Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Stebiu visą tą skausmą, kaip kvailys stebi pro šalį slenkančią galimybę, nė piršto nepajudindamas, kad ja pasinaudotų.

Savaime aišku, vėl lyja. Apie aikštę sukiojasi televizijos sraigtasparniai. Stotis uždaryta. Gatvė užtverta. Žmonės išsigandę. Visi šie vaikai už Riosukę atiduotų gyvybę. Tikriausiai taip jie ir pasielgtų.

O kur yra ji, kai nuo vieno šalies krašto ligi kito apmiršta visų gedinčiųjų širdys, antrindamos sustojusiai Riosukės širdžiai?

Niekada nesužinosiu. Retsykiais Tokijuje ištisas dienas praleidžiame atskirai, tiesiog norėdami įsitikinti, kad tai vyksta su mumis pačiais. Tarsi du išprotėję mokslininkai, eksperimentuojantys su nedidelėmis nuodų dozėmis.

Girtutėlis, apsikrovęs lagaminais seku paskui ją Naritos oro uoste, prisifarširavusi bengalų, ji skuodžia kaip patrakusi, o man jau baigia išsisklaidyti GPG poveikis, ir Naritos koridoriuose pilna šviečiančių pranešėjų, kurie šešiomis kalbomis deklamuoja Kafu eiles:

Jei reikia mirti,

leisk man numirti anksčiau,

nei ateis žiema.

Linksmos eilės sklinda tarsi ant klijuotės palietas pienas, o aš nemiegojęs, todėl jaučiu nuovargj.

Kuo arčiau koridoriaus galas, tuo jos siluetas mažesnis, nors veikiausiai tai tik kito koridoriaus pradžia. Dievas žino, kaip jos batelių kaukšėjimas įsilieja į visą oro uosto triukšmą. Negana to, jei mėginsi įsiklausyti į jos žingsnius, išgirsti ką nors daugiau taps beviltiška.

O kur ji eina?

Nelabai toli. Juk bilietus turiu aš ir, kai ištraukiu juos iš švarko kišenės norėdamas pasitikrinti, suvokiu, kad bilietai iš tikrųjų visai kitai dienai, o ligi tos dienos dar trys savaitės. Dėl priežasties, kurios dabar neprisimenu, praėjusį vidurnaktį, nuostabių pavojingo veiksmingumo amfetaminų derivatų pribaigti, mudu nusprendėme galį pavėluoti į lėktuvą, kurio net nėra.

Ją surandu prie vienų nedidukių kapinaičių, tokios įrengtos veik visuose oro uostuose lėktuvų katastrofų aukoms, kurių neatsiima artimieji.

Naritos kapinaitės tėra salė, pilna mažutėlių lentelių, panašių į nedidukus antkapius kritusiems mūšiuose. Ji sėdi ant vieno iš salės vidury įtaisytų suolų.

Aš jai sakau: nesijaudink, dabar mums nereikės skristi.

Ji sako: jei mano lėktuvas sudužtų, ar pasirūpinsi mano palaikais?

Be abejo, ligi paskutinio kaulelio.

Tada jai pasidaro ramiau. Paliekame kapinaites, paliekame Naritą ir pirmuoju traukiniu grįžtame į Sindziuku. Traukinyje geriame alų, bučiuojamės ir meluojame vienai merginai japonei, kuri klausinėja apie palmių dydį Santa Monikos alėjoje.

Ji sako, kad nebėra tokia liekna kaip anksčiau, nes moterys per trisdešimt, nors ir lieknos, pamažu pradeda panašėti į motinas.

Kodėl? To niekas nežino.

Kodėl? Kad dar kartą taptų motinomis.

Ji nusirengusi nuogai, o aš vis tiek negaliu įžiūrėti centimetrų, kurie, anot jos, užpildo vingius aplink fabriką.

Tu neatidžiai žiūri.

Štai ką ji sako, bet ji klysta, nes žiūriu aš labai atidžiai. Stebeiliju į dubens kaulus, kurie jai atrodo išnykę. Juosmens liniją, kuri jai atrodo suapvalėjusi dėl vienintelės priežasties. Žiūriu, bet vis dar nieko nematau.

Ji sako, kad moterų kūnai slepia jų pergales ir nusikaltimus vyrų akyse ir kad dėl tos priežasties vyrai liudininkais būti netinka. Ji sako, kad moterys, rodydamos savo pačių prigimtį, blaškosi tarp baimės ir susižavėjimo.

Ji tiki, kad moterys susipriešina su savo kūnais ir visuomet lieka vienos.

Ji tiki, kad valia vien tik paprastam vyrų likimui turi absoliučią galią.

Ji sako, kad, galimas daiktas, vien tik vyrai po mirties atsiskiria nuo savo kūnų, o moterys lieka su jais susijusios, tarsi upės dugne nuskendę laivai.

Tada paskubomis apsirengia, nes pasijunta siaubingai išalkusi.

