Рэй Лорига - Tokijas mūsų nebemyli

Ieškau pirštinių, bet jų rasti nepavyksta. Beje, randu jos akinius nuo saulės, ir pats sau ištariu, kad saulė tikrai bus, ne šaltis, dėl ko reikėtų susirūpinti rytoj.

Išeinu į koridorių, pasišovęs surasti visus atsarginius išėjimus gaisro atveju.

Man patiktų žinoti, kad ji, kai aš miegu, daro tą patį.

Tiesa, koridoriuje susitinku simpatišką japoniuką, kuris iš visų jėgų tvatija ledo kubelių aparatą. Bičiuli mano, leiskite jums padėti. Šie aparatai — velnio išmonė. Mano bičiulis grįžta į savo kambarį su ledo kubeliais, rūpestingai įvyniotais į vonios rankšluostį. Iš gėrimų aparato išsiimu skardinę alaus. Iš šokoladėlių aparato nieko neišsiimu.

Savo kambaryje vėl grįžtu prie mėlynojo kilimo ir, kai sąvaržėlių sukeltas nerimas išsisklaido, ramiai užmiegu, kaip džiunglių vidury iš nevilties užmiega nusikamavęs kareivis.

Vasara, kuri nieko gero nedavė. Vis tiek, kai ji pagaliau apsirengia, pagalvoju, kad jei dabar tai nesuveiks, tai nesuveiks niekas.

Argi Tokijas nėra nepakenčiamas miestas? Ar tik mes nekopiame į kalną pačioje sunkiausioje vietoje?

Ir vis dėlto, kam man reikalingas kostiumas? Bet ji laikosi savo, panašu, kad man reikia turėti kostiumą ir netgi kaklaraištį, ir, nuoširdžiai kalbant, tai nėra taip jau blogai, nes su kostiumu esu visiškai kitas žmogus, o tai visuomet į gera.

Stoviu prieš veidrodį vienoje prašmatnioje Sindziuku rajono parduotuvėje, ir man nelieka nieko kito, kaip galutinai pripažinti, kad madai iki šiol neskyriau reikiamo dėmesio. Dabar staiga man atrodo, kad gerai rengtis taip pat svarbu kaip taisyklingai kalbėti, tinkamai maitintis, patogiai keliauti, prašmatniai gyventi ir numirti. Šiaip ar taip, tai siaubingai svarbu.

— Pamėginsime kitą kaklaraištį? — klausia paslaugus pardavėjas japonas, kuris angliškai kalba nevykusiai, lyg gyvačių kerėtojas, pučiantis suskilusią dūdelę.

Pamėginkime.

Ir ji, savaime aišku, nusikvatoja. Į veidrodį spoksantis vyriškis, kuris matuojasi naują kostiumą, kelia tokį pat jausmą kaip ką tik susituokusi porelė, nedrąsiai žengianti pro parduodamo namo duris ir dar nežinanti, ar jis tikrai taps jų.

— Puiku, — ištaria pardavėjas, kai kaklaraiščio mazgas jau užrištas.

— Puiku, — ištaria ji, labiau žiūrėdama į vyriškį veidrodyje nei į mane.

— Puiku, — galiausiai ištariu ir aš, apžiūrinėdamas tą patį vyriškį. Juk matau tą patį, ką ir jie.

Paskui vakarieniaujame labai elegantiškame prancūziškame restorane Harajuku rajone, vėliau dulkinamės mūsų mažame viešbučio kambarėlyje Šibujos rajone ir galiausiai užmiegame.

Ji sako:

— Koks laiškas?

— Laiškas, kurį tu išsiuntei į namus. Jiems nebūtina žinoti, kas čia iš tiesų vyksta.

— O kas iš tiesų vyksta?

— Nežinau, neskaičiau tavo laiško. Bet negaliu pakęsti, kai tu be paliovos rašai. Juk ne viskas yra svarbu.

— Dabar aš negaliu žinoti, kas yra svarbu. Vėliau, laikui bėgant, viskas įgaus tikrąją prasmę.

Užkandžiaujame nedideliame Harajuku rajono sušių bare.

Man nepatinka, kad ji rašo. Ji žymisi viską. Rašinėja ant servetėlių ir siunčia tuos laiškus namo. Laiškai adresuoti sau pačiai. Ji saugo viską. Pasivaikščiojimus, traukinius, šunis, bučinius, automobilių avarijas, piliules. Atvirai sakant, nežinau, kokį velnią ji rašo. Bet ji rašo. Esu įsitikinęs.

Ji sako:

— Kas tave taip gąsdina?

— Galbūt aš pats po daugelio metų. Slogus jausmas to, ką dabar sakau ar darau, kad ir kaip ten būtų. Matyti savo veidą visų šių miestų fone. Išvysiu tą veidą netikėtai kaskart, kai atvyksiu į Tokiją, Prahą ar bet kurį kitą miestą, kur keliausim vėliau.

— O mano veidas?

— Kas yra tavo veidui?

— Tave gąsdina, kad jį pamatysi?

