Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Jaučiuosi kaip žmogus, kuris sveikutėlis vaikštinėja tarp sudužusio lėktuvo liekanų ir sau pačiam ne be džiugesio kartoja: kaip tik čia prasideda mano gyvenimas.

6 „PARYŽIAUS“ BARAS

— Ne viskas taip paprasta, mano drauge. Mums kainavo daug pastangų jus rasti, o dar daugiau — grąžinti į savas vėžes, nors čia, kaip matome, rezultatai ne tokie stulbinantys, bet galų gale jūs nei pirmas agentas, kurį prarandame, nei, savaime suprantama, paskutinis. Mat jiems bet kokiu atveju labiausiai rūpi ne jūsų dvasinė būsena, dovanokite už atvirumą, o tam tikros medžiagos, prarastos Bankoko oro uoste po dūrio peiliu, nors veikiausiai dabar apie tai neturite nė žalio supratimo.

— Ne, pone. Neturiu.

Taip ir pasakau, nes išties nežinau, apie ką šis žmogus kalba, ir man pasirodė, kad, šiaip ar taip, jį labiau įtikino mano nenuovokumas negu nekaltumas.

— Ak, štai ir alus.

Ir tai tiesa, nes tuojau pat pasirodo iranietis padavėjas, murmėdamas sau po nosimi ant stalo pastato porą butelių alaus, nereikia nė sakyti, čiumpu savąjį ir su nuoširdžia viltimi vienu mauku susipilu pusę butelio.

— Na ir troškulys, mielas drauge. Matyti, kad ilgą laiką teko apsieiti be alaus.

— Tai jau taip, pone, nors negaliu pasakyti, kaip ilgai.

— Savaime aišku, ir tai yra jūsų kryžius, nors man atrodo, dar kartą atleiskite už atvirumą, pats to siekėte. Ir tai mane sugrąžina prie mūsų reikalų. Mūsų gydytojai nusprendė, kad tokią sumaištį, kokią regime jūsų atveju, galima pasiekti tik vartojant mūsų stebuklingąją chemiją ir kad kiekviena iš nuostabių jūsų atminties spragų tiesiogiai susijusi su mūsų puikiųjų medžiagų dingimu. Bet mums vis tiek nepavyko išgauti iš jūsų pakankamai duomenų, kad galėtume imtis to, ką mūsų advokatai įvardija kaip legalią, grėsmės nekeliančią veiklą. Tikiuosi, pats suprantate, kad didžiausią pavojų mums sukeltų negatyvi spaudos reakcija, kuri kyla kaskart, kai žlugusį agentą atiduodame visuomenės teismui. Kita vertus, mūsų agento mirtis Bankoke buvo akimirksniu susieta su šioje zonoje paplitusiais iš Amerikos Vakarų kilusių fanatikų atminties sergėtojų laukiniais veiksmais. Tokios tokelės, ir mums nelieka nieko kito, kaip įtikėti jūsų nekaltumu; remiamės tuo, kad atminties atgaivinimo procesas mus nuvylė ir net atliekant Penfildo eksperimentą jūs neatskleidėte mus dominančių įvykių detalių bei datų. Trumpiau tariant, mielas drauge, kada tik panorėjęs, galite palikti Berlyną ir su savo naujuoju gyvenimu elgtis kaip patinka, deja, visiems laikams liksite mūsų verslo pakrašty. Chemikų brolijos akyse jūs esat žlugęs. Kaip legalus platintojas jūs galutinai mirėte, o kaip nelegalaus jūsų dienelės suskaičiuotos, jei nuspręsite tęsti šią kenkėjišką veiklą. Jūsų tapatybės kortelė amžiams liks pažymėta ĮNCHP, tai yra įtariamas nelegalios chemijos platinimu, ir jus bus galima legaliai sulaikyti, užregistruoti ir deportuoti visuose laisvojo pasaulio pasienio postuose.

Apgailestauju, jei tai nuskambėjo nemaloniai, bet kaip yra, taip.

Mums nepavyko įrodyti jūsų kaltės, bet mes bent jau apsisaugosime, kad jūs neimtumėt kaišioti mums į ratus pagalių.

Žinoma, pusė iš tų daugybės dalykų, kuriuos man pasakoja šis žmogus, skamba kaip paukščių kalba, nors per pastarąsias drastiškų cheminių transgresijų dienas suvokėme, kad nežinojimas nuo kaltės, juolab nuo nusižengimo neapsaugo. Šiaip ar taip, kad ir koks nemalonus buvo nepagrįstų kaltinimų ir priekaištų kupinas pokalbis, man nelieka kitos išeities, kaip jaustis be galo patenkintam, nes čia, Berlyne, nerastum linksmesnės vietos už „Paryžiaus“ barą, kur prie durų pasitinka senasis Mišelis, o merginos prie baro vidudienį geria šampaną. O kur dar amžiaus pradžios aplinka, vienodai abejinga tiek blaiviam protui, tiek prisiminimams.

