Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Štai kas man šiandien nutiko ir ko dėl nežinomos priežasties dar nepamiršau:

Vienoje iš Alexanderplatz kavinių padavėjas į mane kreipėsi vardu. Paskui gatvėje į pašto dėžutę įmečiau atviruką, kuriame tebuvo parašyta:

„Visą laiką galvoju apie tave.“

Atvirukas su flamingo viešbučio Las Vegase vaizdu, kitoje pusėje parašytas kažin koks adresas Tokijuje.

Virš sudegusio miško aušta Berlyno rytas. Šalia greitkelio oro uosto prieigose riogso paliktas lėktuvas. Tokijas taip toli nuo čia, kad atrodo neįmanoma jo pasiekti. Negana to, apie jį net neįmanoma galvoti. Panašiai nesinori prisiminti nugaišusio šuns vardo.

7 DIDYSIS PENKTADIENIS

Vyriškis tatuiruotu veidu neturi kitos išeities, kaip bėgti į priekį.

Žemaūgis vienarankis durininkas šoka viešbučio registratūroje.

Atsibudau Madride, nieko nesuvokdamas, tarsi iš vandens išlipęs žmogus, pamiršęs, kur pasidėjo drabužius. Per televizorių rodo prancūzišką filmą. Ispanų legiono barake vienas vyriškis nusprendžia išsitatuiruoti veidą. „Kaip bus, taip, vis tiek niekada negalėsiu sugrįžti namo.“ Štai kaip sako tatuiruotasis žmogus. Baimė, kurią jis išgyvena dabar, apsaugos jį nuo baimės ateityje. Lyg skiepai nuo alergijos. Nuodai prieš nuodus. Šiaip ar taip, neblogas filmas.

Žemaūgis vienarankis viešbučio durininkas šoka pagal radijo grojamą muziką.

Procesijos dalyviai nusilenkia prieš žengdami pro bažnyčios duris. Du tūkstančiai kilogramų nukryžiuotojo. Keliai vos liečia grindinį. Juodai vilkinčios damos, nešinos raudonais gvazdikais, lėtai eina jiems iš paskos. Žmonės rauda ir ploja išvydę gatvėje pasirodžiusią vargingojo Jėzaus iš Nazareto procesiją. Nazariečiai pasipuošę violetine spalva. Violetiniais apsiaustais ir smailiomis violetinėmis kepurėmis. Dauguma eina basi, kad atgailos krauju nuplautų jo kraują. Ispanija atpirkinėja amžinąją kaltę. Aš namuose, bet dabar tai neturi jokios reikšmės. Atminties netekusiajam grąžinti daiktus — tas pats, kas siųsti aklajam laiškus.

Filipinuose prie tikro kryžiaus kalama tikromis vinimis. Kuboje atgailautojai keliais atšliaužia ligi Švento Lozoriaus šventyklos, esančios daugiau nei trisdešimt kilometrų nuo Havanos. Gvatemaloje tik vaikai verti eiti kryžiaus keliu, nes jų sielos nesuteptos. Kristus ir toliau iš akies renkasi savo mokinius. Paklydusių avių skaičius grėsmingai didėja.

Sevilijoje lietus suvilgė pačios Makarenos kojas, o Mursijoje Verakruso brolija jau eina keliais prieš kruvinąjį nukryžiuotąjį.

O čigonų nukryžiuotasis, visų atgailaujančiųjų apgailestavimui, argi netraukia tiesiai į Sakromontę7? Ar nukryžiuotasis neturi teisės į normalią mirtį? Ispanijos tikėjimas ir vėl stūkso tvirtas kaip uola.

Malagoje irgi lyja, bet tai nekliudo bažnytinėms giesmėms, ir Larios gatvėje aiškiausiai tarsi griausmas girdisi:

Kas gi tave erškėčiais vainikavo?

Madride, pamaldžiųjų Huertas gatvės klube, viename iš vilties barų, kur televizoriaus ekrane tiesiogiai transliuojama kančia iš visų pasaulio kampelių, vienintelis galimas klausimas išlieka tas pats:

Ar niekam taip ir nepavyks palaužti šios tautos tikėjimo?

Kas, po galais, verčia Ispaniją įsikibus laikytis praeities lūkesčių?

Veikiausiai vilčių nepalikusi ateitis.