Kol lūkuriuojame eilėje prie sušių baro, ji papasakoja, kad retsykiais ją apima baimė daugiau manęs neišvysti ir kad baimė ją verčia pajusti vienatvę, nors aš esu toje pačioje patalpoje, sėdžiu priešais televizorių su alaus skardine rankoje.

Paskui ji sako: aš nesu visą laiką Tokijuje, apsilankau ir kituose miestuose, kur esu buvusi anksčiau ir kur dar lankysiuosi ateity. O tu, atvirkščiai, nuolat esi Tokijuje, lyg niekur kitur nebūtum lankęsis.

Ant ratu besisukančio baro išdėstytos sušių lėkštelės primena oro uostuose ratu judančius lagaminus, laukiančius savo šeimininkų. Žmonės, visi japonai, valgo tyliai ir paskubomis.

Išėjus į gatvę nupurto drebulys.

Kas žino, į kur viskas pakryps po Tokijo? Nenuostabu, jei žmogus pasijunta įstrigęs keistai džiugaus tarpsnio vidury, su atsainumu atsisako praeities ir ateities šurmulio. Kaip motina vienodai rūpestingai uždarinėja visas duris, kad niekas neįeitų, ir langus, kad niekas nepabėgtų. Šiomis dienomis šalia jos tą patį išgyvenu ir aš: sunaikinu visus mus supančius žabangus, uždarinėju visas visų viešbučių duris kaip vandens nepraleidžiančiose kajutėse, nors į laivą jau veržiasi vanduo, vis tiek yra vilties nenuskęsti.

O apie ką tuo metu galvoja ji?

Aš nežinau. Ji nesako. O jei ir sako, tai mano baimės gaudesys per stiprus ir aš nieko negirdžiu.

Ji nesveikuoja ar yra pavargusi? Galiausiai kažkas iš esmės keičiasi, nes jos dienos labai greit baigiasi, ir tuomet ji krinta į lovą ir dejuoja, kad jai trūksta oro, ir, savaime aišku, viso lauke esančio oro nepakanka, ir mūsų pasivaikščiojimai po Tokiją ilgainiui tampa vis trumpesni, ir miestas aplinkui mus tolydžio traukiasi. Kas žino? Ar nebus tai pati meilė meilės įkarštyje, labiausiai gąsdinanti? Ir iš kur tas nepasitikėjimas visais ateities miestais?

Kodėl aš pradedu galvoti apie ją kaip apie blėstančią šviesą, nors tiesiog galėčiau jėga išsitempti iš kambario ar iš bet kurios patalpos?

Meilė iš tiesų yra vaizduotės audra.

Šiaip ar taip, būtų neprošal patikrinti savo stimuliatorių kokybę ir dozes, nes jau nesugebu atrasti atsakymų į tuntą grėsmingų klausimų, ir nepalieka nuojauta, kad lipu sau pačiam ant kulnų.

Galiausiai aš užmiegu šalia jos, nors ji, savaime aišku, jau valandų valandas sapnuoja dievas žino kokius ne mažiau pavojingus dalykus.

— Bent kiek pagarbos namams!

— Mes neturime namų.

— Bet turėsime.

Esame viename iš meilės motelių prie kalvos. Geltonas kilimas ir juodo šilko sienų apmušalai. Šalia lovos įtaisytas veidrodis. Kai mudu mylėjomės, pastebėjau, kad ji visą laiką žiūrėjo į save. Ne į mane. Ji tik stebėjo savo pačios kūną, ir ten, kur baigėsi jos kūnas, savaime aišku, buvau aš, bet ji taip toli nežiūrėjo. Ji su nuostaba ir susidomėjimu stebėjo savo pačios judesius, panašiai stebima, kai dulkinasi kas nors labai artimas. Tarsi kažkas stebėtų, kaip dulkinasi sesuo.

Dabar ji kalba apie namą, kurį mudu turėsime. Sodą, kuriame lakstys mažiausiai du šunys, tvenkinį priešais sodą, nes vienąsyk kelias savaites gyvenome Berlyne ant ežero kranto, ir tuomet ji nusprendė, kad tai ir yra gyvenimas, kokio ji trokšta: aukštos lubos, lipdiniai, sūnaus, kurio neturime, kambarys. Kol ji fantazuoja, mintyse vaikštinėju po tuos neegzistuojančio namo kambarius su tokia pat baime, kokią kelia realūs dalykai.

Paklausiu jos apie sienų spalvą, ir ji atsako, kad šiuo metu jos baltos.

Kai paklausiu apie savo daiktus, ji atsako, kad mano daiktai vis dar supakuoti, o jos daiktai jau kelios savaitės sudėlioti į savo vietas.

Vazose primerkta gėlių ir prie lovų patiesti azerbaidžanietiški kilimai.

Nematau nieko, kas priklausytų man. Galbūt mano daiktai dar neišpakuoti, bet gali būti, kad aš čia nė negyvenu.