Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Kai šis miestas pasibaigs, ateis eilė kitiems, ir kokias puikias vasaras bei šaltas žiemas pajusime kituose uostuose, ir kiek bučinių išdalysime lenkiškų vilkikų šešėlyje ir aukščiausiame kazino miesto bokšte, ir Big Suro kalvose, ir Prahos prieigose esančių slėnių žemumose, ir meilė užvaldys mus su tokia jėga, kad dienos taps trumpos, o naktys ilgos, ir jei visa tai neišvengiamai bus, kodėl tuomet negaliu atsikratyti jausmo, kad pasaulis griūva, kai dviem pirštais jos vaginoje užčiuopiu senąjį guminį kliuvinį?

Kurgi tie vaikai, apie kuriuos svajojome kaip apie būsimų mūsų namų puošmenas? Kur tas mažasis pabaisa, kuris dievas žino iš kur ateidavo pagyvinti mūsų sodo? Jau nebegirdžiu jo šėliojančio kieme. Jau nebematau suprakaitavusio, atsivedėjančio ir spiriančio pirmąjį įvartį. Jau neregėti akvarelės dėmių aplink jo mažąjį piešimo stalelį. Jau nebematau debesų ir banginių, ir didžiulių žiurkių, ir visų kitų absurdiškų dalykų, kuriuos jis piešia. Iš tiesų jau nebematau nieko.

Ir kodėl reikėjo ten kišti pirštus?

Kokainas man sukėlė pusėtiną erekciją, tokią pat apgailėtiną kaip įbauginta kariuomenė.

Ji braidžiojo po Vietnamo upes, Cu Ši tuneliuose klausėsi senųjų kareivių istorijų, skersai kirto Meksiko aikštes, nė nepažvelgusi į moterų žudikus, besislapstančius nuo saulės po plačiakraščiais sombrerais, bet dabar nė neįspėjusi suklastojo geriausią savo įžadą.

Aš žinau, kad vaiko ji susilauks, bet žinau, kad tai bus ne dabar ir ne mano vaikas.

Žiūriu į ją, apimtą orgazmo, ir man pasivaidena, kad tai visai kita moteris, ir gal dėl tos apsauginės diafragmos pagaliau pasiekiu nuostabią erekciją, išties nuostabią — gal per daug skambiai pasakyta, bet patiriantis erekciją pajunta visų troškimų išsipildymą. Todėl mes dulkinamės ant raudonų grindų. Visuose kambariuose — ir net vonios — danga raudona.

Aš pabaigiu į guminę diafragmą.

Jaučiuosi kaip kvailys, kuriam prieš nosį užtrenkiami rojaus vartai.

Dabar esame viename iš meilės viešbučių Šibujos kalvose, ir aš tysau ant grindų, užsimetęs ką tik iš Čibos laboratorijų gautų greitųjų šovinių, o ji vis dar lovoje, ir šalia jos miega vaikinukas. Vienas tų pašėlusių japonų paauglių, apsinuodijusių dūmais Jokohamos uosto striptizo baruose. Greitieji šoviniai mane laiko prikaustę ant grindų tarsi prie kilimo prikaltą nukryžiuotąjį. Čibos greitieji šoviniai tarsi įtūžę kapinių plėšikai išdrasko ir nušluoja paskui save viską, pirmiausia tai, kas bloga, o paskui ir visa, kas liko.

Dabar ji sako norinti eiti, nes dėl man nesuvokiamos priežasties moterys pasidulkinusios su nepažįstamais greitai miršta.

Ji paskubomis apsirengia, o aš rengiuosi iš lėto, su nuostaba žiūriu į savo drabužius, tarsi panūdęs vaizdo grotuvą įjungti pagal skalbiamosios mašinos instrukciją.

Tylomis nusileidžiame nuo kalvos ligi Šibujos stoties.

Į viešbutį grįžtame taksi. Automobilio taksometras sugadintas. Visą kelią nenuleidžiame nuo jo akių.

Turi mane mylėti daug stipriau.

Savaime aišku, apsimetu jos neišgirdęs. Tuomet ji suskleidžia skėtį, ir čia galutinai viskas baigiasi.

