Kumbijos5 ritmu linguodama klubus įeina seselė, turbūt nesunku įsivaizduoti seselę iš Hamburgo, šokančią kumbiją.
Pašokite ir jūs, sako geroji moteris, galų gale, kad ir kiek prisišoksite šiandien, rytoj nieko neatsiminsite.
Jeigu šiandien ją nugalabysiu, veikiausiai rytoj tuo pat metu nieko neatsiminsiu, bet jūs patys suprantate, kad tai ne pasiteisinimas.
Savaime aišku, vos išgirdęs, kad vežioja užkandžius, apie šokius pamirštu, nes, po teisybei, esu alkanas kaip vilkas. Todėl dar kartą išeinu į koridorių ir susidomėjęs stebiu spurgų padėklą, bet galiausiai pasirenku obuolių pyragą, nes ką jau ką, o obuolių pyragą vokiečiai moka kepti, ir seselės pasiteirauju, ar tai vokiečių ligoninė, ir seselė patvirtina: savaime aišku, kad vokiečių, nuo čia ligi Berlyno vos keletas kilometrų, todėl pasiimu pyragą, sulčių ir kelias servetėles ir akimirksniu tą maistą sutvarkau.
Nepamenu, kad būčiau miegojęs, bet pabudau nuo griaustinio. Ar aš iš tų, kurie bijo audrų, ar iš tų, kuriems į žaibavimą nusispjauti ir kurie laimingi pučia į ūsą toliau?
Atvirai kalbant, nežinau, bet netrukus pamatysime.
Kambarys tuščias, tik lietaus teškenimas, pirmieji saulės spinduliai, seselių, dalijančių pusryčius, balsai, įjungti televizoriai, automobilių varikliai, švarios rankos, užgesinta lempa, atviri langai. Visos dienos panašios į šią.
Reimplantų palatoje; upė, vaikas, ugniagesių mašina, kryžius, dvi vištos, žydiškos vestuvės, Maradona, moteris oro uoste. Paskiri prisiminimai, nespecifinė programa, skirta tiesioginėms sąsajoms kiekvieno individo mintyse nustatyti.
Persirengimo kambaryje šalia baseino greitutėlis nuotykis su vaikinuku iš Taivano, liesu kaip mergaitė.
Valgomajame viena moteris pargriuvo.
Per popietinį pasivaikščiojimą suskaičiavau tris lėktuvus. Paskutinis mane privertė pagalvoti apie moterį oro uoste ir apie vaiką, ir apie upę, bet šie prisiminimai nėra mano.
Lėktuvo katastrofos vaizdai didžiajame ekrane man priminė drėgną žolę per pasivaikščiojimą.
Paskui atėjo vakarienės metas, ir vienas žmogus man pasakojo apie savo namus ir tėvo veidą. Čia žmonės pasakoja dalykus, kuriuos atranda, lygiai kaip baruose žmonės kalbasi apie tai, ką praradę.
Čia staiga užgriūva naktis.
Viena seselė vardu Ana.
Kai atnešė man tabletes, paklausiau, kuo ji vardu. Ji atsakė:
— Mano vardas Ana, toks pat kaip vakar.
— Leiskite jums išaiškinti esmę. Jūsų trumpalaikė atmintis, atrodo, nepajėgia kaupti informacijos, kurią mėginame darsyk jai įdiegti, o jūsų ilgalaikė atmintis funkcionuoja chaotiškai, tarsi loterijos ratas, iš kurio kartais iškrinta vieni skaičiai, kartais kiti, ir mums nepavyksta nustatyti nei jūsų prisiminimų, nei slopinimų svarbos skalės. Kiti jūsų sugebėjimai atrodo nepažeisti, nors jums teko patirti skausmingą afazijos laikotarpį. Reimplantų palatos rezultatai, kaip minėjau, mus akivaizdžiai nuvylė.
— Apgailestauju.
— Tai ne jūsų kaltė. Jūs tik pacientas, ne kandidatas. Dabar jums siūlome reikšmingą postūmį taikant Penfildo eksperimentą.
— Penfildo eksperimentą?
— 1963 metais žymus Kanados neurochirurgas Penfildas pradėjo tyrimą, jo esmė — gilintis į psichofiziologinius atminties išsaugojimo duomenis. Epileptikų grupėms naudojant silpnus elektrinius stimuliatorius smilkinio srityje galima pasiekti stulbinamų rezultatų, prisimenami atitinkami praeities nutikimai. Stimuliuojant tam tikrus šios srities taškus, pacientui pavyko atkurti prarastą prisiminimą. Pirmąkart atliekant Penfildo eksperimentą pacientas atsidūrė biure. „Esu tenai, — tokie buvo jo žodžiai. — Galiu įžiūrėti stalus. Mane kviečia ant stalo užsikvempęs vyriškis, rankoje laikantis pieštuką“.
— Didelio čia daikto.
— Kitas ligonis, neseniai palikęs savo šalį, tikina girdįs besijuokiančius žmones. „Savo bičiulius iš Pietų Afrikos“.
