Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

— Tikrai, pone, visiškai sutinku.

— Puiku. Bet, dėl dievo, nepertraukinėkite manęs, mano gyvybė kabo ant plauko... Laikinai sustabdytas, bet vis dar nepraradęs visagalės vokiečių chemijos industrijos įskiepyto pasitikėjimo savimi, galų gale susiduriu su stulbinančiais rusų KGB atradimais atgalinės amnezijos srityje atliekant bandymus su Afganistano karo veteranais. Iki jus nustebins, bet, priešingai nei visi įsitikinę, ne Berlyno sienos griuvimas galutinai pribaigė senąją rusų gvardiją, o tai, kad jie atrado sielą. Tie rusai — paprasti žmogeliai. Per daug nusiminę, kad sukeltų revoliuciją. Jie atsidavę nostalgijai. Ar kada klausėtės jų dainų?

Nesu tikras, ar Krumperis laukia atsakymo. Susimąstau apie rusiškas dainas, bet negaliu prisiminti nė vienos.

— Liūdesys jų dainose net širdį veria. Jei neapsiverksite būdamas tarp rusų, tai neverksite niekada. Bet grįžkime prie to, kad kol jie sugrįžusiems iš fronto kariams stengėsi išnaikinti atminties ląsteles ir išbraukti prisiminimus apie vaikų žudynes ir panašias baisybes, neišvengiamai skandinusias jaunuosius kovotojus juodos graužaties jūroje, — rusų tyrinėtojai netyčiomis atsiriekė didesnį gabalą, nei pajėgė apžioti. Po skausmingų hipnozės seansų, kuriems buvo pasmerkti žmonės, ir galiausiai atrastų prisiminimų, kurie turėjo būti išnaikinti lyg gėdingi šiaip jau garsios knygos puslapiai, senieji komunistų siekiai, „Lagūnos“ projekto — taip buvo pavadintas tyrimas — kūrėjams akibrokštu tapo atradimas dar senesnių prisiminimų, kuriuos kareiviai patyrė kituose karuose, kituose gyvenimuose. Nereikia nė sakyti, su kokiu siaubu KGB reagavo į sielas, kurias po kitų žmonių mirties atrado tų kareivių kūnuose. Šitaip kaltė, kurią jie siekė nuslopinti, išplito laikų naktyje, lyg gyvatė, besimurdanti amžių molyje, kuri pradingsta ir vėl pasirodo, ir toliau taip pradings ir pasirodys, ir dievai žino kiek laiko taip bus. Šis atradimas, mano bičiuli, pažeidė stuburą tų, kurie įvykdė revoliuciją prieš tikėjimą, teigdami, kad siela neegzistuoja.

Dabar senasis Krumperis akimirką nutyla, kad sukauptų jėgas kaip senukas kelio pabaigoje. Paskui, savaime aišku, porina toliau.

— Tą žiemą spaudė velniškas šaltis, Vokietija, apimta susivienijimo įkarščio, pamažu atsikratė patirtos gėdos, ir akmuo po akmens virto siena kaip darbininkų su mediniais kūjais griaunamas senasis pastatas, kurį pro savo langą stebėjau pokario laikotarpiu, ir, paeiliui peržvelgęs tai, ką buvau nuveikęs grumdamasis su Alcheimerio liga, ir nesustabdomą progresą serotonino ir neuromediatorių srityje, galiausiai išradau pirmąjį veiksmingą cheminį produktą, nukreiptą prieš atminties ir prisiminimų tironiją. Tik įsivaizduokite mano triumfą! Mažutė pergalė prieš prigimtinę kvailystę! Jeigu ne aš, žmones vis dar kamuotų prisiminimai! Ir jokios paguodos! Bet nepasiduokime aklai euforijai.

Vieną akimirką Krumperis man priminė Ozo šalies burtininką, visai prieš tai, kai Dorotės šunelis nutraukė užuolaidą.

Kodėl prisiminiau Ozo šalies burtininką, nors negaliu prisiminti savo tėvo vardo? Vienas dievas težino. Šiaip ar taip, kad ir ką jaustume mudu su Krumperiu, euforiją tai primena tiek, kiek dantų šepetėlis — neutroninę bombą.

— Ir štai čia pasirodote jūs visi, mielas bičiuli, kaip prisiminimų budeliai. Lyg susirūpinęs tėvas sekiau jūsų žingsnius ir jūsų žlugimą — lyg sunerimęs pabaisų kūrėjas. Todėl dabar esate čia, kaip ir tie, kurie čia lankėsi anksčiau, ir daugybė tų, kurie dar apsilankys. Nes aš, atvirkščiai, niekuomet nieko nepamiršdavau ir kaip paskutinis kvailys visus šiuos metus saugojau kaltės lobį.

Savaime aišku, man plyšte plyšta galva, nes šis gerasis žmogus, kuris kartu yra ir beužgęstanti šviesa, ir nerūpestinga meksikietė mergaitė, užsimojo į apmirusį Arizonos užkampio miestelį atitempti šventajame kare su prisiminimais sužeistus kareivius, ir nuoširdžiai sakau, nenutuokiu, kuo galėčiau jam arba mums padėti, kad ir kaip norėčiau.

