Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

— Iš kur taip viską žinai?

— Tu nesi iš tų žmonių, kurie vertina kimono. Niekuomet nebuvai ir nebūsi.

— Žmonės keičiasi.

— Ne, žmonės eina tik blogyn. Ir tai viskas.

— Kodėl man to nepasakei?

— Ko?

— Kodėl neperspėjai manęs Hoihange, prieš tai, kai tos mielos siuvėjos ėmė mane matuoti?

— Atrodei labai užsidegęs. Glostei šilką, lyg liestum lobį.

— Man ir dabar jis patinka. Tai nuostabus audinys.

— Atrodei taip, lyg atradęs kimono būtum patyręs absoliučią laimę.

— Bet tu žinojai, kad tai netiesa. Tu jau matei mane po dviejų mėnesių, kaip sėdėsiu čia ir stengsiuosi prisijaukinti šį kvailą kimono. Tu jau žinojai apie nesėkmę su kimono, tarsi būtum nukeliavusi į ateitį ir sugrįžusi.

— Jeigu žinai, kas tavęs laukia ateity, dar nereiškia, kad gali ką nors pakeisti.

Per televizorių iš Arizonos kalėjimo rodo tiesioginę egzekucijos transliaciją.

Ji ieško piniginės, ją suradusi suskaičiuoja pinigus, pabučiuoja mane ir pasiūlo po kelių valandų susitikti Bunkamuros atike, mintis man atrodo puiki, nes Bunkamuros atike yra mažų mažiausia dvylika puikių restoranėlių.

Jai išėjus iš kambario negaliu atsikratyti jausmo, kad esu apsirengęs kito žmogaus drabužiais. Net ir tuomet pasilieku sėdėti labai ramus, apsigaubęs savo prašmatniuoju kimono.

Taksi ekrane peržiūriu skelbimus. Jau vėlu. Pravažiuojame pro pat juokingą Tokijo bokštą — tikslią Eifelio bokšto kopiją. Tik jis trisdešimt metrų aukštesnis ir trisdešimt kartų kvailesnis.

Sėdžiu vienos beisbolo galerijos bare. Čia japonai užsisklendžia mažutėse aikštelėse su aukštu vielos tinklu ir daužo į jį beisbolo kamuoliukus, o mašina juos grąžina su neišsenkančia kantrybe. Dešimt mažučių aptvertų aikštelių ir kiekvienoje metimo greitis skirtingas. Dauguma beisbolininkų — girti tarnautojai. Kaklaraiščiai jiems plakasi į veidus, kai nepataiko atmušti kamuoliuko. Vis dėlto kai kurie taikliai atmuša, tuomet ima šūkauti, tarytum būtų stadiono vidury, juk tuo pat metu jie ir žiūrovai, ir žaidėjai. Beveik visi atėję po vieną.

Aš nemoku žaisti beisbolo. Mano smūgis Panamos gal ir nepasiektų, bet mane raminamai veikia, kai žmonės nepataiko ir dūsauja laukdami atskriejant kito kamuoliuko, kai retsykiais po gero smūgio kamuoliukas trinkteli į vielos tinklą. Mane žavi mintis vienam žaisti žaidimą, kurio niekas nemato, kurį žaidžiant kamuoliukai skrieja kur pakliūva, ir nesvarbu, pataikysi ar sviesi pro šalį, jie toli nenuskries.

Ir daugiaaukščių balkonuose įrengtos panašios į šias nedidelės golfo aikštelės, atskirtos metaliniais atitvarais. Japonams patinka neįmanomų žaidimų įtampa.

Ji sėdi šalia manęs, akys užmerktos. Mudu gėrėme. Į barą įeina ir iš jo išeina tarnautojai su beisbolo lazdomis ir nužiūrinėja jos kojas. Ji segi trumpu sijonėliu, avi aukštakulnes basutes. Ji sėdi ant aukštos kėdės šalia manęs, galvą padėjusi ant baro. Jos kojos dailios. Akimirką panūdau būti vienu iš japonų tarnautojų, kurie atsiraitoję marškinių rankoves, suprakaitavę išeina iš savo gardelių ir prisiartina prie baro tik tam, kad nužiūrėtų jos kojas.

Ar žinai, kodėl taip yra?

Ji sėdi ant žemės, geria arbatą ir žiūrinėja savo nuotraukas. Aš stoviu kambario viduryje ir gurkšnoju alų. Žinoma, negaliu žinoti, kodėl taip yra.

— Tu nesi žmogus, kuriuo galima pasikliauti. Nuotraukose net tavo atvaizdo nėra.

— Kokiose nuotraukose?

— Nesvarbu kokiose, juk tavęs nėra nė vienoje iš jų. Nuotraukose tesu aš. Tarsi būčiau keliavusi viena.

Žiūriu į išskleistas ant grindų nuotraukas, ir išties — manęs nė vienoje iš jų nėra.

— Paieškok geriau. Pamenu, kad mane fotografavai Hanojuje. Juk turi būti. Ir lėktuve. Fotografavai mane ir lėktuve. Tą puikiai prisimenu.

— Štai, — sako jinai. — Turiu vieną tavo atvaizdą lėktuve, tu miegi. Ir viskas. Tarsi būčiau keliavusi viena.

— Bet tu keliauji ne viena. Aš esu čia, nors manęs ir nėra nuotraukose.

