Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Baseine simpatiškas žoliapjovių pardavėjas iš Urugvajaus pasiteirauja, ar čia atvykau verslo reikalais, ir aš jam atsakau teigiamai, nors iš tiesų nelabai suprantu, kokį verslą jis turi galvoje. Tada jis pasiguodžia, kad Arizonoje apželdinimo srityje padėtis beviltiška ir kad jo firmos atstovai visiškai stokoja nuovokos, jei mano, jog čia jis padengs pardavimo kvotas. Didžiuodamasis man parodo prašmatnų žoliapjovių katalogą, ir jis yra teisus, — tie aparatai išties įspūdingi, kad ir kaip priešintumeisi, jie verčia kuo nuoširdžiausiai pavydėti sodo savininkui.

Sugrįžęs į kambarį darsyk dirsteliu į K. L. Krumperio žemėlapį. Jei viskas sėkmingai klosis, nors nematau, dėl ko turėtų būti kitaip, taigi, kaip minėjau, jei viskas gerai klosis, rytoj apie pusiaudienį turėčiau pasiekti Kvarcsaitą, pagyvenusių žmonių bendruomenę, — dardėdami po dykumą savo roulottes, jie žiemą gaudo saulę. Milijonas senolių apsistoja Kolorado upės krantuose, prie pat Kalifornijos sienos.

Tokia graži diena ir še tau kokia nemaloni staigmena. Blogos naujienos visuomet sklando užmaskuotos, kaip užnuodytos dovanos, kaip smailūs gėlių šešėliai, kaip kritusių žvėrių širdyse slepiama pagieža, kaip vaikų suturėtas kerštas, kurį miegodami jie saugo sugniaužtuose kumščiuose. Bet aš nutolau nuo temos; pakeliui į Kvarcsaitą atsitiko keistas dalykas. Pasirodo, mažame viešbutuke netoli Marikopos, mažiau nei penkiasdešimt kilometrų nuo Finikso, rasta negyva tavo motina. Geriu šokoladinį kokteilį denny’s užkandinėje, tokioje pakelės užeigoje, kur 24 valandas per parą visas 365 dienas per metus galima užkąsti ir atsigerti. Mano vairuotojas lūkuriuoja prie automobilio. Kitoje greitkelio pusėje prie best western tinklo motelio stovi greitoji pagalba ir du policijos automobiliai. Meksikietė padavėja, vardu Marija de la Lus, dievažin kodėl tvirtina, kad ten užmušta moteris, kuri visuomet išlošdavo, o jos kūnas nuo ryto tebetyso kambaryje ant grindų. Marija de la Lus priduria, kad moteris, kuri visuomet išlošdavo, ruošėsi vykti į Las Vegasą, kad statymais ir sėkme ji garsėjo ne tik šioje, bet gal dar šešiose ar septyniose valstijose. Kai paklausiu, ar ji žino, kas nutiko, Marija de la Lus patvirtina puikiai žinanti, kas nutiko.

— Tai moterų žudikų darbas. Jų visur pilna. Moterų žudikai nepaiso nei mūsų visų sėkmės, nei vargų. Jų gyslomis nuo neatmenamų laikų teka neapykanta. Visų religijų, kurias sukūrė vyrai, neapykanta. Visų žurnalų, kuriuose pilna apsinuoginusių moterų, neapykanta, juos slapčiomis po lova laiko vaikai. Neapykanta, mintanti visų vyrų baime.

Akivaizdu, kad ši geroji moteriškė nestokoja sveikos nuovokos.

Paskui Marija de la Lus nueina į virtuvę, atneša sumuštinį su kalakutiena, dvi skardines alaus ir lyg niekur nieko toliau dirba savo darbą.

Sugrįžęs prie automobilio šalia greitosios pagalbos pastebiu šešias kovotojas iš Moterų išlikimo lygos. Protestuodamos jos paslikos guli ant asfalto. Jų marškinėliai sutepti krauju. Lyg išsiblaškę turistai į registratūrą eina du policijos fotografai. Aplink motelį ratus suka televizijos sraigtasparnis, ieškodamas vietos nutūpti. Ant tysančių moterų marškinėlių, suteptų krauju, matyti užrašas:

MIRUSIOS MOTERYS.

Keliaujame toliau, į Kvarcsaitą. Tavo motinos lavonas vis dar neišneštas. Pro vieno motelio lango užuolaidas matyti šokčiojančios blyksčių šviesos.

Risčia joja senoliai, pasidabinę įspūdingomis kaubojų skrybėlėmis, o susirinkusiuosius linksmina pikapo gale įsitaisiusi smuikuojančių senukų grupelė.

Kvarcsaitą užklupau pačiame rodeo įkarštyje. Kur tik pažvelgsi — kepami barbekiu, visur aidi šokių muzika, plevėsuoja vėliavos. Kiek tik užmatai, gyvenvietę dykumoje apsupę tūkstančiai namelių ant ratų. Jie apsirūpinę alumi, mobiliosiomis medikų brigadomis, skėčiais, sulankstomosiomis kėdėmis, balionais, šunimis, gyvatėmis, šautuvais, pistoletais, dirbtinėmis palmėmis ir parabolinėmis antenomis. Įsivaizduoju, kad taip viskas ir baigiasi.