— Nežinau, kaip galiu jums padėti nei kuo jūs galite padėti man, — sako senasis Krumperis, — bet visuose karuose būna akimirkų, kai kiekvienas savęs klausia, su kuo jis kovoja.

— Manyčiau, mes kovojame su visais.

— Gal ir taip, deja, jūs pavėlavote. Jei norite sužinoti daugiau, reikės prakalbinti mergiotę, atvilkusią mano smegenis į naująjį amžių. Tik įspėju, ta būtybė nepakenčiama.

Dabar žydrasis senolis užsimerkia, nes programa išseko. Meksikietė jau baigė ruošti valgį, bet, atrodo, išalkusiųjų nėra. Vagonėlis skendi tyloje. Meksikietė apžiūrinėja nuostabųjį actekų pyragą, kaip apžiūrinėjami dalykai, kai neišmanai, ką su jais veikti. Meksikietė mergaitė sėdi ant grindų ir sklaido Roberto Lovelio antologiją „Kritusieji kovoje už sąjungą ir kiti eilėraščiai“.

Senasis Krumperis atsimerkia, sugrįžta iš to trumpučio senolių, kurie mirties bijo labiau nei paties miego, sapno.

— Tie meksikiečiai visuomet taip elgiasi. Pradžioje kalba išsyk visi, o paskui niekas neprataria nė žodžio. Kai viskas nugrimzta į tylą, girdžiu monitoriaus dūzgimą. Kai ir jo nebegirdėsiu, tada bus baigta.

— O kaipgi mergaitė?

— Ak, savaime aišku, mergaitė lieka. Ir ji pasmerkta gyventi mažų mažiausiai šimtą metų. Galite įsivaizduoti, ką aš tuomet pamatysiu. Kito amžiaus siaubus ir šlovę. Ir daug vyno. Meksikiečiai geria smagiau nei vokiečiai. Ir gerdami dainuoja smagesnes dainas. Nėra nieko blogiau už vokiškas dainas, jos sunkios kaip traktoriai ir nuobodžios kaip traktoriai. Bet atsakykite man, mielas bičiuli, kokį velnią veikiate šiame vaiduoklių miestelyje?

— Jūs pats mane čia atsikvietėt.

— Žinoma, kviečiau, bet dabar tai neturi jokios reikšmės. Turėjo, bet dabar nebeturi. Jūsų žiniai, visas gyvenimas — tai spartėjimo procesas. Ar prisimenate laikus, kai buvote vaikas? Žinoma, neprisimenate, tiesiog taip sakoma, bet kai būdamas vaikas senelės prieškambaryje prasėdėdavote valandą, bet kokios senelės, gali būti ir jūsiškės, bet prasėdėti valandą vaikui prilygsta savaitei, netgi metams. Vaikystėje valandos trukdavo amžinai. Suaugusio žmogaus valandos, atvirkščiai, tiksi viena po kitos kaip lietaus lašai, ir niekas negali jų sustabdyti. Seno žmogaus valandos eina dar greičiau, jos skrieja šviesos greičiu. Diena prilygsta akimirkai. Tai, kas prieš sekundę buvo svarbu, dabar atrodo nereikšminga. Kai šviesa užgęsta, vaikai nutyla ir užmiega, kas buvo — pražuvo. O, kad tai būtų tiesa! Mano motina, tai pikčiurna buvo!

— Jūsų motina?

— Mano motina, kur jau ne, toji siaubinga moteriškė vokietė. Jei mes tučtuojau neužmigdavome, grasindavo mus parduoti anglininkui. Jūs veikiausiai nepamenate savo motinos. Akivaizdu, kad nors tiek jums padėjau. Gal žinote, kiek dabar valandų? Ne dėl to, kad man būtų svarbu, bet vis tiek.

Nespėjus man nė išsižioti, senasis Krumperis vėl užgęsta, tarytum paskutinė gimtadienio torto žvakutė.

Tvankus dykumos oras limpa prie kūno ir akimirksniu priverčia pamiršti dirbtinį vagonėlio šaltį. Ir taip bus visuomet. Nauji sapnai apie senus košmarus ir dar naujesni sapnai apie naujus košmarus.

Amžinoji priešinimosi spiralė. Kol lauki kito mūšio, nuvalai kraują nuo durklo ašmenų. Vienintelė baimė nepasimiršta niekuomet.

Leisk man papasakoti, kaip baigiasi šios istorijos pradžia. Pavalgęs su savo geruoju bičiuliu vengru, — patiekalas buvo panašus į gausybę dešrelių tešloje, — sėdėjau sau ant sulankstomosios kėdės tol, kol absurdiška Kvarcsaito bendruomenė dingo iš akių, kad po akimirkos vėl atsirastų nuostabios mėnulio šviesos nutvieksta, virtusi kažkuo visai kitu. Tarsi kariauna, sudedanti ginklus prieš kitos kariaunos pasirodymą. Sargybos keitimas: visų mirusių dalykų širdis keičiasi su visų dar gyvų dalykų širdimi.