Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Ji sako: ši vieta siaubinga.

Bet aš negaliu su ja sutikti.

Dabar stovime Šibujos rajone priešais vieno iš meilės viešbučių duris. Į vidų dar neįėjome, bet, atrodo, būtinai tai padarysime. Tarsi suklijuoti vienas su kitu, meilės viešbučiai driekiasi išilgai kalvos. Išsirinkome nediduką prancūziško stiliaus pastatą. Ji manęs klausia, ar esame čia buvę anksčiau, bet aš nesumoju, ką atsakyti. Ji apsirengusi raudoną, laisvai krintančią suknelę, ties juosmeniu sujuosiamą. Nors nelijo ir neatrodo, kad lis, ji vilki juodą lietpaltį. Stende prie durų apžiūrinėjame apšviestąsias nuotraukas. Užimtų kambarių nedaug. Pasiimu raktą nediduko kambario su dangiškos spalvos sienų apmušalais ir laukinių žvėrių paveikslais, bet jai labiau patinka baltas kambarys su žalia lovatiese užtiesta lova. Kambarys primena operacinę. Pakabinu raktą į vietą, ir nuotrauka, kuri akimirką buvo aptemusi, vėl nušviečiama. Nukabinu operacinei priklausantį raktą, ir nuotrauka iškart užtemdoma.

— Kur tu visą dieną buvai?

Aš nežinau, kur buvau visą dieną, netgi nesuvokiu, kad jau praėjo visa diena.

— Vaikštinėjau.

— Visą dieną?

Dar tik trečia valanda. Žinau, nes koridoriuje kabo laikrodis. Laikrodis įmontuotas į fotografiją, kurioje vaizduojamas krioklys. Paveiksle juda šviesa, ir jei esi ne viso proto, gali pamanyti, kad juda vanduo.

Ji vėl pakartoja: visą dieną?

Diena jai baigiasi trečią valandą. Jei tik ji to nori. Gali būti, kad diena prasideda ir dešimtą vakaro. Čia kaip kam patinka. Ji taiko savus standartus.

— Vaikštinėjau po Jojogi Koeno parką.

— Tau parkai nepatinka.

— Dabar jau patinka. Man patinka sėdėti prie upės. Kartą mes ten gulinėjome, kol į drabužius prilindo vikšrų.

Ji sako prisimenanti vikšrus ir paskui prapliumpa juoku. Juokiasi, kai kišu raktą į spyną. Kai įeiname į vidų. Kai pagaliau uždarau duris, ji tebesijuokia.

Ji labai bijo nelaimingų atsitikimų.

— Tarp sudužusio lėktuvo gelžgalių girdisi vaiko verksmas.

— Kas?

— Laikraštyje parašyta. Tarp sudužusio lėktuvo gelžgalių girdisi vaiko verksmas. Aplink žuvusiuosius išmėtytos nuotraukos.

Iš atostogų žmonės grįžta su krūvomis nuotraukų. Jų daug daugiau, nei matyti ant žemės. Vaizdai netgi fotoaparatuose. Kai kuriuos pavyks išryškinti, kitų ne. Kai kurie pražus gaisro liepsnose, o gaisrai kyla po kiekvieno nelaimingo atsitikimo.

— Neskaityk tokių dalykų.

— Kodėl? Lietus nepersekioja laiko žmogaus.

— Ką, po velnių, tuo nori pasakyti?

— Kad tikėjimas nelaimingais atsitikimais visuomet stipresnis už aukų viltį.

— Ne visi lėktuvai sudūžta.

— Tiksliau sakant, ne visi lėktuvai nesudūžta. Skraidysime, kol tai nutiks ir mums?

Ji turi įprotį vonioje skaityti laikraščius, savaime aišku, laikraštis sušlampa, o dalis, kuri nesušlampa, sudrėksta nuo garų, negana to, per laikraštį negaliu matyti jos nuogos.

— Ar žinai, kas mane labiausiai gąsdina?

Veikiausiai nežino, nes tyli, nieko neatsako.

— Tavo baimė. Ir įkarštis, slypintis už tos baimės.

— Įdomu, nes mane kaip tik gąsdina, kad tu neturi baimės.

— Aš bijau labiau nei didžiausias bailys. Nors mano baimė galbūt kitokia.

— Nėra kitokios baimės. Ji visuomet vienoda.

— Nebūtinai.

— Nebūtinai?

— Nebūtinai. Tavo baimė atsiranda, kai pakyla lėktuvai, o mano — kai jie nusileidžia.

Dabar sėdžiu ant lovos Ropongi viešbučio kambaryje. Tai nėra vienas iš tų meilės viešbučių kalvoje, tiesiog nuobodus, mažutis, niūrus japoniškas viešbutis. Dūzgia įjungtas televizorius. Pranešama apie masinę virtualių žvaigždžių savižudybę. Ji prausiasi duše. Nuo lovos girdžiu teškant vandenį. Mes ką tik pasidulkinome. Aš vis dar nuogas. Pamėginu įsivaizduoti, koks būtų mano gyvenimas, jei jos nebūtų duše, jei ji bet kurią akimirką negalėtų išeiti iš dušo. Įsivaizduoju save vaikštinėjantį Akasakos gatvėmis. Užeinu į barus. Sėdinėju po tiltais, nutiestais virš greitkelių ir traukinių bėgių.

