Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Krumperio — nė ženklo.

Dienos dykumoje teka sava vaga, vienas dievas žino jų skaičių.

— Penkiolika, — sako vienas malonus emigrantas vengras, išnuomojęs man gultą savo roulotte, viena bičiulio ranka iš grafito, ja galėtų laisvai skambinti pianinu, jei tik kada mokėsi skambinti pianinu ar jei netoliese pasitaikytų bent koks pianinas.

— Jau penkiolika dienų, kai esate čia. Penkiolika dienų, kai išėjote iš viešbučio. Tiksliai apskaičiavau, nes neketinu pasinaudoti tuo jūsų neįtikėtinu sugebėjimu lengviausiai viską pamiršti. Nors nebūtų nieko paprasčiau, nes jūs vis paliekate smilkstančias cigaretes ir atkimštus butelius ir manęs klausinėjate vis to paties, ir kasnakt turiu jus parsivesti, nes pasiklydęs šmirinėjate tarp vagonėlių kaip koks vaiduoklis.

— Nė neįsivaizduojate, koks aš jums dėkingas.

— Nėr už ką. Man neįtikėtinai patinka, kad jums visos dienos atrodo skirtingos, man jos visiškai vienodos.

Dabar vengras bruzda ruošdamas vakarienę. Dabar vakarieniaujame. Dabar gesiname šviesą ir užmiegame. Televizoriaus neišjungiame, nes mano bičiulis įsitikinęs, kad bet kurią akimirką bet kuriame pasaulio kampelyje gali nutikti kas nors svarbaus.

Paaiškėja, kad K. L. Krumperis — meksikietė mergaitė. Nežinia kodėl maniau, kad jis bus kas kitas.

— Kiek tau metų?

— Dvylika, bet, žinoma, ne visuomet tiek buvo.

Krumperio vagonėlis stovi arčiau nei per šimtą žingsnių nuo maniškio. Bet kažkodėl aš vaikščiojau klaidinga kryptimi. Tai primena vaikų menamas mįsles, kurių atsakymai, pasirodo, tokie paprasti, kad verčia pasijusti kvailai.

— Nemaniau, kad tu manęs ieškosi, — sako mergaitė, — tie seniai baisūs pavyduoliai. Jei būčiau žinojusi, būčiau daug anksčiau liepus kam nors tave pakviesti. Senis tavęs jau senokai laukia, kaip ir visų kitų, bet, kaip visada, nedėjo daug vilčių, kad atvyksi. Senis siuntinėja žinutes po visą pasaulį, kaip laivui sudužus buteliuose siuntinėjami laiškai. Manau, jums ne naujiena, kad tie buteliai paprastai atsiduria žuvų viduriuose.

— Senis?

— Senasis K. L. Krumperis, kas gi daugiau?

Taigi bičiulė mane pasikviečia į ledinį vagonėlio vidų, kur daugiau nieko nėra, tik žydras monitorius ir meksikietė moteris, gaminanti valgį.

— Gal norite actekų pyrago?

— Nesijaučiu labai išalkęs.

— Žinoma, norite. Kad ir kiek šalių apkeliavote, tokio actekų pyrago jums dar neteko ragauti.

— Turbūt, ponia, jūsų tiesa, nors dabar nėra galimybės to patikrinti.

Mergaitė prieina prie monitoriaus, ir jame, savaime aišku, pasirodo senasis Krumperis.

— Jis tavo tėvas?

— Ne, pone, — nusišypsojusi taria mergaitė, — tai irgi esu aš.

Vyriškis monitoriuje nėra meksikietis, jis veikiau panašus į žilą vokiečių generolą. Vyriškis, kuris miegojo žydrajame monitoriuje, tučtuojau pabunda.

Vyriškis iš monitoriaus sako:

— Prisėskite, mano bičiuli, ir leiskite jums kai ką paaiškinti.

Paskutinės dienos neįtikėtinai tvankios. Senoliai retai beiškiša nosį iš vagonėlių. Kai kurie mirksta nedidukuose pripučiamuose baseinėliuose. Jie primena mėsos kukulius sriubos lėkštėje. Kiti nuogutėliai stypso po dušais. Nuo saulės slepiasi po spalvingais snapeliais ir skėčiais. Karštis juos priveikia. Priveikia ir mane. O senajam Krumperiui, atvirkščiai, karštis visiškai nerūpi. Mergaitei Krumper taip pat. Mergaitė Krumper šėlioja po dykumą ir juokiasi iš apsinuoginusių senolių.

— Tai kraujo balsas, — iš savo žydrojo monitoriaus taria senasis Krumperis. — Mano smegenis persodino šiai meksikietei mergaitei, mirusiai nuo smegenų komos. Bet tai nesu aš. Bent jau toks, koks buvau. Kraujas ima viršų. Šios mergaitės kraujas įveikė mano smegenis, todėl per dienas vien lakstau ir žaidžiu. Vandens šautuvu laistau senius, nenoriu grįžti į vagonėlį anksčiau, nei sutemsta, tuomet krentu kaip lapas. Maldauju tos pakvaišusios būtybės truputį pasistengti ir susikaupti, juk reikia daug nuveikti, bet ji manęs neklauso. Tai kraujo balsas. Mirusio žmogaus išdidumas yra niekas, palyginti su kraujo balsu.