Gran Via baltoji juosta tęsiasi nuo Alkalos gatvės ligi Ispanijos aikštės. Baltoji juosta — tai laisvoji chemijos cirkuliavimo zona, kur galima pirkti, parduoti ir vartoti ką tik nori, nesibaiminant juodosios gvardijos, valstybės saugumo padalinių, įpareigotų liūdnajame miesto pakraštyje kontroliuoti platinimą. Nors Madridas ir neturi upės, miestui pagaliau pavyko išdidžiai įvardyti du savuosius krantus. Savaime aišku, visą rytą neiškeliu kojos iš Gran Via. Iš viešbučio patraukiu į chicote išlenkti keleto taurių martinio. Paskui Puerta dėl Sol 8 iš tolo stebiu Didžiojo penktadienio procesijų šurmulį. Prie capitol kino teatro nufotografuoju linksmuolį turistą iš Pietų Afrikos. Pro jo fotoaparato objektyvą matau, kaip iš lėto virš žavingo Torre de Madrid statinio atsiveria dangus. Žinau, kad esu čia gimęs, kaip suprantu, kai dar čia gyvenau, veikiausiai rasdavau svarią priežastį išeiti iš Gran Via, nes tik Gran Via primena miestus, kuriuos regime sapnuose. Bronziniai angelai ant pastatų stogų laimina šias gatves, ir veikiausiai iš čia išėjus pranyksta visas miestas. Kaip parkuose motinoms iš akių dingsta vaikai.

Grįžtu į chicote išlenkti antro martinio. Amerikiečiai apžiūrinėja kitų, įžymesnių, amerikiečių fotografijas ant sienų. Chicote su nuostabiuoju art dėco interjeru — vienintelis centras, kurio reikia miestui. Šio elegantiško baro harmonija nepabūgo šios nepakenčiamos šalies kvailysčių.

Barco gatvės striptizo bare, šalia telefono tinklų pastato, didžiai liūdna šokėja vengrė prisiekinėja man amžiną meilę. Kita mergina, kilusi iš Gvinėjos, prisiekinėja tą patį.

Visą popietę savo emperador viešbučio kambaryje dulkinuosi su porele iš Korėjos.

Vaikinas susirūpinęs teiraujasi, ar galima dulkintis Didįjį penktadienį, ir aš kuo nuoširdžiausiai atsakau nežinąs, bet pabaigoje sakau, kad, iš visko sprendžiant, galima.

Mergina bučiavo mane taip, tarsi būčiau jos vaikinas.

Vienas dievas žino, kokios didelės Almudenos kapinės. Kur jų pradžia ir kur pabaiga. Pagal motinos atsiųstą planą visą rytą sukinėjausi tarp antkapių ir mauzoliejų. Pakliuvau į dvejas laidotuves. Pirmosiose buvo daug žmonių, bet nė vienas per daug neliūdėjo, matyt, kunigas aiškiai davė suprasti, kad čia minime tamsiojo kelio pabaigą ir šviesiojo pradžią. Antrosiose dalyvavo vienui vienas labai senas žmogus, jis laidojo savo šunį. Savaime aišku, krikščioniškose kapinėse laidoti gyvūnus visiškai nelegalu, bet šis žmogus turėjo ne tik kastuvą, bet ir daug užsispyrimo. Jei rūpi mano nuomonė, tai gali laidoti nors ir tuščią alaus skardinę, jei tik tau nuo to palengvės. Slankiodamas apžiūrinėjau antkapius. Vieni paprastučiai, vargani, kiti barokiniai ir juokingi, išpuošti raitelių ir trimituojančių angelų statulomis. Diena tokia skaisti, kad net gaila galvoti apie visus šiuos mirusiuosius. Galiausiai man pavyko padėti gėlių ant sesers kapo. Čia mano ryšys su šia žeme ir baigiasi.

Rytoj — Arizona.

8 K. L. KRUMPERIS IR ŽIEMOS PAUKŠČIAI

Savaime aišku, Finikso oro uoste praleidau šešias valandas dėl sumauto potvarkio, regis, visiems laikams įspausto mano tapatybės kortelėje. Esu asmuo, įtariamas nelegaliu cheminių medžiagų gabenimu. Po skrupulingos, nenusakomai žeminančios apžiūros galų pale pavyko išvysti Arizonos saulę, kuri, kaip visiems gerai žinoma, yra kepinanti, ir pasigauti taksi.

Iš mano viešbučio Tempėje kuo puikiausiai matyti visi tie absurdiški kylantys ir besileidžiantys lėktuvai, lyg išsiunčiami ir grąžinami laiškai, šimtai aparatų kyla ir leidžiasi ant cementinių takų. Manau, kad jie iš cemento, nors tikrai negaliu pasakyti. Atrodo juokinga pagalvojus, kad yra tokia vieta, kur lygiai ta pati nesuskaičiuojama galybė žmonių stengiasi tuo pat metu įeiti ir išeiti. Tarsi pažadų skaičius būtų lygus neišsipildžiusių pažadų skaičiui. Išvykstančiųjų skaičius lygus atvykstančiųjų skaičiui. Apie visa tai galvodamas iš mini baro išsiimu skardinę alaus, o paskui ir antrą. Esu švarus, tai, be abejo, nė negali būti gerai. Dar kiek laiko jaučiuosi apimtas natūraliai kilusio liūdesio, kol iš viešbučio durininko pavyksta įsigyti keletą nekaltų švelniai nuotaiką pakeliančių stimuliatorių. Tada užsimaunu maudymosi glaudes ir nusileidžiu į baseiną, nes nujaučiu ir netrukus įsitikinu, kad man labai patinka plaukioti.