Įsivaizduoju, kaip sėdėdamas ant tos pačios lovos leidžiu slinkti valandoms. Nė nekrusteldamas televizorių žiūriu vien iš smalsumo, ką gali padaryti laikas su žmogumi, kuris su laiku nedaro nieko. Įsivaizduoju, kaip užeinu į parko parduotuves, perku marškinius, kurių ji niekad nėra mačiusi ir kurių niekada nepamatys. Įsivaizduoju tų marškinių spalvą su tokiu pat nerimu, kokį pirmadienio rytą mokyklos suole jaučia vaikas dėl neįveikiamo nuotolio, skiriančio jį nuo penktadienio.

Ji užsuka čiaupą, bet aš puikiai žinau, kad dar kiek laiko užtruks mėgaudamasi visais tais kremais mažutėliuose indeliuose.

Tuomet prisimenu vieną atsitikimą iš savo vaikystės. Su akmeniu rankoje stoviu prie lango stiklo. Žvelgdamas į stiklą negaliu įsivaizduoti jo sudužusio. Po kelių sekundžių, kai akmuo jau mestas, situacija visai priešinga: spoksau į sudužusį stiklą ir negaliu prisiminti, kaip atrodė prieš tai. Dėl tos pačios priežasties, manyčiau, žmogus, perėjęs tiltą, jau nėra visai tikras, kad buvo kitame krante.

Pagaliau ji išeina iš dušo, grįžta į kambarį, tarsi niekada niekur nebūtų išėjusi.

Koks nepaaiškinamas tikėjimas praeitimi. Jos neklaidinantys prisiminimai. Šunų ir jų šeimininkų vardai, autobusų, vežančių į mokyklą, numeriai ir visų vaikystėje avėtų batelių spalvos. Nerimą keliantys prisiminimai, šiaip ar taip. Galiu atsikratyti visų many apsigyvenusių šmėklų, bet jos šmėklos išliks. Jeigu jai išimtų kulką, lyg amuletą visuomet nešiotųsi pasikabinusi ant kaklo. Pati man tai sakė.

Į meilės viešbučių duris Šibujos kalvoje niekas neskambina, užtai nuaidėjus skambučiui pirmiausia sunerimstame, tada paskubomis apsirengiame. Kai išeinu į koridorių, viešbučio darbuotoja pasako kažką, ko nesuprantu, bet vis tiek tai nežada nieko gero. Gretimo kambario durys atlapotos, aš prieinu pasižiūrėti, kas atsitiko, o viduje, pasirodo, rastas vyriškio kūnas be gyvybės ženklų. Jis nepriekaištingai apsirengęs kreminės spalvos kostiumu ir sukniubęs ant kilimo savo paties kraujo klane. Elegantišku skutimosi peiliuku dramblio kaulo rankena preciziškai perpjautos venos; peiliukas tebeguli keli žingsniai nuo kūno.

Akimirką stoviu kaip įbestas ir sutrikęs žiūriu į vyriškio lavoną, lyg stebėčiau kokį magijos triuką, suvokdamas, kad visa tai tiesa ir kartu melas.

Ji irgi išeina į koridorių, taip pat prieina prie durų ir taip pat nustebusi spokso į numirėlį.

Savaime aišku, pasistengiame kuo greičiau dingti, kol nepasirodė policija.

Šiandieną Tokijuje, kol ji dar miega, nepaprastai susidomiu mėlynuoju kilimu, užsimetęs sąvaržėlių, gilinuosi į grindų linijas, mėlynojo kilimo raštą, viską stebiu įdėmiai, lyg tyrinėčiau milžino rankos linijas. Dabar akivaizdu, kad, kol vienas iš dviejų miega, kitas neišvengiamai savaip tyrinėja ateitį. Kuo vaikams miegant užsiima tėvai? Mėgina iššifruoti ženklus. Vaikštinėja ant pirštų galiukų po užminuotą lauką, pasirengę peilio galu iškrapštyti minas. Taip ir aš šliaužioju po kilimą vedamas sveiko noro išnarplioti rytmečio pinkles.

Nukabinu iš spintos jos apsiaustą, jei kartais rytoj bus šalta. Tik ne tą juodą rusų kunigaikštienės paltą ligi žemės, bet pilką, trumputį prancūzės studentės paltuką, nes neatrodo, kad gali snigti.

Ištraukiu jos guminius batus, jei kartais lytų, bet paskui paimu ir odinius ilgaaulius, jei vis dėlto nelis.

Iš jos lagamino išimu tris visiškai skirtingas sukneles, galvodamas apie skirtingas oro sąlygas, nes visų tikimybės vienodos.