Senojo Krumperio pasiteirauju, kiek jam liko gyvuoti, nes nenumanau, kas į jį žiūri, nesuvokiu, nuo kieno žvilgsnio priklauso jo reinkarnacijos programos trukmė.

— Mano egzistavimas priklauso nuo jos, mielas bičiuli, ir ji tai žino, bet kratosi ilgiau į mane žiūrėti. Kai nusipirkau šią komos ištiktą mergaitę, susikūriau programą, kuri leis gyventi jos žvilgsnio dėka. Mano senas kūnas buvo iškamuotas vėžio. Dabar tam Meksikos kūdikiui tapau nereikalingas, todėl daugiau ji į mane nežiūri. Programa pastebimai senka. Mažai man beliko. Žydroji monitoriaus šviesa praranda ryškumą. Vadinasi, artėja metas, kai aš vis tiek turėsiu mirti. Paskui liks tik ji. Mergaitė mane žudo. Jos kraujas veikia visas operacijas. Jos kraujas numarins mane dykumoje.

Savaime aišku, klausiu Krumperio, kodėl manęs ieškojo.

— Matot, mielas mano bičiuli, pastaruosius šešis dešimtmečius aš kūriau atmintį slopinančią chemiją. Nuo pat pirmųjų karo pabaigos dienų. Kodėl? Neuždavinėkite kvailų klausimų, tuomet nereikės klausytis kvailų atsakymų.

Savaime aišku, aš nieko neklausiau.

— Traukiantis iš okupuotų kraštų paklydėlė prancūzų išsivadavimo judėjimo granata gerokai pakenkė vienos mano akies ragenai. 1947 metais daugiau nei savaitę teko praleisti aptvarstytomis akimis oftalmologijos klinikoje netoli Getingeno. Kai grįžau į Hanoverį ir man pagaliau nuėmė tvarsčius, pro langą įžiūrėjau žmones, triūsiančius subombarduoto pastato griuvėsiuose. Darbininkai su begaline kantrybe mojavo mediniais kūjais ir skaldė senojo pastato plytas. Regėjimą atgavau pamažu, sulig skaldymo smūgių ritmu. Gulėjau lovoje pasidavęs triukšmingai griovimo euforijai, kol vieną rytą tuščioje plynėje teliko keletas išvargusių darbininkų su mediniais kūjais. Kur link aš suku? Kantrybės, mano bičiuli. Beje, gal turite cigaretę? Man patinka žiūrėti, kaip žmonės rūko.

Savaime aišku, nedelsdamas prisidegu cigaretę.

— Ta prakeikta mergiotė netgi nerūko, galiausia toks jau tas jaunimas, jie visad elgiasi savaip. Kur aš baigiau?

— Hanoveris.

— Ak taip... Hanoveris... Visiškai aiškiai matydamas ramybę, kuri apėmė tuos žmones darbui artėjant į pabaigą, nutariau visas jėgas skirti praeities griovimui, nors tuo pat metu kiti žmonės visoje Europoje nutarė savo lūkesčius sieti su ateities kūrimu. Atminkite, kad tomis dienomis aš buvau vienas iš milijonų gyvųjų pralaimėjusios armijos karių. Žlugusios, gėdingai sutriuškintos Vokietijos karys. Dalyvavau užimant Paryžių ir amerikiečių armijos buvau iš Paryžiaus išguitas. Į Vokietiją grįžome lėtai riedančiais nugalėtųjų traukiniais, tarsi svetimi, kitų svetimųjų išvaryti iš rojaus. Praeities ardymas tuomet man atrodė vienintelė galima viltis.

Žydra monitoriaus šviesa dabar plevena kaip žvakės liepsnelė.

— Paskui bėgo vasaros ir žiemos, bet jūs pats žinote, kad nei vienos, nei kitos nieko nekeičia. Devintojo dešimtmečio pabaigoje priešininkų amerikiečių laboratorijoje kūriau seksualinius impulsus naikinančią chemiją. Tebūnie jums žinoma, kad iš visų bendruomenėmis gyvenančių vabzdžių labiausiai dėl sekso stygiaus kenčia darbininkai. Šiuos apribojimus jie kenčia tam, kad būtų skatinamas produktyvumas. Beje, nieko stebėtina, kad CŽV tokiomis ekstravagantiškomis ateities perspektyvomis sudomino geriausius savo chemikus. Nors ŽIV atsiradimas pateikė veiksmingesnį šių varginančių seksualinių instinktų sprendimo būdą; baimė — štai stebuklingasis cheminis baubas, tad fondai, kurie lėšomis rėmė mūsų tyrimus, suabejojo, panašiai ugnis, iš degančio miško pasiekusi plyną lauką, pasuka kita kryptimi. Viruso pabaiga juos privertė grįžti prie apleistos srities, bet tai jau kita istorija. Svarbiausia, kad tomis dienomis gyvenau apimtas nepalaužiamo įsitikinimo, jog chemija — vienintelis sielos išsigelbėjimas. Tikiuosi, jūs man pritarsite.