Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Mudu abu visiškai nuogi. Ji svajoja apie mūsų namus. Jai atrodo, kad man jos planai nerūpi. Ji nė nenutuokia, kaip atsargiai žengiu į tuos jos apibūdinamus kambarius. Nežino, kokiomis pastangomis ieškau savo vietos. Su kokiu nepasitikėjimu iš visų pusių apžiūrinėju po lempų šviesa tūnančius mūsų šešėlius.

Kol mudu rengiamės, aš užveriu namų, kurių dar neturime, duris ir grįžtu į kambarį, kuriame esame dabar. Niekieno namai. Vieni iš tų puikių viešbučių kambarių, kurie pranyksta, vos išėjęs uždarai duris.

Kai buvo mažas, mano tėvas kieme, pačiame Alkalos gatvės vidury, žaisdavo futbolą. Kas du trys įvarčiai gatve pravažiuodavo automobilis. Mano senelė išsiruošė nusipirkti pieno ir pati Pasionarija6 skersgatvyje paėmė ją už rankos ir įtraukė į neramumus. Mano senelė, anksčiau visuomet prijautusi dešiniesiems, pieno ąsočiu nešina išdidžiai pražygiavo pirmųjų komunistų eilėse. Dabar esu Tokijuje ir jaučiuosi lyg nematomas žmogus. Mano senelė nė savaitės neišgyventų Tokijuje. Mano tėvo kamuolys atsitrenktų į sraigtasparnius. Istorija keičiasi lėčiau nei mokslo pasiekimai.

Ji sėdi prie lango. Tokijas — tai anapus plytintis miestas, vadinasi, jis yra ir čia. Jei žmogus esi Tokijuje, Tokijas yra iš visų pusių.

Ji sako: mano motina gyveno Mikunio kalnuose ir kas rytą į mokyklą šliuoždavo slidėmis. Mano senelis lankydavosi karalienės Merės salonuose rengiamuose šokiuose. Manyčiau, kad nė vienas iš mūsų nesame tam gimę.

— Kai esi vienas, ar galvoji apie mane?

— Taip, nors ne ištisai. Kartais palieku tave viešbutyje ir jaučiuosi kaip žiūrovas, išėjęs iš pusės filmo. Aš išėjau, bet žinau, kad filmas tęsiasi.

Tuomet ji sako, kad iš pradžių jai reikėdavo pabūti vienai, nors ir labai norėjo būti su manimi, o dabar, atvirkščiai, jai reikia būti su manimi, nors galbūt norėtų pabūti viena.

— Kai palieki mane vieną gatvėje ir nueini, aš vaikščioju po parduotuves ir išsimatuoju visas sukneles, kurios iš tiesų man nė netinka, ir kalbinu pardavėjas, kol įkyriu joms iki gyvo kaulo ir jos jau nebesišypso, išsimatuoju visų įmanomų dydžių batus, nors mano pėda akivaizdžiai išlieka ta pati, ir žiūriu į visas kitas moteris, tarsi jos būtų pamišėlės, ir paskui, pamačiusi save veidrodžiuose, negaliu atsikratyti tos pačios baimės.

— Tai ne tavo kaltė, čia visi karštligiškai perka, ir sunku tam nepasiduoti. Tokijuje perkama iš tų pačių paskatų, kaip Mekoje meldžiamasi.

— Vieną gražią dieną visas parduotuves uždarys ir turėsime pakilti ten, į aukštybes, kur viršesnė būtybė užmes akį į visa kortelės čekius.

— Galimas daiktas, mieloji, bet dar ne rytoj.

Paskui ji atsitraukia nuo lango ir iš spintos išsiima nuostabius juodus batelius, kurių dar nebuvau matęs. Bateliai jai taip puikiai tinka, kad kai ji išeina iš kambario, nelieka nieko kito, kaip sekti jai iš paskos. Tikra tiesa, Tokijas — tai miestas, kuris nepaprastai tinka bateliams pirkti.

Raudonosios dienos praeina ramiai. Pasipuošti raudonai — vadinasi, laikinai nutraukti natūralų nepasitikėjimą, kurį skleidžia visi daiktai — tiek savi, tiek svetimi. Visi žmonės ir gatvės. Puoštis raudonai — vadinasi, pristabdyti nesiliaujančius katastrofų potvynius ir atoslūgius. Tarsi žirgo romumas be perdėto paklusnumo, kurio iš jo reikalaujama. Tarsi žydrosios adatos be to skardinio liūdesio. Tarsi saulėtos dienos be šypseną keliančio saulėtų dienų savivaliavimo.

Dabar mes Akasakos akvariume, apžiūrinėjame žuvis, matyt, tam ir einama į akvariumą. Ryklių šypsenos mums atrodo tokios pat žavios kaip vaikų nuostaba. Vaikštinėjame stiklintais koridoriais, bučiuojamės šalia karšio, netyčia pakliūvame į nepažįstamų žmonių nuotraukas ir pamaldžiai žiūrime tik savų reikalų. Raudonosios dienos yra tos, kurios nepritampa absurdiškoje likusių dienų tvarkoje.