Pro traukinio langą žybčioja Sindziuku šviesos ir užgesusi imperatoriškųjų rūmų širdis, ir miegantys drambliai naujajame Uono zoologijos sode, ir Šibujoje įjungti apkvaitusių vaikų mobilieji telefonai, ir mirkčiojančios lėktuvų švieselės, ir karo veteranus graužiantis apmaudas, ir iš naujo atgijęs našlių grožis, ir aprasoję viešbučių langų stiklai, ir absurdiška televizorių ekranų šviesa, ir kraujas po sudaužytais automobiliais, ir juodas dangus, ir raudonos nuolaidų etikečių kainos, ir geltona vaikų pornografijos salonų šviesa, ir dirbtinis sniegas, ir metalinis golfo lazdos antgalis, ir žydra taksi automobilių šviesa, ir baltos eismo reguliuotojų pirštinės, ir nedidukės gatvių makaroninės, ir tabako reklamos, ir Ginzos gatvėse iškabinti naujųjų Holivudo žvaigždžių veidai, ir Janakos kapai, ir Šinobazu ežero žuvys, ir metaliniai lagaminai Akihabaros stotyje, ir pasiligojusių modelių kaulai prie Ropongi klubų durų, ir Hibija Koeno parke uždegtos žvakės Riosukės mirčiai paminėti, ir jūreivių savivalė rusų laivuose, ir cemento tiltų šaltis, ir kazino viltys, ir traukinių nuovargis, ir šuniška laimė, ir peilis, dvi upės, ir skrybėlė, ir daugiau nieko.

Gydytojas Vortonas Tirsas tylomis susirenka savo instrumentus. Aplinkui dar šešetas nebylių neurologų linkčioja galvomis lyg tylomis gertų vandenį iš nematomo lovio.

Penfildo eksperimentas baigtas.

— Tai kaip, gydytojau, ar pasistūmėjome į priekį?

— Neabejotinai pasistūmėjome, tačiau ne per toliausiai.

Paskui gydytojas Tirsas paaiškina, kad visa per Penfildo eksperimentą gauta medžiaga, savaime aišku, bus griežčiausiai saugoma ir nė vienas iš asistentų negalės šio tyrimo komentuoti. Tai reiškia, kad niekas negalės naudotis nei šiomis dienomis padarytais įrašais, nei juose pateiktais duomenimis. Paskutinės dalies gerai nesupratau, galbūt dėl to, kad mano smegenys dar gaivaliojasi po šių gerųjų žmonių manipuliacijų; bet kokiu atveju gydytojas Tirsas pasirengęs man išdėstyti miglotas savo paaiškinimo vietas.

— Mano drauge, niekas, netgi jūs pats negalite apšmeižti savo prisiminimų nuotrupų. Tai gali pakenkti jūsų sveikimo procesui, o mes čia esame ne dėl to.

— O dėl ko būtent jūs čia esate?

— Kad išjudintume žemę. Tik dėl to. Jūs savyje turite sėklą ir galite išauginti augalus. Jūs nušienavote laukus ir apželdinsite juos iš naujo. Tai natūralus procesas. Mes esame sodininkai, o jūs — mūsų sodas.

Kaip gražiai šis ponas viską paaiškino. Smagu žiūrėti, kaip jis žavisi savo atvaizdu mano sumaišties šulinyje. Su kokia pagarba visi jo klausosi. Jei nesijausčiau toks išvargęs, stipriai jį apkabinčiau.

— Gydytojau Tirsai, dovanokite man už abejingumą, dabar tetrokštu vieno — miego, jaučiuosi taip, tarsi mano galvą kas būtų perpjovęs, o jūs būtumėte prikrovę į ją akmenų.

— Tai jūs mums dovanokite, mano drauge, kad aukodami jūsų poilsį ėmėmės kitos veiklos. Miegokite į valias, ilsėkitės ir sapnuokite, nes miegas — geriausias iš balzamų. Ir jei sugebėsite, atminkite, kad visi tie akmenys, kuriuos jaučiate viduje, yra jūsų, visuomet juos turėjote. O mes tik kuo atsargiausiai įėjome ir išėjome, nieko nesugriovėme, nepasisavinome, kas priklauso jums, ir nepalikome nieko savo.

Tai pasakęs gerasis daktaras su įtartinu naudotų automobilių prekijo pasitikėjimu paduoda man ranką ir pradingsta. Paskui jį su iškilmingu džiugesiu išgarma pustuzinis medikų, kaip altoriaus link nutįsęs jaunamartės suknelės šleifas.

Eikit sau, gydytojau Tirsai, užteks mane nervinti.

Miela seselė mane palydi į palatą ir palieka su mano daiktais, kurie, savaime aišku, yra svetimo žmogaus daiktai.

Tolumoje pro langą matyti miestas. Miesto žiburiai. Vilkikų šviesos skrodžia miško tamsą. Ligi čia nuo miesto driekiasi kelias, ir juo kartkartėmis važiuoja automobiliai.

Savaime aišku, nė nenutuokiu, kiek laiko esu šioje vietoje, bet, savaime aišku, manęs nepalieka noras iš čia sprukti.

Ligoninių chemija yra geros kokybės, bet ji ne tavo. Tu paklusniai atsiduodi jos kapsulių ritmui, ištobulintam gydymo dizainui, moralei, kuri nustato euforijos ribas, bet pats nieko nesprendi. Kas valdo chemiją, tas yra dabarties šeimininkas. Tad suimkim savo pačių išsekimo vadeles. Daugiau jokių ligoninių. Sudie suveltiems sapnams. Sudie nuostabiai skaniam obuolių pyragui. Ir sudie visa kam.