitenkinimo, todėl mudu su bičiule kiek turim kvapo pasileidžiame drėgna žole ir du ar tris kartus pargriūvame, veidais jusdami drėgną žemę ir, žinoma, užpakaliu, pribėgame prie gražios gyvatvorės ir už jos pasislėpę kaip pamišę imam kvatotis, gal ir nelabai vykęs palyginimas, bet esmė ta, kad mudu juokiamės ir žiūrim vienas į kitą, ir nors nė žodžio vienas kitam nepratarėme, nesusilaikau nepalietęs jos krūtų, styrančių po itališko liaudiško stiliaus suknele, ir netrukus mudu jau kuo linksmiausiai bučiuojamės ir dulkinamės, vienas dievas žino, kiek jau laiko nesidulkinau, bet šią akimirką griebiu merginą su tokiu įkarščiu, tarsi pasaulis griūtų ir baiminčiausi su visais kitais dalykais nugarmėti į pragarą.

Paskui atsiranda kažkoks šūkaujantis tipas, kuris ieško savo kamuolio, ir aš jam atsakau, kad neturiu supratimo, apie ką jis kalba, nors bet kuriuo atveju geras odinis kamuolys yra rimtas dalykas, ir jis turįs atidžiau saugoti daiktus, juolab turėdamas minty visų čia esančių polinkį užmiršti, kur mes ką dedame prieš tai ar po to.

Kitoje gyvatvorės pusėje ant žolės guli graži mergina ir šypsosi. Savaime aišku, aš prie jos prisėdu. Mudu surūkome cigaretę ir dulkinamės. Jau po viskam virš mūsų supratingai užsitraukia debesys, juodi kaip batai.

Nespėjus pūkštelėti į baseiną, seselė praneša apie mano progresavimą, nepaisant vidinio pasipriešinimo, o tai tikra sąmonės išdavystė. Lygiai kaip mokykloje — kad ir kaip išsisukinėtum, galiausiai vis tiek tenka išmokti. O dabar — į vandenį.

Jau išsidžiovinęs įžengiu į šokių salę, nes, pasirodo, čia tokia yra, nuo šokio visaip išsisukinėju, lyg nuo to priklausytų mano gyvenimas, tik smaksau kampe ir žiūriu, kaip šoka kiti. O šoka neblogai, kai kurie su tikru įkvėpimu. Neužkrečiančiu azartu, bet vis tiek, ir nors ne viena graži mergina ir ne vienas gražus vaikinas prieina manęs pakalbinti, prisipažinsiu, manęs neužkabina, nes kad ir kas būtų buvę, kad ir kas bus, kad ir kas nutiko anksčiau, viena yra tikra — mirtis manęs šokančio neužklups.

Ir ką gi jie šoka?

Nagi, mirusią Londono diskžokėjų muziką, liūdnąją Buenos Airių Bokos4 landynių muziką, raudonąją Ispanijos muziką, Strauso valsus, vengrų polkas, arabiškus šokius, gerą muziką ir kvailą praeities bei ateities muziką.

O prancūziškos dainos?

Ne, tik ne prancūziškos dainos.

O kas yra geriau už prancūziškas dainas?

Kaip tik todėl, kad prancūzai nemėgsta dainuoti, kai uždainuoja, tai išsyk matyti.