Tada prisimenu vieną fotografiją, ji įsiamžino prie Saigono upės. Vienoje rankoje nendrinė lazdelė, kitos kumštis sugniaužtas. O veide, atvirkščiai, plačiausia šypsena.

Esu liquid room klubo tualete ir neopankų grupė pjausto The Carpenters gabalus, matau kokių penkiolikos metų japonę, kuri beveik nuoga tyso ant žemės, ir kiek vyresnį vaikiną japoną, vilkintį odine striuke. Užtrauktukas atsegtas beveik ligi kirkšnies, pimpalas styro, staiga kažkas man trinkteli, nes jaučiu, kaip viršutinėje lūpoje ima tvinksėti širdis, ir pažvelgęs į veidrodį matau lašantį kraują, mergina atrodo nualpusį, nors ir žiūri į mane, vaikinas atrodo ką tik nulipęs nuo arklio, o ji, regis, ne. Liquid room jos nėra. Nei viešbutyje, bet, savaime suprantama, ji Tokijuje, kaip ir aš, nors nesame kartu, tikiuosi, kad jai sekasi geriau nei man, nes tai, kas veikiausiai prasidėjo smagiai, darosi panašu į košmarą. Paskui į tualetą įeina du galvažudžiai, ne be pastangų, nes ant grindų tysanti mažoji japonė kuo puikiausiai buvo užrėmusi duris, ir kol galvažudžiai rėkauja ir talžo duris, spėju prisišniaukšti kokaino, tada vienas jų vienu mostu atidaro duris. Iš čia, savaime aišku, skrendu į gatvę. Per salę esu išvelkamas neįtikimu greičiu, nereikia užmiršti, kad ji pilnut pilnutėlė, sunku iš vieno patalpos galo į kitą nunešti net kreditinę kortelę. Dar nepasiekus gatvės vienas iš mano bičiulių gerokai trinkteli į galvą, to nepavyksta išvengti. Mažutė raudona akimirka pasklinda mano galvoje. Tarsi viena tų vėliavėlių, plazdančių priešais automobilį, kai dėl kažkokios priežasties uždaromas kelias. Nelabai suprantu, už ką gavau smūgį, nes, atvirai kalbant, jiems atsidaviau paklusniai, nesipriešindamas. Nebent šiems žmonėms, šiems šiurkštiems, bare dirbantiems apsauginiams, galų gale smagiau kam nors trinktelėti nei netrinktelėti. Lygiai kaip Hitleriui smagiau buvo užgrobti Lenkiją nei groti smuiku.

Sėdžiu prie liquid room įėjimo, o aplinkui būriuojasi gausybė trokštančiųjų patekti vidun. Visi nepriekaištingai apsirengę, stebėtinai paklusniai stovi eilėje.

Anksčiau nei prieš valandą mobiliuoju telefonu ji atsiuntė žinutę.

Žinutė tokia:

Visą laiką galvoju apie tave.

Ji puikiausiai gali turėti vaikų. Vienas pagal tarptautinį draudimą dirbantis ginekologas šįryt būtent taip ir pasakė. Tereikia sužinoti, ar aš esu genetiškai tinkamas vyras. Galbūt ne, nes mano tėvas yra buvęs alkoholikas, o motina dirbo cirke. Šiaip ar taip, labai labai džiugu. Nes moteris, galinti pastoti, yra lyg banginis, kuris vien atvėręs nasrus geba praryti visas jūros žuvis. Kalbant apie banginius, kol ieškome mielo restoranėlio atšvęsti naujieną, pasijuntu tarsi mažasis Joną sugautas ir, savaime aišku, įtaisytas jos viduje. Mane trikdo jos dydis ir galia, ir tuo pat metu, kaip ir Jonos, manęs nepalieka nepaaiškinamas saugumo jausmas. Gyvenimas jos viduje mane džiugina. Taip kalėjimas nuramina bailius, o paramstis — prastus šokėjus.

Geltonosios imperatoriškojo Fukiagės sodo gėlės kupinos gera pranašaujančių ženklų. Ji man kalba apie kelionę automobiliu vandenyno pakrante iš Los Andželo į San Franciską. Savaime aišku, vairavo ji. Aš tik laikiau kelių žemėlapį. Big Suro kalvos mums priminė Airijos kalvas. Atrodo, toje kelionėje buvome neapsakomai laimingi. Ji savęs klausia, ar dar kada nors būsime tokie laimingi. Mane ir vėl išgąsdina jos prisiminimų ir jos nuojautų aiškumas. Ji — ištisa armija, o aš — tik beginklis žmogus.

— Taip ir žinojau, kad niekada neužsivilksi kimono.

Ji turi minty kimono, kurį siuvausi Vietname, vienoje Hoihango siuvyklėlėje, ant srūvančios ligi China Beach upės kranto.

Aš apsivilkau kimono. Sėdžiu ant raudono fotelio priešais televizorių, vilkiu sidabro ir mėlynos spalvos šilkinį kimono, bet ji nujaučia, kad ilgai jo nedėvėsiu, galimas daiktas, nebeapsivilksiu niekada.