Kai akvariumą uždaro, vaikštinėjame palei jau uždarytų parkų tvoras. Dėl man nežinomų priežasčių ji rengiasi geriau už daugelį kitų moterų, nors drabužius jos perkasi veikiausiai tose pačiose parduotuvėse. Išsiugdžiau skrupulingą meilę visiems ir kiekvienam jos daiktui atskirai. Dėl to man labai smagu jai krauti lagaminus ir lyg kokio lobio saugotojui nešti jai iš paskos. Meilė yra tiek reali, kiek ir visi kiti įsivaizduojami dalykai. Kaip skaitant miestų, kuriuose dar nebuvai, pavadinimus užliejantis karštis. Kaip žemėlapiuose pavaizduotos jūros, kaip kosmonautų košmarai.

Turistai plaukia valtimis Sumida Gavos upe ir sveikindamiesi moja rankomis. Turistams įaugę į kraują sveikinti kitus turistus, kaip kareiviams — sveikinti kitus kareivius. Turistai mat nežino, kad aš visą laiką buvau Tokijuje ir kad niekada nebuvau kitur. Sraigtasparnių gausmas užgožia vandens čiurlenimą ir valčių ūžesį. Traukinys perpildytas snūduriuojančių tarnautojų. Didžiulių ekranų muzika pažadina šunis, o moksleiviai pasitiki tik savo mobiliaisiais telefonais.

Bent kartelį ji atrodo neįtikėtinai patenkinta.

Raudonosiomis dienomis išsislapsto visi vaiduokliai. O dabar ji nepaliaudama kalba apie popietes Hoihange, Vietname, kai lenkdami buivolus lėkdavome dviračiais pro ryžių laukus China Beach keliu, ir ji sako, kad tai buvo geriausios jos gyvenimo dienos. Po neaprėpiamos ryžių laukų žalumos Tokijo asfaltas, kuriuo einant kiekviename žingsnyje, regis, reikia įveikti kliūtį, jai nepakeliamas. Visą dieną žygiuojame kaip kareiviai. Ji išvargusi. Veikiausiai ir aš esu išvargęs, kad ir kaip stengčiausi to nepripažinti. Pora lyg valtis — kiekviename gale turi būti po vieną. Jei viename gale sutelksi svorį, valtis apvirs. Šiaip ar taip, tiesa, kad vietnamiečiai su mumis kalbėdavosi, o japonai — ne, todėl čia daug lengviau pasijusti apleistam ir, kad ir kaip keista, tuo pat metu uždarytam aptvare.

Ji norėjo nedelsiant išvykti, bet aš kažkodėl noriu likti Tokijuje. Ji, savaime aišku, čia gyveno, todėl niekuo nesistebi, ir, manyčiau, būtent dėl to jaučiuosi toks išsiblaškęs. Ji man neprikaišioja. Tik apie Vietnamą kalba su tuščia viltimi žmogaus, kuris savo naujus namus atrado tada, kai mažiausiai tikėjosi, ir ten, kur mažiausiai tikėjosi.

Traukinys pravažiuoja parką. Vagone keli tuzinai apsnūdusių, iš mokyklos grįžtančių vaikų.

Keletas jų išlipa Sakuradamono stotyje ir įlipa keletas kitų, ir viskas lieka beveik kaip buvę.

Dabar ji man sako labiau mėgstanti dviračius negu traukinius, nors, savaime aišku, traukiniai jai mielesni už lėktuvus.

— O tau?

— Man?

— Kokia seka juos išdėstytum? Mano seka tokia: dviračiai, traukiniai, lėktuvai. O kokia tavo?

— Na, pirmiausia lėktuvai. Lėktuvai man labai patinka.

— O paskui?

— Mano būtų tokia: lėktuvai, dviračiai, traukiniai.

— Velnias, nė vienas nesutampa.

— Ne.

— Šiaip ar taip, nemanau, kad būtent tai mudu išskirs.

Ji apsirengusi žydrais marškinėliais ilgomis rankovėmis, kuriuos neseniai pirkome vienoje pamėkliškų Ebisu Niši mados krautuvėlių, ir ji labai graži, kaip, beje, ir visas mus supantis pasaulis, nes Tokijo jaunimas rengiasi kaip angelai. Ant jos marškinėlių užrašyta: AR MES LAIMINGI?

Ar esame?

Man atrodo, kad taip.

Ir kodėl mums tokiems nebūti?

Mes apsvaigę nuo sakės, apsupti spalvingų batelių ir madingų šukuosenų, nematyti jokių religijos pėdsakų, kad ir kokią čia išpažintų, bent penkiolika gatvių aplinkui niekas neištaria žodžio, kurį galėtume suprasti, visos parduotuvės atidarytos ir visi bankai uždaryti. Danguje turėtų būti kažkas panašaus.