Išlipu saulėtos gatvės pradžioje. Vairuotojas apsisuka ir dingsta iš akių. Vienas iš šių senyvų raitelių ar viena iš šokančių senučių yra K. L. Krumperis. Telieka išsiaiškinti, kuris ir kokio velnio jam iš manęs reikia.

Poniutė, laikanti senovinį šautuvą su teleskopiniu taikikliu, man pasakoja, kokia gera šaulė ji buvusi; motina padovanojo jai pirmąjį šautuvą penkioliktojo gimtadienio proga, ir nuo tada ji visuomet keliaujanti su paslėptu ginklu. Ji dar sako, kad duktė ją vadinanti „dykumos pamišėle“ ir kad čionai ji atvyko genama Minesotos šalčių.

— Tenai šaltis kerta tiesiog per nugarą ir, jeigu leisi, perskels tave pusiau. Daugelis mūsų atkeliauja į dykumą gindamiesi nuo šalčio, todėl mus ir vadina žiemos paukščiais. Mano duktė turi paikšį vyrą, bet nė viena iš mūsų nuo to neapsaugota, reikalas tas, jog duktė leidžiasi, kad kvailybė permerktųjų kiaurai kaip lietus.

Puikioji šaulė, pasirodo, turėjusi net penketą vyrų, nusprendė savo furgoną pasistatyti atokiau nuo rodeo, nes ji negalinti žiūrėti į senius, kurie nukritę nuo arklių susilaužo kaulus.

— Medikams čia tikras rojus. Iš visos šalies suplaukia mūsų gaivinti; kaip ir mechanikai, užsiimantys jau seniai nebegaminamų automobilių remontu. Jie neįmanomų taisymų ekspertai. Žino visų detalių pavadinimus — tokių dabar jau nebūna.

Galybė raganių, žiniuonių ir duobkasių, dėkuidie, dar esame apsaugoti nuo pranašų. Niekas nenori žinoti, kas laukia. Kvarcsaite visiems mums ateitis aiški. Gal norite alaus?

— Žinoma, ponia, mielai išgerčiau.

Tada geroji moteris suranda keletą skardinių, mudu atsisėdame po tentu ir ramiai sau gurkšnojame alų, kaip du nauji draugai, kuriuos veikiausiai sieja bendri interesai, bet jie dar neišsiaiškino kokie.

— Žinote ką? Man gaila moterų, kurios turi tik vieną sutuoktinį, nes joms liks tik vienas prisiminimas. Antai aš turėsiu penketą nuostabių prisiminimų. Negana to, aš dar ir dabar šokiams prasidėjus prisėdu vienišių pusėje.

Savaime aišku, pasiteirauju, ar ji niekuomet nieko nepamiršdavo.

— Ne, pone, nebent kokius mažmožius.

Netrukus priduria nemananti, kad pamiršti yra garbinga, bet ji nesmerkia tų, kurie nusprendžia atsikratyti prisiminimų, nes dviejų vienodų gyvenimų nėra, kaip nėra dviejų skirtingų dolerių.

Kadangi saulė artėja prie laidos, moteris imasi valyti savo šautuvą. Nors, atvirai sakant, nesuvokiu, kuo šiuodu dalykai susiję.

Tiesa, ji nepažįsta jokio Krumperio.

Mano drauge, atkreipkite dėmesį į gausybę deguonies balionų Kvarcsaite, jie lyg amuletai. Ir jeigu jie nepateisina lūkesčių, dar lieka Preskoto slėnio užšaldymo projektai. Kas tik gali, po mirties ten užšaldo savo kaulus. Pagaliau, kai nanotechnologijos duoda vaisių ir nanorobotai, dydžio sulig molekule, sugeba reguliuoti šalčio paveiktas funkcijas, vien kvailiai ir skurdžiai pasmerkia savo kūnus mirti visiems laikams. Tiesa, dar katalikai, manantys, kad pasidauginę kaip triušiai savo misiją šiam pasauly jau atliko, ir laukiantys, kada paklius į kitą. Reikia pamatyti, kokie žmonės tie katalikai; per gyvenimą kiūtina tylomis, tarsi ko lūkuriuotų priešais apleistą stotį. Jie apsisprendę. Žinote, o mano mylima žmona jau užšaldyta SICUR laboratorijoje, ir nekantriai laukiu, kad galėčiau prie jos prisidėti, kai ateis laikas, ir tebus jums žinoma, kad laikas visuomet ateina.

Tai pasakęs vyras nusliūkina, tempdamas paskui save deguonies balionėlį. Žmogus nusprendė nežūti, nekristi šiame kare.

Aplankau dar dešimt ar dvylika vagonėlių. Buvę advokatai, policininkai, dailidės, buvę sutuoktiniai, žmonos, stulbinantis skaičius asmenų, vis dar įsimylėjusių jau mirusius žmones, pamišę dėl aktyvaus gyvenimo būdo, alkoholikai, buvę teniso čempionai, Elvio mėgdžiotojai ir draudimo agentas, beveik įtikinęs vieną demokratą, kad Kenedis nusižudė pats.