O viena moteris taikant panašų stimuliavimą elektra girdi dainą, dainuojamą viename Olandijos kaime. Ji jaučiasi esanti bažnyčioje ir iš naujo išgyvena akimirkos žavesį. Kokį buvo patyrusi prieš kelerius metus.
— Aš nenoriu sugrįžti į kokią bažnyčią.
— Tai tik pavyzdys. Išgyvenimai, pacientų žodžiais tariant, „atrodo tikroviškesni nei prisiminimas“. Jie atgaivinami atsižvelgiant į išgyvenimų seką. Jie baigiasi, kai stimuliavimas nutraukiamas, bet gali vėl atsinaujinti tame pačiame taške panaudojus elektros srovę.
Nepaisant gautų rezultatų, Penfildo tyrimų kryptis jau ilgus dešimtmečius nebuvo plėtojama.
— Kodėl?
— Vis nesibaigiantys ginčai dėl smegenų vingių lokalizavimo. Bet mes apsiėmėme žengti pirmyn senuko Penfildo pramintu keliu.
— Kodėl?
— Nes tai veiksminga.
— Kai sakote „mes“, ką turite minty? „Mes“ skamba pasišlykštėtinai.
— Kalbu apie gydytojo Vortono Tirso komandą.
— Dabar jau geriau.
Štai taip vieną gražią dieną mane įtraukia į Penfildo eksperimentą, kurį imasi plėtoti prestižinė gydytojo Vortono Tirso komanda.
Tiesa, miestas, kurį vos galima įžiūrėti pro mano langą, pasirodo besąs Berlynas.
5 PENFILDO EKSPERIMENTO DIENOS
Esu Tokijuje, meilės viešbučių kalvoje. Ji eina per kokius tris ar keturis žingsnius priekyje. Apsirengusi juoda suknele be rankovių ir trumpu paltu. Avi juodais aukštakulniais bateliais. Meilės viešbučių kalvoje įrengta bent trisdešimt ar keturiasdešimt viešbučių, kambariai čia nuomojami net valandai. Vos įėjęs prie durų randi stendą su apšviestomis laisvų kambarių nuotraukomis. Šalia kiekvienos kabo raktas. Vos nukabini raktą, nuotrauka užtemdoma. Visi kambariai skirtingi. Įeiname į savo kambarį, ir aš užveriu duris. Ji išsiima iš mini baro alaus. Kilimas aukso spalvos su drakonu centre. Lubose ir iš abiejų lovos pusių kabo veidrodžiai. Dabar ji stovi prie lango. Užuolaidos taip pat aukso spalvos, baldų apmušalai mėlyno aksomo. Televizorius neįjungtas. Groja radijas. Skamba amerikietiška šeštojo dešimtmečio daina, atliekama didžiųjų orkestrų stiliumi, bet, savaime aišku, dainuojama japoniškai. Dvelkia kvepalais. Tai ne pigus kokio kino teatro ar šleikštaus viešnamio aromatas. Tai nėra aromatas, primenantis ką nors bloga, tiesiog lengvutėlis, malonus kvepalų aromatas. Šiaip ar taip, tai ne jos kvepalai, tas kvapas nė iš tolo jos neprimena, tai įsigėręs kvepalų aromatas to, kuris kambarį nuomojosi prieš mus.
Ji skuba. Netrukus jai reikia būti visai kitoje vietoje.
Ji taip sako. Negaliu gaišti laiko.
Ji taip sako. Ne viskas nuo tavęs priklauso. Yra bent milijonas dalykų, kurių negali pakeisti, ir visi jie svarbūs.
Jai atrodo, kad suprantu, ką ji sako, bet, po teisybei, nelabai žinau, apie ką kalba. Prisidegu cigaretę ir ji supyksta, nes mano, kad bučiuoti rūkantį vyriškį tas pat, kas laižyti peleninę.
Ji dar nenusivilko palto, bet tą suknelę aš žinau ir jau įsivaizduoju jos pečius.
Karšta. Langai uždaryti. Jei visas pastatas užsiliepsnotų, šiame kambaryje turbūt nebūtų tvankiau.
Ji sako, kad tų dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso, niekada nepavyks pakeisti, taip pat ir tų, kuriuos, atrodo, galėčiau pakeisti. Paskui ji taip ilgai tyli, kad išsigąstu, kaip išsigąsta vidury nakties pabudęs vaikas, nes negali atpažinti savo paties namų. Ji sako, kad nesugebu nieko sukurti, o ateitis priklauso nuo to, ką sukursime dabar, nuo to, kas dar nė nesukurta. Paskui nusivelka paltą ir numeta ant lovos. Įjungiu televizorių ir išsiimu kitą skardinę alaus. Vonios kambario durys praviros. Vonia aukso spalvos. Ji jau beveik nusirengusi. Į mane beveik nežiūri. Kiekviename delne slepia mirusį gyvūną. Ji sutrikusi, tai moteris, besiblaškanti tarp prisiminimų ir nuojautų. Tarsi milžinas, dviejų laukinių arklių perplėštas perpus. Kojos ir rankos pririštos prie arklių, lekiančių į skirtingas puses.
Читать дальше