— Gerai, esi čia. Bet kodėl tavęs nėra nė vienoje nuotraukoje? Ar kada nors apie tai susimąstei?

— Nemėgstu nuotraukų.

— Bet manosios tau patinka.

— Tavo — taip, nemėgstu tik savo nuotraukų.

— Štai kur šuo pakastas. Dabar supranti?

— Ne.

— Taip yra todėl, kad po daugelio metų galėtum visko išsiginti, nebeliks jokių įrodymų. Ir tai mane verčia abejoti tavo dabartiniu tikėjimu mumis.

— Kažko čia nepagaunu.

— Ko?

— Atvirai sakant, visko. Nori mane nufotografuoti?

— Nenoriu tavęs fotografuoti. Noriu, kad būtum nuotraukose. Noriu, jog liautumeis priešinęsis, kad tik į jas nepakliūtum. Noriu po daugelio metų matyti tave Tokijuje, šalia savęs.

Mes dar nepusryčiavome. Ji žiūrinėja ant grindų išmėtytas nuotraukas. Aš tebegurkšnoju alų. Vis dar nesuprantu, kodėl taip viskas susiklostė, bet veikiausiai aš nenoriu po daugelio metų būti Tokijuje. Manau, po daugelio metų norėčiau būti kokioje kitoje vietoje.

Dėl staiga Tokijuje įsismarkavusio vėjo ji pamano, kad balkone kažkas slepiasi ir barbena į stiklą, bet mažutėliame balkone nieko nėra. Iš tikrųjų čia niekas ir netilptų. Nebent koks vazonas, nors, šiaip ar taip, kvailai atrodytų svečiams palikti prižiūrėti augalą, kai lankytojai šiuose kalvos viešbučiuose keičiasi kas dvi trys valandos, kambariai nuomojami pasidulkinti.

Mes irgi dėl to čia atėjome, nors, savaime aišku, esame apsistoję kitame, įprastame, viešbutyje, kuriame kalbamės, miegame, o kartais ir dulkinamės, bet šiuose kalvos viešbučiuose dulkintis daug smagiau, nes kiekvienąkart patenki į nepažįstamą kambarį. Todėl daugelį kartų ateiname čia pasidulkinti ant grindų arba priešais veidrodines sienas. Kai atidarau balkono duris, sudreba visas kambarys ir lovoje suplazda patalai, ir vonios durys trinkteli su tokia jėga, kad akimirką atrodo, jog suvirpa visas pastatas. Uždarau duris ir viskas vėl nurimsta. Ji stovi nuogutėlė, išsigandusi, plaukai dengia veidą, tarsi būtų ką tik vairavusi kabrioletą. Aš irgi nusirengęs.

— O dieve, vienu metu pamaniau, kad išskrisime lauk.

Paskui ji uždega lempą ant naktinio stalelio, nes už lango sutemo taip greitai, kad ne visi automobiliai spėjo įsijungti šviesas, ir gatvės žibintai, savaime suprantama, dar neuždegti, ir visa staiga tapo klaikiai baugu, nors naktis iš tiesų dar toli.

— Grįžk į lovą, — sako ji, — gal vertėtų čia praleisti visą vakarą, jei audra nesiliaus net naktį, į viešbutį grįšime rytoj, kai jau viskas bus nurimę.

Kiek palūkuriuoju prie balkono durų, žiūriu į gatve skubančius žmones, sunerimusius dėl netikėtai užklupusios tamsos. Tuomet grįžtu į lovą ir išjungiu naktinę lempą.

Didžiajame Šibujos stoties ekrane rodoma Riosukės savižudybė. Riosukė — populiariausia virtualioji žvaigždė. Ji net nedainuoja. Tiesiog skambant muzikai žvelgia iš ekrano. Jos hitai vadinasi „Mano mažasis vėžliukas niekada nemeluoja“ arba „Kiekvienam savas pragaras“. Dešimt milijonų Japonijos paauglių mėgdžioja jos judesius. Dabar ji mirusi. Naujosios žvaigždės skinasi sau kelią, tai ne kokios valdomos programos, ne tos iki dantų ginkluotos kovotojos, primenančios senojo pasaulio kekšes, tai sudėtingos laisvosios programos, pasižyminčios individualia elgsena.

Riosukės veidas užima visą Šibujos stoties didįjį ekraną, jaunuoliai suklupę verkia, policininkai bergždžiai mėgina juos išvaikyti. Jau tris dienas jie verkia, ir niekas nežino, kiek tai tęsis.

Riosukė nepasižymi dirbtiniu grožiu kaip programos, kurios tarsi dresuoti šunys liguistai siekia šlovės naudodamos tuos pačius triukus. Riosukė — tiesiog normali paauglė, tokia pat išvaizdi kaip merginos, kurios Šibujos stotyje suklupusios ant žemės rauda dėl jos mirties. Niekas nežino, ką Riosukei pasakyti, nes pati Riosukė niekada neištarė nė žodžio. Tiesiog vaikštinėjo skambant dainoms gracingai kaip ištremta princesė. Buvo užmezgusi romaną su vietiniu vaikinu ir metus gyveno su be galo nusiminusia bendramoksle, kuri savo pačios programą dabar paslėpusi tamsiame interneto užkaboryje. Taigi iš viso to beliko jos katinas. Bet katinas — virtualus ar tikras, šiuo atveju nesvarbu — kaip liudytojas niekam vertas.