— O dabar, kad įsitikintumėt, jog nesame pabaisos, pateiksiu jūsų nebuvimo laikotarpiu gautus asmeninius informacinius pranešimus, kurie, tiesą sakant, nelabai džiuginantys.

Žmogus man paduoda voką ir aš, savaime aišku, nė nepažvelgęs, kas viduje, jį įsikišu į kišenę, nes tik nevispročiai skuba sužinoti blogas naujienas.

— Dar vienas dalykas, ir čia parodysiu didesnį susirūpinimą, nei jūs nusipelnėte; remiantis mūsų atminties laboratorijos specialistų pranešimu, jūsų neuronų būklė kritiška, ir šviesa, plevenanti virš jūsų atminties griuvėsių, bet kurią akimirką gali išblėsti, todėl drįstu patarti, kad ir kur jūs eisite, stenkitės laikytis paskirto gydymo, nes nuo šiol, ir tai tiesa, jums neliks kitos išeities, kaip apmokėti sąskaitas. Kadangi mums nepavyko surasti reikiamos informacijos, kad prikergtume jums kaltę, jūsų prisiminimus valdanti suirutė bent jau formaliai mums garantuos ramybę.

Koks nemalonus žmogus ir kokia santūri galia. Jei galiausia paaiškėtų, jog pragaras iš tiesų egzistuoja, neabejoju, kad šiems elegantiškiems agentams — blogų naujienų nešiotojams — ten bus rezervuotos vietos, net pirmiau nei žmogžudžiams, nes pastarieji galų gale išliejo savo įsiūtį ir drąsą, apie ką šie nesubrendėliai biurokratai neturi supratimo, ir suvokė savo pačių nusikaltimus bei atsakomybę, ką šie dvasios nykštukai, atvirkščiai, sugebėjo užkrauti kitiems. Galų gale, ir to neužginčysi, aš esu iki kaklo įklimpęs; ką ir kalbėti, tik nemanau, kad mano bičiulis pasijus geriau, kai ateis metas man apmokėti tas sąskaitas.

O „Paryžiaus“ bare renkasi geriausi iš geriausių Berlyno gyventojų. Kino žvaigždės ir peralkę aspirantai, kokaino platintojai, svetimus žvilgsnius sutinkantys palaidūniškai įžūliai, arogantiškai lyg pamišėliai šokančios kekšės, girti tarnautojai ir išpuikę blaivūs padavėjai, vokiečių grafai ir prancūzų kunigaikštienės, prasčiausio Berlyno visuomenės sluoksnio geriausi iš geriausių, o tas mano pašonėje stypsantis nykus beginklis budelis nesugeba bent akimirkai pamiršti savo kvailo verslo.

— Tikimės, kad jūs tučtuojau išvyksite iš Berlyno. Ir negriežkite danties, jei patarsime kuo greičiau palikti naująją Europą. Kad ir kiek mažai prisimenate, jums nepakenks žinoti, jog dabar mūsų lemtis viena.

Tai pasakęs mano gerasis bičiulis rūpestingai, tarsi nuo to priklausytų visas jo gyvenimas, pasitaiso kaklaraiščio mazgą, atsisveikina ir dingsta nė nepalietęs savo alaus. Nereikia nė sakyti, kad abu dalykai mane nuoširdžiai pradžiugina. Kaip naudinga bent trumpam pajusti ramybę ir išgerti dar vieną alaus, kai ateitis tokia miglota, o praeities negali nusakyti.

Voke tėra dvi žinutės.

Pirmoji — nuo motinos, moters, kurios visiškai neprisimenu.

„Tikiuosi, kad tau viskas gerai“, — rašo geroji moteris ir nurodo vietą, kur palaidota mano sesuo.

Antroji žinutė dar trumpesnė:

„SUGRĮŽK. K. L. Krumperis“.

Bent prie antrosios žinutės pridėtas Arizonos žemėlapis su pažymėtu miestu.

Berlyno sėkmė yra pasaulio sėkmė. Bent taip teigia chemikų brolijos tikintieji. Berlyno laboratorijos nukreipia sielos lemtį tų, kurie pasiduoda jausmų bangavimui nuo naujų, kaskart stebuklingesnių mišinių. Taip kalbėjo senas futbolo treneris dieną prieš atleidžiamas iš darbo. Ateitis? Aš esu ateitis.

Štai kaip gyvena laisvi žmonės. Vedami savo pačių dvasios ir ketinimų. Lyg valdytų tūkstančius paklusnių arklių.

Visi kiti pasiduoda seniesiems užkeikimams.

Naktį praleidžiu viešbutyje, esančiame netoli Point Charlie, atviros žaizdos tarp dviejų senų, atšalusių Vokietijų. Vienas iš daugelio šio miesto randų vis dar tvinksi prisiminimų skausmu. Ir vidury nakties girdžiu puikia prancūzų kalba besimeldžiančią moterį, jos kalba man visai nesuprantama, bet vis tiek kelia nerimą, nes visos nesuprantamos, bet žinomos maldos dvelkia ta pačia viltimi. Ne pasitikėjimu savimi, bet kažkuo kitu. Tikėjimu kitoniška galybe ir jėga.